Islandija: atostogos Ledo šalyje

Islandijos sala yra Šiaurės Atlanto viduryje. Dėka Golfo srovės, šildančios vieną pusę, Reikjavike ir pietinėje salos dalyje šalčiai niekada neužsibūna. Kartais ir per Naujuosius metus čia nebūna sniego, tačiau visai kitoks vaizdas Vestfjordure, šiaurinėje šalies dalyje ir net rytuose, o ką jau kalbėti apie centrinę dalį, kur stūkso daugelis amžinųjų ledynų ir beveik ištisai pučia stiprūs vėjai.

Šįmet net ir šiltesnėje salos dalyje gausiai prisnigo. Islandijos spauda rašė, kad tiek sniego nebuvo 23 metus. Po Reikjaviką vietomis teko klampoti vos ne iki kelių, dabar sniegas baltuoja tik ant aplinkinių kalnų...

Tiesa, šalčių didelių lyg ir nebuvo. Porą dienų Reikjavike paspaudė 15 laipsnių šaltukas, o štai prie Mivatno net 27 laipsniai šalčio. Tačiau dėl temperatūrų kaitos čia dažnai pučia uraganiniai vėjai, kyla audros, dažni krituliai.

Vis dėlto pavasaris ateina ir čia. Jau net vasarį kartais jaučiamas jo kvapas, medžiai ima krauti pumpurus, paukščiai linksmiau gieda, o svarbiausia – diena jau sparčiai ima ilgėti ir visų nuotaika pagerėja. Nuo senų senovės islandams egzistuoja tik šviesusis ir tamsusis, šaltasis periodas, kurio, žinoma, nelabai kas pasiilgsta ir laukia.

Balandžio antroje pusėje Islandijoje švenčiama pirmoji vasaros diena. Taip, taip, aš jūsų neklaidinu! Tai viena didžiausių ir reikšmingiausių Islandijos valstybinių švenčių...

Turistų šiame atšiauriame, kiek mistiškame ir nepakartojamo grožio krašte niekada netrūksta. Žinoma, tamsiuoju periodu kelionių pasirinkimas mažokas. Labai daug kelių (daugiausia vietinės reikšmės ir džipų) nuo spalio vidurio iki gegužės vidurio yra apskritai uždaryti, neprižiūrimi ir nevalomi. Jais galima keliauti tik pasikliaujant savimi ir savo automobiliu. Teoriškai tai įmanoma tik su specialiai paruoštais džipais „monstrais“.

Šiuo metu ne visada gali važiuoti net valstybinės reikšmės keliais, jie dažnai būna uždaromi dėl pusnių, lavinų grėsmės, didelių vėjų. Susiruošus keliauti, būtina stebėti orų prognozes, klausytis pranešimų apie orus per radiją ir televiziją, tačiau užsieniečiams kils nemenkų problemų, nes jie skelbiami tik islandų kalba...

Gali laukti ir kiti nemalonūs siurprizai, nuvažiavus prie tikslo, iki įdomybių gali tekti klampoti virš kelių sniege. Kartą su žmonike, lankantis Pingvilerio nacionaliniame parke, teko iki gražiausių vietų šliaužti ant pilvų, sniego buvo vos ne iki juosmens, o po juo iki blauzdų ledinio vandens, žinoma, jis kiek geriau už verdantį karštųjų versmių vandenį... Tiesa, mus tai gerokai pralinksmino ir iki dabar šį mūsų žygį dažnokai prisimename...

Tik dvi ypač lankomos turistinės vietos yra nuolat prižiūrimos. Tai geizeriai ir Gulfusas. Visur kitur – kaip Dievas duos.

Vienintelis nuolat valomas, bet nebarstomas kelias yra magistralė Nr. 1 aplink Islandiją, tačiau niekas jums negarantuos, kad neįstrigsite ir jame 6–8 valandoms... Pirmą kartą aplink Islandiją keliavau nuomotu automobiliu prieš 10 metų Velykų laikotarpiu.

Išvažiavus iš Reikjaviko buvo 6 laipsniai šilumos. Pakilus į pirmus neaukštus kalnus, pasitiko sniegas, važiuojant pietine pakrante įšilo net iki 12 laipsnių, o rytinėje pusėje kalnuose užklupo smarki pūga. Pernakvojome už Egilstaderio nedideliame motelyje.

