Ramadano pinklėse: taisyklės, vakarienės ir išsieikvojantys ramybės likučiai

Liepos mėnesio viduryje, prasidėjus ramadanui, vis sulaukdavau klausimų, ar tai netrukdo įprastiniam gyvenimo ritmui. Rytinėje Turkijos dalyje dieną valgydama restorane būčiau apšaukta išbadėjusia vakariete, kuri nesugeba valdyti savo instinktų. Tačiau gyvenau toje Turkijos dalyje, kurioje ramadano metu nebuvo uždarytos kavinės ar parduotuvės ir svetimšalių įpročiai buvo labiau toleruojami.

Ramadano taisyklės

Daugelis musulmonų tiki, kad ramadano pasninkas yra privalomas, tačiau kai kuriems žmonėms jo laikytis draudžiama. Nėščios ar krūtimi maitinančios moterys, senyvo amžiaus žmonės, rimtai sergantys, keliautojai, vaikai ar sveikatos problemų turintys neturėtų pasninkauti. Taip pat pasninko gali nesilaikyti moterys, sergančios mėnesinėmis ar esant pogimdyviniam kraujavimui, tyčiniui vėmimui. Tačiau „praleistas“ dienas reikės kompensuoti kitomis.

Pagal ritualą Saum ramadano metu negalima valgyti, rūkyti, mylėtis ir net atsigerti vandens iki paskutinės maldos, kuri vyksta aštuntą valandą vakaro. Apie alkoholio vartojimą net nėra kalbos, nes tai islamo išpažinėjui apskritai uždrausta. Žinoma, žalingų įpročių turėtų būti vengiama viso ramadano metu, tačiau nuolat atrandama pasiteisinimų.

Kitas svarbus faktorius – elgetų skaičiaus padidėjimas gatvėse. Alkis padeda suprasti skurstančiuosius. Per ramadaną musulmonų bendruomenės kartu renka pinigus vargstantiems, aukoja drabužius ir maistą, rengia vakarienes, visuomet įmeta po pinigėlį elgetoms, esantiems gatvėje.

Gyvenimas prasideda aštuntą valandą vakaro, o baigiasi trečią valandą ryte. Tuomet eidamas per rajonus vyras, mušdamas būgną, praneša, kad atėjo metas paskutiniam valgiui. Kavinėse vėl ima spengti tyla ir karaliauja musės, kurių čia apstu, nes nėra jokių šiukšliadėžių, atliekos paliekamos tiesiog lauke. Tokia betvarkė vyrauja dėl to, kad bijoma teroristinių išpuolių, paliktų sprogmenų.

Pasibaigus ramadanui (po 29 arba 30 dienų nuo jo pradžios), prasideda 3 dienų šventė Eid ul-Fitr. Tuomet apmiršta viskas – parduotuvių durys užsidaro prieš nosį, kavinės „išeina“ atostogų, nes dauguma lanko gimines arba tiesiog svečiuojasi pas draugus. Daugumoje musulmoniškų valstybių šios dienos yra visuotinės atostogos.

Skirtingos vakarienės

Susipažinti su ramadano vakariene yra keletas būdų – apsilankyti turkų šeimoje, vargšams skirtose palapinėse arba tiesiog kavinėje.

Paprasčiausias variantas - nueiti į kavinę. Vakarais jos vėl prisipildo žmonių. Iš pradžių patiekiami lengvi užkandžiai, kad žmonės galėtų paruošti savo iškankintus skrandžius, o tuomet imama mėgautis turtinga turkų virtuve.

Vis kyla klausimas, ar iš tiesų žmonės taip aklai laikosi savo tradicijų? Turiu pripažinti, jog taip. Nors tai ir ne religingoji Rytų Turkija, tačiau ramadano poveikį buvo galima jausti net tarp artimų draugų, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodė tokie atsidavę papročiams.

„Šiandien vakarienei susitikime penktą valandą dienos, nes sergu, tad galiu valgyti dienos metu“, – džiaugsmingai praneša bendraamžė Ezel.

