Nors šioje šalyje žiemą dienos dar trumpesnės nei Lietuvoje, saulė estus lepina labiau. O pavasarėjant Estijos kriokliai, didysis Peipsi ežeras bei Suomijos įlanka tampa saulėje žvilgančia ledo kristalų pasaka.
Ledo tuneliai po Jagalos kriokliu
Talino pašonėje iš 8 m aukščio krinta plačiausias Estijoje Jagalos krioklys. Nuo vieno jo krašto iki kito - daugiau kaip pusė šimto metrų. Iš čia iki Jagalos upės žiočių – keturi kilometrai. Šioje atkarpoje žuvų sezonu estai žvejoja lašišas ir ešerius, o žiemą atvažiuoja prie krioklio pasigrožėti varvekliais.
Žiemą Jagalos upė visiškai užšąla, o krioklys pavirsta ilgu slidžiu ledo tuneliu. Tunelio “stogą” atstoja natūralūs klinčių blokai, po kuriais vandeniui išplovus uolienas liko ertmė. Paspaudus šaltukui, nuo klinčių sienos iki žemės ištįsta spindintys krištoliniai ledo stulpai, atskirdami tuščiavidurę erdvę nuo krioklio sienos.
Pasišiaušusių ledo lyčių lyguma
Suomijos įlanka žiemą virsta dantyta balta lyguma. Atrodo, kad saulėje blizganti paklodė tęsiasi iki žemės krašto. Nuo kranto galima keliauti toli toli takeliais pro bangų ir vėjo sugrūstus ledo kalnus.
Užlipus ant kalvų matyti tik sniegas ir dar daugiau ledo kalvų. Einu keteromis Suomijos link, kol miškas krante virsta tik plonytė linija. Ledas trakši po kojomis, dunda tuščiavidurės ertmės. Virš baltos lygumos kur ne kur juda juodi taškeliai.
Estijos meteorologijos stočiai patvirtinus esant reikiamą ledo dangos storį, estai tarp kranto ir artimiausių salų įrengia ledo kelius ir susikuria linksmą žiemos pramogą. Šiais keliais važinėja tik specialiai tam tikslui sukonstruoti automobiliai, kurie turistams nuomojami kartu su patyrusiu vairuotoju.
Važinėti ledo keliais galima tik tam tikru greičiu – ne lėčiau, kad ledas neįskiltų, ir ne greičiau, kad automobilio nesumėtytų. Važinėjant virš jūros ledo keliais matyti pro šalį plaukiantys laivai.
Žvejų puotos ant užšalusio Peipsi ežero
Vos didžiulis tarp Estijos ir Rusijos tyvuliuojantis ežeras apsitraukia ledu, arti jo gyvenantys žvejai sukrunta tepti sniegaeigių “karakaticų” ratus. Pakrantėse įsikūrusios kaimo turizmo sodybos siūlo turistams pasivažinėti sniegaeigiu po ežerą, išsigręžti eketę, pasigauti žuvį.
Estijos Rytuose tyvuliuojantis Peipsi ežeras yra penktas pagal dydį Europoje. Kita jo pusė priklauso Rusijai. Ežero pakrantėje palei kelią vienas paskui kitą nusidriekusių kaimelių gyventojai augina geriausius Estijoje svogūnus ir parduoda rūkytas bei džiovintas žuvis.
Prie Peipsi ežero gyvena sentikiai – religingų etninių rusų mažumų palikuonys, kurie čia atsikraustė XVII-XVIII a. ieškodami prieglobsčio nuo bažnyčios persekiojimo, nes pasipriešino ortodoksų bažnyčios pertvarkoms.
Norint pažvejoti ir pasivažinėti sniegaeigiu, geriausia apie šias paslaugas klausti prie ežero gyvenančių žmonių, nuomojančių turistams kambarius. Paprašius kaimo turizmo sodybos suorganizuos žūklę su iškyla – į ežero vidurį atgabens stalą, indus, įrankius, katilą žuvienei virti, kuro, arbatinį ir patyrusį virėją.
Visą žiemą ant ežero dirbantis virėjas Tauno Laasik džiaugiasi, kad pramogautojų netrūksta. Vakar Tauno virė žuvienę latviams, šiandien – mums, rytoj - saviškiams. Ant stalo išdygsta baltos duonos sumuštiniai su žalia žuvimi, pagardinti spanguolėmis ir krapais. Kad negnaibytų šaltukas – taurelė vietinės kvietinės naminukės hansa.
Šuo kulinaras parašė knygą ir išgarsėjo vaidindamas seriale
Jumindos pusiasalyje, priešais užutekį, žiemą virstantį ledo plyne, gyvena Merrit ir Jaan Kiho. Šią vietą žino kone kiekvienas estas. Kuo ji ypatinga? Ogi vaizdu pro langą ir labai asmenišku šeimos restoranu, kurio vyriausias virėjas – šuo.
Taip tvirtina amerikiečių buldogo Diono Humerio šeimininkas. „Dionui dar tik septyneri, o jis jau išleido receptų knygą“, - giria augintinį Janas, sklaidydamas šuns vardu pasirašytos knygos lapus. Šuo spėjo nuveikti dar daugiau – neseniai suvaidino populiariame estų seriale.
Netoli Loksos esančiame Kolga-Aablos žvejų kaimelyje restoraną „MerMer“ atidariusi pora prieš keletą metų gyveno Taline ir vadovavo nekilnojamojo turto agentūrai. Ekonominė krizė pakoregavo planus – numoję ranka į žlungantį verslą, Merrit ir Jaan įsigijo žemės sklypą prie jūros ir iš to, kas liko, ėmė statytis naują.
Šioje vietoje ir anksčiau stovėjo namelis, tačiau buvo tokios apgailėtinos būklės, kad teko nugriauti ir viską pradėti iš pradžios. Į klausimą, ar nebaisu gyventi taip arti jūros, Janas gūžteli pečiais: „audroms siaučiant kartais baisoka, tačiau ir įspūdinga“.
Tuomet pora žvelgia pro žemę siekiančius langus į šėlstančias bangas, o Dionas Humeris pasislėpęs tūno po lova. Turbūt mąsto apie naują knygą. Jano nuomone, jei anksčiau bangos čia stovėjusio namelio nenuplpvė į jūrą, nenuplaus ir naujojo.
Pora savo sodyboje sulaukia ir grupių, ir pavienių lankytojų. Vieni atvažiuoja iš anksto paskambinę, kiti užgriūva netikėtai. Kad nebūtų siurprizo, geriau pietums ar vakarienei staliuką užsisakyti telefonu. Mat restoranas nedidukas - žiemą jame telpa šešiolika, vasarą – dvidešimt šeši svečiai.
Erdvioje svetainėje padengtas didžiulis stalas, pro žemę siekiančius langus iš trijų pusių skverbiasi šviesa. Paveikslų nereikia – juos atstoja vaizdas pro langą. Žiemą svečiai pietauja tik viduje, tačiau vasarą atveriami visi langai ir terasoje pristatoma staliukų.
Ant stalo puikuojasi šparagų salotos, estiški sūriai, veršienos karpačio, antienos troškinys, grietinėlėje paruošta jūros lydeka, pabaigai – karštas šokoladinis pyragas su namų gamybos aviečių ledais. Paklausti, ar meniu dominuoja estiški patiekalai, šeimininkai nesutinka. “Tai mūsų patiekalai – kasdien kitokie. Koks tądien įkvėpimas, tokie ir patiekalai”, - sako Merit.