Ryte, važiuodami Mivatno link, prisivijome sniego valytuvą ir paskui jį slinkome vos ne pusšimtį kilometrų. Tada vos nesikeikiau, o dabar suprantu, kad tik jo dėka mes laimingai tęsėme kelionę. Jau ne vienas pažįstamas buvo įstrigęs šiame kelyje, ne kartą, jei buvo įmanoma, skubėjau į pagalbą...

Yra geras posakis: bijai vilko, neik į mišką... Sunku sulaikyti turistą nuo kelionių ir nereikia to daryti. Tamsiuoju metų laiku tiesiog reikia atsakingiau joms ruoštis: visada su savimi turėkite šiltų rūbų, maisto atsargų, niekada nevažinėkite pustuščiu kuro baku, vežiokitės su savimi kastuvą ir buksyravimo lyną.

Visos šios priemonės gali padėti ar net išgelbėti gyvybę. Kaip pavyzdį galiu pateikti dvejų metų senumo įvykius, kai, važiuodami žiūrėti išsiveržusio ugnikalnio, mirtinai sušalo du islandai. Jie užklimpo, pakeliui juos užklupo audra, skambinant gelbėtojams, išsikrovė mobiliojo telefono akumuliatorius, besišildant automobilyje, baigėsi kuras... Visa virtinė klaidų, kuri jiems kainavo gyvybę.

Neseniai buvo paskelbta praėjusių metų statistika: Islandijoje žuvo net 136 žmonės, dauguma iš jų užsienio turistai. Tai, ko gero, didžiausias skaičius per pastarąjį laikotarpį. Gerbkite gamtos galybę ir laikykitės saugumo reikalavimų, nenusiženkite draudžiamiesiems, įspėjamiesiems ir nurodomiesiems ženklams.

Pasitikėkite savimi, bet nepervertinkite savo galimybių, ypač svetimame, menkai jums žinomame krašte...

Geriausia keliauti po dažniau turistų lankomas vietas, kurios yra greta gerų kelių. Siūlyčiau iki vasaros nesilankyti Vestfjordure. Važiavau ten vienais metais balandžio viduryje, nes sugalvojau draugą jo gimimo dienos proga nuvežti prie Dynjandi krioklio. Jau kelios savaitės buvo šilti, sausi orai.

Važiuojame, saulutė spindi, 14 laipsnių šilumos, aplink viskas žaliuoja, o štai paskutiniai 40 kilometrų, važiuojant kalnais, virto tikru išbandymu. Vos judėjau ištižusiu sniegu – po juo slėpėsi vanduo ir ledas. Aplinkui prarajos ir jokių apsauginių barjerų...

Ši kelionė ilgam išliko atmintyje, o draugas iki dabar dėkoja už tokią netikėtą gimtadienio dovaną. Vieni prabuvome prie gražuolio krioklio dvi dienas, kitų tokių patrakėlių neatsirado.

Gamta yra nuostabi bet kokiu oru, bet kuriuo metų laiku. Kaip šaunu neišsigąsti ir pasigrožėti vandenynu audros metu, įsiropšti į kokį kalną, aplankyti karštas versmes, krioklius ar stebėti ugnikalnio išsiveržimą. Tie nepakartojami vaizdai suteikia galybę teigiamų emocijų ir adrenalino.

Apie islandus

Islandai – tipiški skandinavai savo išvaizda, būdu ir gyvensena. Pirmieji Islandiją pasiekė airių vienuoliai, kiek vėliau vikingai ir net 500 metų šią šalį valdė Danija, ši ir turėjo Ledo šaliai didžiausią įtaką.

Berods, 1957 m. Altingas (Islandijos parlamentas) priėmė įstatymą, kuriuo buvo panaikintos pavardės. Nuo tada rašomas vardas, o vietoj pavardės rašomas tėvo vardas, priduriant, kad asmuo yra jo duktė ar sūnus, pvz., BirgirPorsson, Hilda Kristinsdotir... Islandų nedaug, todėl jie puikiai susigaudo vardų ir tėvavardžių sistemoje.

