Nusileidus Kolombo (Šri Lanka) oro uoste net naktį tvanku. Autobusu dar reikia nuvažiuoti šimtą kilometrų. Turint omenyje džiunglių kelius, greitai tai padaryti nepavyks. Nusnaudžiu trejetą valandų, išlipame Dambulla mieste.
Apstulbęs dairausi į šalis. Aušra džiunglių apsuptyje keri. O jau paukščių balsai… Kuo arčiau saulėtekis, tuo jų daugiau. Kažkoks nepakartojamas kaleidoskopas. Reikia pamatyti papūgų pulkus. Kažko jos labai neramios ryte. Netikėtai keistai tarp medžių vainikų fantastiniu greičiu susiformuoja rūko šleifas, lyg paslapties skraiste pridengiantis upės vingį.
O ir pati upė keista. Tai lyg plati autostrada, išgrįsta didžiuliais akmenimis, ryžtingai įsirėžusi į augmenijos valdas. Vanduo matosi tik kur ne kur tarp akmenų. Netikėtai saulė iškiša kelis akinančius savo spindulius, sunaikina rūko šleifą ir kas keisčiausia-nutildo paukščių chorą. Geriame kavą akmenuotos upės fone ir dar kartą stebimės. Kava švelniai tariant prasta. Pasirodo, čia neauga kavos medžiai. Dar prieš 150 metų jie užsikrėtė liga, kuri išnaikino kavamedžių plantacijas. Na, bet užtat kaip atrodo arbatos plantacijos. Jas tiesiog reikia pamatyti. Unikalios Ceilono arbatos rūšys čia puoselėjamos ir saugomos kaip vaikai.
Taigi dairausi, stebiuosi, dar ir dar kartą stebiuosi. Net viešbutis išsidėstęs kelių kvadratinių kilometrų plote džiugina savo švara, servisu ir harmonija su gamta. Neišlipu iš baseino. O kam, kai alų atneša vos pažiūrėjus akimis.
Ypač malonu, kad baigėsi liūčių sezonas(cha), saulė ridinėjasi žeme. Ko daugiau reikia keliautojui? O jam, pasirodo, reikia visko. Štai todėl kitą rytą mus nutarė pasveikinti nuostabūs musonai. Na, ir kuo jie nuostabūs tie musonai?
Lietuviui tai sunku paaiškinti, nes Lietuvoje jiems analogų beveik nėra. Europoje viskas ramiau. O čia eini, dairaisi, šviečia saulė, nenumaldomas paukščių klegesys, maklinėji po senąją Šri Lankos sostinę Polonaruvą, bandai išvengti makakų antpuolio. Karšta. Jėgų nėra. Sugauni įkyrią mintį - gal artėja senatvė? Bet ne, tai ne tai.
Jaučiu, kažką nepaprasto ruošia man šios nuostabaus grožio džiunglės. Ir pagaliau: iš už šventyklos išlenda tiesiog juodas debesis. Tokius mačiau tik Himalajuose. Ir prasideda. Kas prasideda?
Tvanas.
Lietaus čiurkšlės glosto mano kūną. Pietų musonai tiesiog nutarė pratęsti liūčių sezoną. Nesakyčiau, kad man tai nepatinka. Ar įsivaizduojate liūtį pirtyje? Labai originalu. Krenta ne lašai, bet vandens siūlai. Mano ir mano draugų reakcija stulbinanti. Iš šono atrodome kaip psichopatų gauja. Žvengiam. Kitaip nepasakysi.
