Pansorio istorijas atlieka vienas dainininkas ir būgną mušantis muzikantas. 2003 m. pansorio tradiciją UNESCO paskelbė nematerialiu žmonijos verbalinio palikimo šedevru.
Išskirtinėmis teisėmis Lietuvoje viešėsianti Pietų Korėjos aktorė Park In Hye gimtojoje šalyje paskelbta geriausia 2011–2012 m. jaunąja menininke. Dainininkės spektakliai jau apkeliavo Europą, apie ją sukurtas dokumentinis filmas. Organizatoriai teigia, kad „Anykščių šilelio“ atlikimas korėjietiškai taps nekasdieniniu reginiu Lietuvos padangėje. Siūlome išskirtinį interviu su pagrindine pansorio atlikėja Park In Hye.
Iš kur kilo pansoris ir kokią įtaką turėjo Pietų Korėjos kultūrai?
Apie pansorio atsiradimą sukurta nemažai teorijų ir dar daugiau legendų. Yra teigiančių, kad pansoris kilęs iš senųjų korėjiečių mitų ir legendų. Kiti mano, kad pansorio pradžia – šamanų ritualai. Tiksliai negaliu pasakyti, iš kur prasidėjęs pansoris. Viena aišku, pansoris, toks, kokį mes jį turime dabar, susiformavo maždaug XVII a. antroje pusėje. Iki to laiko pansoris irgi egzistavo, tačiau jo forma skyrėsi nuo dabartinės.
Pansoris – tai korėjiečių liaudies meno žanras, dažniausiai atliekamas turguose, kur visuomet susirenka daug žmonių, ant kilimėlio, patiesto viduryje aikštės. Tai dainos apie paprastų žmonių gyvenimą ir skausmus. Pansorio pasirodymai guosdavo neturtą ir vargą kenčiančius žmones, pajuokdavo ir peikdavo tuometės visuomenės ydas.
Didžiausią įtaką pansoriui padarė japonų okupacija (1910–1945 m.). Skausmas (han), kuriuo persisunkęs pansoris, užjautė ir padėjo daugeliui.
Be to, iš pansorio yra kilę ir daug išvestinių meno žanrų. Pansorio siužetų motyvais pastatyta nemažai spektaklių, sukurta nemažai instrumentinės muzikos kūrinių.
Kuo pansoris yra išskirtinis menas, kuo jis pasižymi?
Manyčiau, kad pansoris labiausiai pasižymi tuo, kad jis jungia muziką, literatūrą ir vaidybą. Pansorio pagrindas – nenutrūkstantis siužetas, kurį perpasakoja vienas žmogus, vienu metu atlikdamas keletą vaidmenų. Kartais sakoma, kad pansoris – tai vieno žmogaus opera.
Pansorį gali atlikti tiek vyras, tiek moteris, kartais tenka suvaidinti kokį gyvūną ar vaiduoklį. Siužetas pasakojamas pagal ritmą, užduodamą vieno vienintelio instrumento – būgno. Taigi daugybė veikėjų ir jų jausmai išreiškiami tik žmogaus balsu.
Sako, kad klausydami tobulai atliekamo pansorio, kai kurie žmonės praregi, išgyja ar pasiekia suvokimą?
Tiesą pasakius, klausantis pansorio nei išgyjama, nei praregima, nei… Manyčiau, kad tai kritikų, kurie labai aukštai vertina meninę pansorio vertę, žodžiai, ir jie tikriausiai turėjo omenyje psichologinį ar terapinį pansorio poveikį.
Menas negali pagydyti žmogaus kūno, tačiau jis tikrai gali paveikti jo sielą. Kadangi pansoryje telpa daugybė žmogiškų jausmų ir emocijų, klausytojas gali rasti paguodą savo gyvenimui. Tai ir bus savotiška psichologinė terapija.
Tiesą pasakius, ne tik besiklausantys, bet ir pansorį atliekantys įveikia tą terapijos procesą. Aš irgi visuomet, kai man sunku, atlieku pansorį. Tą akimirką užmirštu visus sunkumus, randu sielos ramybę.
Pansorio atlikėjas turi gimti ar visgi šio meno galima ir išmokti?
Norint mokytis pansorio, pirmiausia reikia gero balso ir kūno stiprybės. Pansorio atlikimas atima daug energijos.
Bet net ir neturint balso, atkakliomis pastangomis galima pasiekti viską keliskart iš naujo atliekant tą patį gabaliuką. Yra pasakojimų apie miongčiangus (geriausius pansorio atlikėjus), kurie pasiekė meno aukštumų vien savo pastangomis, nušlifavę ir išlavinę iš prigimties silpną balsą. Tačiau norint pasiekti tokių rezultatų, reikia atkakliai dirbti.
Apie pansorį tobulai atliekantį žmogų sakoma: tigimhetta (gavo, laimėjo, užsidirbo, išlošė balsą). Visų pansorio atlikėjų pagrindinis tikslas ir yra gauti ar užsidirbti tą gryną balsą. Ne apie kiekvieną galima pasakyti, kad jis užsidirbo balsą. Net visą gyvenimą praleidęs su pansoriu gali nė karto neišgirsti šio komplimento.
Pansoris – tai visą gyvenimą trunkanti kova su savimi.
Kur pansorio atlikėjai mokosi (praktikuoja) tobulindami savo balsą?
Vasarą ar žiemą iškeliaujame į vadinamuosius „kalno mokslus“, paliekame miestą ir gyvename kalnuose ar šventyklose. Pati puikiausia vieta tokiai praktikai – ten, kur šniokščia krioklys ar teka kalnų upė. Krioklio ar upės skleidžiama drėgmė teigiamai veikia balsą, be to, reikia įdėti nemažai pastangų, kad krioklį „permuštum“.
Anksčiau (dabar tokia praktika beveik išnykusi) mūsų mokytojai iškeliaudavo į šventyklas ir ten šimtą dienų skirdavo vien pansoriui.
Visi pansorio atlikėjai – maži vaikai ir suaugę – privalo užsiimti tokia praktika.
Kuo šįkart bus išskirtinis pansorio pasirodymas Lietuvoje?
Šiame pasirodyme atliksiu „Anykščių šilelį“, išverstą į korėjiečių kalbą ir pritaikytą pansorio žanrui. Pernai Lietuvoje jau buvau atlikusi šį kūrinį, tačiau šį kartą kūrinys bus ilgiau atliekamas, šiek tiek pataisytas.
Pernai, atlikdama „Anykščių šilelį“, supratau, kaip lietuviai labai mėgsta šią poemą, kokia ji jiems svarbi. Stengiuosi, kad jų poema taptų gražiu pansorio kūriniu, tikiuosi, kad mano esybė bus suprasta.
Be to, vienas pasirodymas bus atliekamas kartu su vienuoliu Bo Haengu (Kęstučiu Marčiulynu). Tai pansorio ir pantomimos junginys: jis gyvenimą rodys pantomimos judesiais, aš jį pasistengsiu išreikšti balsu. Tikiuosi, kad šis menų derinys sugebės paliesti visų žiūrovų širdis.