Nepriekaištingai veikia „belaidis telegrafas“, be to, vietos spauda aprašo net smulkiausius vietinius įvykius, tad islandai apie vienas kitą žino beveik viską...

Dėl gana didelės kraujomaišos (islandai vos ne giminės vienas kitam) Islandijoje nemažai įvairių apsigimimų. Šalies įstatymai globoja ir gina neįgaliuosius. Jų padėtis, ko gero, geriausia pasaulyje. Jie – visavertė visuomenės dalis, didžioji jų dauguma sėkmingai dirba, vairuoja nuosavus automobilius...

Keletą pastarųjų dešimtmečių į Islandiją atvyksta daug imigrantų. Populiarėja mišrios santuokos. Islandijoje dabar nemažai mulatų, metisų ir kitų rasių atstovų.

Ledo šalies žmonės niekur neskuba, jie dažnai vėluoja, jų mėgstamas pažadas „galbūt rytoj“ gali užtrukti savaites, jei dažnai jo nepriminsi... Jie draugiški, sustojus pakelyje su automobiliu, dažnai paklaus, ar nereikia pagalbos. Bet jie neprisileidžia arti svetimų, nepuola kiekvienam pasakoti savo gyvenimo istorijos.

Islandai betarpiškai su jumis bendraus kokiame bare, tačiau vargu ar jus prisimins kitą dieną. Tokie jie ne tik su kitataučiais, bet ir tarpusavyje. Jiems būdingi labai artimi šeimyniniai ryšiai, tačiau pas draugus svečiuojasi retai. Jie puikiai leidžia laiką su draugais sportuodami, keliaudami, baruose, bet iš jų išsiskirsto kas sau.

Nepriimta Islandijoje ruošti puotų, įvairių baliukų. Kartais jie su draugais švenčia gimtadienius ar kitokias šventes. Eidamas į tokį renginį, jei turi noro išgerti, turi neštis savo gėrimus. Ne visada gausi ir valgyti, dažniausiai būna patiekiamas tik vienas patiekalas: kepsnys, lazanija, pica, mišrainė ar sumuštiniai...

Pasisėdėjimai ilgai netrunka, paprastai jie pratęsiami baruose. Tiesa, dovanos teikiamos retai, išimtis – Kalėdos.

Miestiečiai retai gaminasi valgį. Dažnai jie tenkinasi picomis, suvožtiniais, kiek rečiau savo nacionaliniais patiekalais. Visose parduotuvėse rasite įvairiausių sumuštinių, mišrainių, salotų ir, žinoma, daugumos dievinamos kokakolos...

Dažnas islandas savo gyvenimą užbaigia senelių namuose. Jiems organizuojami įvairūs bendri užsiėmimai, valgoma, žiūrimas televizorius, švenčiama, tačiau jie dažniausiai sėdi pavieniui, retai bendrauja tarpusavyje. Jie tiesiog vienišiai – tokia jų natūra. Juk dažnai islandų fermos yra toli viena nuo kitos, kartais jas skiria net šimtas kilometrų...

Islandai labai mėgsta dviračius, daug su jais keliauja, važinėja į darbą ar mokyklą, vežioja mažylius į darželius, kai kurie su jais važinėja ištisus metus.Vakarais po darbo islandai masiškai bėgioja sveikatingumo takeliais, bent keletą valandų važinėjasi dviračiu.

Islandai turi daug įvairių švenčių. Pavyzdžiui, jie turi net 11 Kalėdų senelių, tiksliau trolių, kurie toli gražu nėra visi teigiami herojai. Vienas vagia, kitas duris tranko, trečias puodus išlaižo, yra net toks, kuris vaikus verda...

Vasario 19 dieną buvo islandiška Moters diena, prieš kūčias – Vyrų diena. Kūčių vakarą jie pilna burna valgo mėsą ir būtinai patiekalą iš arklienos. Vyrų dieną jie valgo papūdytą ryklį, ypač smarkiai dvokiančią žuvį – skatą, arklių kiaušinius ir t.t.

Visus Islandijos maršrutus, patarimus, perspėjimus, daugiau informacijos straipsnio autorius pateikia el. knygoje „Islandijos maršrutai“.