Mus laisto kaip iš kibiro, bet malonu. Nestebina pro šalį migruojantys varanai. Ot, tai pamatyti vaizduotė iš viso neplanavo. Jiems toks lietus – idilija. Man irgi. Lietus trumpam baigėsi. Išgręžiam drabužius, išgeriam alaus ir… Einam į ekskursiją stebėti senosios sostinės architektūros. Toli nenueinam…
Musonas smeigia mums antrą, trečią, ketvirtą kartą. Man to jau gana. Vaikštau varvantis. Iš visur varvantis. Deruosi lietuje su prekeiviais ir jaučiu palaimą. Taip, taip, palaimą, tokiame karštyje. Tai visai kas kita, palyginus su tuo, ką jaučiu lietui lyjant namuose Lietuvoje. Tuo tarpu veltui laiko liūtyje neleidau. Juk reikia nupirkti pusvelčiui dramblį ar varaną, išdrožtą iš rožės medžio.
Tuo tarpu Šri Lankoje toliau stebina viskas. Nuostabi gamta, geraširdžiai žmonės, unikali salos gyvūnija, kokios nerasi niekur kitur. Sustoji prie lūšnos, prisiperki skanėstų, pavaišini tuntą vaikų saldainiais, o tėvai dar parodo, ką galima padaryti iš kokoso palmių. Šitos palmės neįkainojamas turtas. Turi kelias ir kelios kartos niekada nebadaus.
Čia pat dramblių kaimenės, laukinių šunų „dingo“ rujos, milžiniški šikšnosparniai, tūkstančiais atakuojantys salos miestus po saulės laidos. Ir švaru. Negaliu patikėti. Tokia artima Indijai šalis, ir toks kontrastas. Matyt, Didžioji Britanija čia nuveikė tikrai daug. Dar labiau stulbina tas faktas, kad tik dveji metai praėjo, kai baigėsi pilietinis karas, ir aštuoneri, kai salos rytines pakrantes nusiaubė cunamis.
Gal todėl mes čia labai laukiami. Neįtikėtinas servisas, nuoširdus noras įtikti turistams. Tačiau nebūčiau istorikas ir prisiekęs keliautojas nuo pačių panagių, kad nepastebėčiau, kaip organizuota turistų apsauga, pradedant gidais, vairuotojais ir specialia apsauga. Lietuvoje taip profesionaliai dirba tik vadovybės apsaugos departamento vyrai. Priekyje mūsų visada važiuodavo saugumo automobilis, analizuojantis galimus netikėtumus kelyje. Šrilankiečiai visai nenori jokių konfliktinių situacijų. Tuo tarpu šalyje toli gražu nėra viskas gerai.
Nesibaigiantys konfliktai
Šiauriniuose, senosios sostinės Anuradhapura retai gyvenamuose džiunglių rajonuose, kuriuos dar sunkiai kontroliuoja centrinė valdžia, slapstosi nenuginkluotos Tamil Ilamo tigrų grupuotės. Šiame atokiame regione visada buvo jų bazės.
Man labai rūpėjo sužinoti, kas jie per vieni - šitie tamilai, ir ko jie nori. Pasirodo, tai išeiviai iš Indijos, V- XIX amžiuose atvykę į Šri Lanką. Tamilai veržėsi į Šri Lanką visomis įmanomomis priemonėmis. Dar 1017 metais tamilai su ginklu rankose okupavo salos šiaurę, todėl singalams teko sostinę iš Anuradhapuro perkelti į Polonaruvą.
Dar viena imigrantų banga plūstelėjo XIX amžiuje po sipajų sukilimo. Indija visada bandė pakurstyti ugnį santykiuose tarp tautų. Jau minėjau, kad Šri Lankoje tvarkos mačiau daugiau nei Indijoje. Todėl istoriškai susiklostė, kad tamilai nuo seno dirbo pačius sunkiausius darbus arbatos plantacijose, gaudami tik grašius už alinantį darbą. Jie iš užkariautojų, Britanijos valdymo metais, tapo savotiškais vergais, dirbančiais sunkiausius darbus, o teisių jokių.
Todėl tarpusavio santykiuose su singalais įtampa tvyrojo visada. Padėtį komplikavo religinė priklausomybė: tamilai induistai, singalai budistai.