Krikščioniui tai gali kelti nuostabą. Žinoma, kiekvienas susikuria tam tikrų išlygų – ypač jaunimas. Visi apribojimai pradingsta naktį.

„Tradicijas adaptuojame kaip mums patogiau“, – išduoda mergina.

Su ja ir lankėmės vargšams skirtoje palapinėje. Eilė, kurios pabaigos nesimato, šiek tiek išgąsdina. Bet laikas praleistas joje – spalvingas.

„Aš turiu šiek tiek už jus vyresnį sūnų, gal norėtumėte už jo ištekėti?“, – siūlo priešais mane stovinti moteris.

Džiaugiuosi, kad nejučia atėjo jos laikas įeiti į vakarienei skirtą teritoriją, nes pasidarė šiek tiek nejauku. Ten kiekvieno apsilankiusio laukia sriuba, makaronai, kebabas, balta duona, du obuoliai ir arbata. 

Šios vaišės yra miesto mero dovana. Įleidžiamas kiekvienas norintis, tačiau žmonių iš vidutinio ar aukštesnio sluoksnio nepamatysi. Juk būtų negarbė, jei kas pamatytų stovint šioje eilėje.

Geriausią įspūdį paliko vakarienės turkų šeimose. Ne tik dėl to, kad jos trunka tris valandas, bet ir dėl pojūčio, kad vėl esi su šeima. Pirmiausiai valgoma sriuba, antrieji patiekalai, vėliau ateina metas kavai su desertu, po kurios buriama iš kavos tirščių arba reikia nusiteikti nuolatiniam arbatos puodelio papildymui.

Vienos ramadano vakarienės nepamiršiu dar ilgai.

Ramybės pabaiga

Paskutinę ramadano dieną į svečius pasikvietusi Gulse pripažįsta, jog turkai kartais pernelyg spaudžia savo svečius: „Atvykėlis iš užsienio mums yra garbė, tad norime, kad jis viską išbandytų. Kartais žmogui toks dėmesys gali prilygti spaudimui.“

Vakarienėje apsilankę olandas ir mongolė pritaria iškeltai idėjai – pernelyg didelis svetingumas gali kelti įspūdį, jog žmogus kažko iš tavęs nori, tikisi naudos.

Čia ir atsispindi kultūriniai skirtumai, kurie Lietuvoje įvardijami kaip pilietinis neaktyvumas, bet yra gajūs ne vienoje Europos valstybėje. Olandas Arne pasakoja, kad jo šalyje merginai nukritus nuo dviračio niekas neišties pagalbos rankos. „Turkijoje tai niekada neįvyktų“, – teigia Gulse.

Nepatikėčiau tokiais žodžiais, jei prieš vykstant būtent į šią vakarienę, nebūčiau pamačiusi užpuolimo savo akimis. Einant link namo, kuriame apsistoję draugai, išgirstame šūvius. Apsidairome – jie sklinda iš netoliese esančios parduotuvės ir pastebime keliu bėgantį vyrą su peiliu rankose. Turkas Harkan griebia mane už rankos ir jau esame kitoje gatvės pusėje. Dar keletas šūvių, o po akimirkos atvažiuoja greitoji pagalba ir policija, būriuojasi žmonės.

„Šįkart turkai nesikišo, nes vyras turėjo šaunamąjį ginklą. Dažniausiai prieš atvykstant policijai vietiniai jau būna savo rankomis padarę tvarką“, – pasakoja Dilara.

O dėl ko tai įvyksta? Skolos? „Dažniausia priežastis – meilė. Išdavystės, vilionės, nužiūrėjimai. Juokinga ir graudu, kad tai priveda prie tokių akistatų“, – sesers mintis plėtoja Gulse.
Taip buvo „pakrikštyta“ paskutinė ramadano diena. Ramadanas baigėsi – išsieikvojo ir ramybės likučiai.