Net dabar etninės grupės nesusikalba. Jauna tamilų karta XX amžiaus viduryje nutarė nesitaikstyti su diskriminacija. Jie užsitikrino Indijos vyriausybės finansinę paramą ir karas truko kelis dešimtmečius. Pagauti sukilėlius tokiame džiunglių labirinte nerealu. Pagaliau dviejų šalių prezidentai sutarė nebeskirti lėšų brolžudiškam karui. Ir mūšiai užgeso.
Bet….Aš mačiau tamilus. Pavargę, išsekę, labai išsiskiria iš šrilankiečių singalų. Jie ir toliau dirba sunkiausius darbus. Kokia perspektyva? Karas gali plykstelėti bet kada. Negalima dar užmiršti pačių seniausių salos gyventojų vedų, kurių nedidelė populiacija išliko pietuose, sunkiai prieinamuose kalnų kaimeliuose.
Šri Lankos gyventojai problemų turi daug. Net mūsų kelionės metu,teko patirti Nagombo žvejų pasipiktinimą, kai vyriausybė pakėlė mokesčius. Demonstracijos buvo tokios audringos, kad pareikalavo žmonių aukų.
Unikali Sigirija
Bet politiką palikime politikams. Labai esu laimingas, atkeliavęs į šitą pasaulio kraštą. Praėjo dveji metai, iškenčiau 2 operacijas ir dabar turiu du naujus metalinius sąnarius, pakeitusius mano genetinį palikimą. Išvertus į lietuvių kalbą - aš jau ne invalidas. O buvo labai sunku.
Išduosiu paslaptį. Ši kelionė bandomoji. Sekanti - lipsim į Kilimanžarą. Kad išbandyčiau save, lipau į Sigirijos (Liūto nasrai) kalną Šri Lankoje. Tai dar viena šalies sostinė - tvirtovė, kuri prieinama labai sunkiai.
Kartu keliavo chirurgas iš Kauno. Jis perspėjo - darau beprotystę. Ot, ir ne. Įlipau lengvai.
Sigirija unikali monolitinė uola, iškilusi 1200 metrų virš jūros lygio. Stebina ne tik vandens parkai, požeminė vandens nutekamųjų vamzdynų sistema, leidusi, funkcionuoti fontanams, hidraulikai, baseinams, irigacijai žemumoje. Nesuprantamos pirmo tūkstantmečio technologijos, leidusios į kalną pakelti milžiniškus, kelis šimtus tonų sveriančius akmenis, skirtus statyboms bei gynybai.
Nustebęs stovėjau prie penkių aukštų namo dydžio riedulio, kurį prilaiko stabilizuojantys akmenys. Išmušus stabilizatorius, šitas riedulys galėjo sunaikinti visą užpuolikų armiją. Niekur daugiau Šri Lankoje nėra tokių spalvingų freskų, kaip Sigirijoje, vaizduojančių karaliaus žmonas.
Tiesa, iš 500 jų liko tik keliolika. Matyt, čia rankas pridėjo paskutiniai Sigirijos gyventojai vienuoliai, kuriems pusnuogės moterys galėjo nepatikti.
Kažkaip kitur pasaulyje neteko matyti žvejų, pusdienį sėdinčių ant baslio vandenyno pakrantėse. Nagombo pakrančių žvejų katamaranai tiesiog tyčiojasi iš Indijos vandenyno bangų. Visa tai unikalu ir nepakartojama.. Nors - mano vaizdiniams gali būti ribos. Tačiau tik ne šioje saloje.
Dar iki kelionės žinojau, kad vietos žemdirbiai, raudami ryžius, tiesiog iš pelkės išrauna smaragdus, ametistus, topazus ir kitus brangius akmenis. Nesąmonė? Galbūt. Bet lankiausi vienoje iš seniausių deimantų kasyklų Kandi ir… Vaizdai pribloškė. Ten, žinant iš anksto, pirkiniais galima apsimokėti visą kelionę. Tokių mažų kainų nemačiau nei Tailande, nei Kambodžoje, nei Laose, nei Birmoje, nei kur nors kitur Afrikoje, ar Lotynų Amerikoje.
Bet gana apie Šri Lanką. Juk sunku net įvertinti, kad gyvenai buvusio Didžiosios Britanijos generalgubernatoriaus rūmuose. Įsivaizduokite, vakaras, žvakių šviesos, moterų vakarinės suknelės ir fortepiono skambesys. Na, vėl per sunku tai suprasti. Vaizduotėje Vilnius. Vienos vakaras. Niekaip kitaip neįvardysi tai, ką matau.
Maldyvai traukia kaip magnetas
Rytoj išskrendu į Male. Maldyvai traukia kaip magnetas. Sako, gražesnių vietų pasaulyje nėra. Nesiginčiju. Užsitempiu švarius marškinėlius, šortus ir stoviniuoju oro uoste. Drabužiai sunkiai džiūvo savaitę. Idėja buvo bloga. Iš nepatyrimo. Lyg ir sausi. Bet nuo manęs taip neša pelėsiais, kad net rūgštu. Gėda pajudėti. Neapsikenčiu, bagažas lėktuve, aš smirdžiu kaip pacas. Greituoju būdu perku rūbus „Duty free”, persirengiu tualete ir ten matau milžiniškas dėžes, prikrautas dvokiančių rūbų. Cha. Pasirodo, ne aš vienas.
O Maldyvai kaip Maldyvai. Puikus koralinis rifas. Ekvatorius. Neapsakomas karštis. Pasiplaukiojimas su rykliais, rajų būriai, mangrų bruzgynai. Tiesiog sudegu saulėje. Jei kam norisi susidurti su ryklio snukiu, siūlau keliauti į Maldyvus. Snukis gražus, bet akys - jos išduoda grobuonį. Dar žinau, kad ryklio viršutinis pelekas turi baltą žymę. Todėl žinau - jis nepavojingas.
Jausmas nuostabus: ryklys artėja, jo norai nesuprantami, kai iki manęs lieka metras, jis grakščiai aplenkia mene. Bet taip jau buvo Afrikoje, Lotynų Amerikoje. Čia, tokiuose kurortuose, meiliai leisti laiką turi važiuoti jaunavedžiai. Man gi labiau patiko mažiau industrializuotos salos(jų tūkstančiai) su žvejų kaimeliais, laukinėmis iguanomis ir priešistorinių megaladonų dantimis. Bet labiausiai patiko naktinis dangus su milijardais žvaigždžių.
Indijos vandenynas kaip dvesianti plekšnė šlepsi į mano kojas. Atrodo, kad visai neseniai kažkur taip jau buvo. Gerai pamenu tą Mėnulio pilnatį į pietus nuo Karačio (Pakistanas), kai vėžlienės smėlio duobėse dėjo kiaušinius.
Tada tas pats vandenynas irgi tingėjo pajudinti savo sanarius. Bet pastebėjau, tik duok jam valią ir musonai pradeda karaliauti bekraštėje vandens lygumoje. Priklausomai nuo metų laikų jie gali užgriūti ir iš pietvakarių, ir iš šiaurės rytų. Sena singalų patarlė sako: musonai mūsų džiaugsmas ir prakeiksmas. Tai jau tikrai.
Dabar sėdžiu prie stalo Šri Lankoje. Vėjelis vos vos. Mūsų stalas beveik liečia potvynio bangeles. Pasišviečiame deglais. Kad pataikytume sprindžio dydžio krevetes į burną. Pataikyti dar ne viskas. Vietos skrandyje skanėstams jau seniai nebėra. Lyg fantastinis monstras šalia tūno žvejų katamaranas. Tos krevetės ką tik iš ten.
Dangų ryžtingais dygsniais raižo meteoritai. Pusiaunaktis, temperatūra apie 30 šilumos. Namuose šalta. Todėl tiesiog neturiu ką pridurti.
