Daug kuo šios valstybės istorija panaši į mūsiškę. Labai artimų dalykų apstu, bet tuo pat metu ir viskas kitaip. Mat čekai pasaulyje žinomi dėl kitų reikalų nei mes. Šių žemių gyventojai galvos skausmu buvo tiek Romos bažnyčiai, tiek nacizmui, tiek komunizmui, laisvas galvojimas ir gyvenimas čia vertinamas nuo neatmenamų laikų. Čia prasidėjo daug pasaulį pakeitusių reformų, pradedant Janu Husu, tapusiu visiems laikams tautos herojumi, jo dvasioje pirmiems Žemėje 1781 metais panaikinus baudžiavą, ir baigiant šiomis dienomis, kai ši valstybė pagal investicijas į ją lenkia ne tik buvusias soclagerio koleges, bet ir kai kuriuos pačius pasaulinius galinguosius.
Kol kas riedame „betoniniu“ keliu, panašiu į mūsų Molėtų plentą. Tokių plentų Čekijoje labai daug, tik gal kokybė geresnė, kai kur ir platesni, su skiriamosiomis juostomis. Daugelyje vietų magistralės (ne tik autostrados) nuo apylinkių atitvertos aukštomis nepersišviečiančiomis tvoromis, tad važiuojant nelabai ir gamtovaizdį pamatysi. Ten kur tvorų nėra, jis ne itin skiriasi nuo mūsiškių miškų, pievų ir lomų. Atkreipia dėmesį baltuojantys žydinčių aguonų ir tabako laukai.
Visai jau vakaras, įvažiuojame į Brno miestą, akys užkliūna už įvairiomis spalvomis išdažytų daugiaaukščių dėžučių. Žaismingas vaizdukas.
Susirandame reikalingą viešbutuką ant kalvos. Įsitaisome kavinės terasoje, po mumis žiburiuoja antras pagal dydį šios valstybės miestas.
Svečiuojantis pas čekus neparagauti jų nacionalinio turto – alaus, prilygtų nuodėmei. Tai trupinį paburbėsime apie šito gėrimo ypatumus. Nereikia kreipti dėmesio į užrašus su keliolika laipsnių, tiesiog čekai su slovakais kitaip matuoja alaus parametrus.
Čekijoje alaus gaminama per 5000 rūšių. Beje, vietinės moterys ypač vertina tamsųjį. Kadaise čekų karalius turėjęs dukrą su labai maža krūtine ir dėl šio „trūkumo“ negalėjęs jos ištekinti. Tada jo parėdymu buvo išrastas specialus tamsusis alus, kuris skatina krūtų augimą, esą dėl vieno ten dedamo svarbaus komponento – ožio šlapimo. Nuo tų laikų čia laikomasi nuomonės, jog tamsusis alus skirtas moterims, šviesusis – vyrams. Ši tauta alų mėgsta labiausiai pasaulyje, o sostinėje Prahoje veikia net 943 aludės, tuo tarpu kai maldos namų – tik 93 (čekai su estais, beje, pirmauja planetoje ir pagal netikėjimą į jokias religijas). Esama čia ir alaus kurortų, siūlančių alaus vonias.
Kitą dieną čiuožiame tiesiai į Macochą. Domina bedugnė ir požeminė Punkvos upė. O čia jau ir pirmos tikros uolos regėtis pro automobilio langus. Esame Moravijoje – rytų Čekijos regione, kuris garsėja anglimi, nafta, geležimi ir vynu. Matytis nemažai apleistų begriūvančių gamyklų ir sandėlių pastatų – socializmo palikimas. Paveikslas nelabai mielas, panašus į mūsiškes socrealizmo griuvenas.
Kaip ir daugelis šios valstybės vietovių, taip ir ši, apipinta legendomis. Žodis „macocha“ reiškia „pamotė“. Gyvenusi XVII amžiuje ponia, kuri taip smarkiai nekentė savo posūnio, jog vieną gražią dieną nustūmė jį į šią bedugnę. Tačiau vaikas spėjo užsikabinti už šlaito medžių, iš kur jį ir išgelbėjo medkirčiai. Sužinoję, kas nutiko, supykę įstūmė į prarają pačią pamotę. Kiek toj poringėj teisybės, nieks nebežino, tačiau pažvelgus nuo pačios aukščiausios bedugnės briaunos 138 metrus žemyn, pagaugų šiurpuliukai kalba patys už save.
Atsigrožėję saulėtu gamtovaizdžiu iš viršaus, leidžiamės žemyn ir pėdiname į požemius. Vasarą temperatūrų skirtumas lauke ir viduje itin didelis. Gerai, jog buvome įspėti nepamiršti šiltų megztinių ar striukių. Einame dairydamiesi į stalaktitus ir stalagmitus drėgnais tamsiais koridoriais.
Žemesnėse vietose galime paliesti lubas, ant kurių kaupiasi vanduo, ir tiesiog stebėti, kaip formuojasi lašai, krentantys žemyn, kurie dažnokai makteli ir per maumenėlį. Čia daug salių su įvairiomis figūromis, dalis jų specialiai apšviečiamos įėjus turistų grupei. Urvai turizmui prieinami nuo XX amžiaus pradžios, neskaitant potvynių laikotarpių.
Žingsniuojant požeminėmis menėmis, matytis atžymos – iki kiek atskirais metais būta pakilusio vandens – gerokai aukščiau nei dabar sliūkiname iš paskos gidui.
Šit ir pasiekėme požeminę upę. Čia įrengta mažytė prieplauka, priplaukia valtis, ropščiamės į ją. Dairomės į vandenį, kuris atrodo labai skaidrus, sėdintieji prie krašto įkiša pirštus ir informuoja – ledinis.
Plaukimo metu filmuoti - fotografuoti griežtai draudžiama. Netrukus pasidaro visiškai aišku ir kodėl: visoje požeminėje upės atkarpoje yra tik kelios vietos, kuriose dvi valtys, plaukiančios priešingomis kryptimis, gali prasilenkti.
Valtininkai „bendrauja“ žibintų signalais, tad fotoaparatų blykstės jiems klaikiai trukdytų. Yra kuo užsiima ir be įsiamžinimų – apsauginių šalmų nėra, vietomis urvas toks žemas arba siauras, tik spėk lankstytis. Išgirdus, kad šis kelių metrų pločio upelis kai kur siekia 40 metrų gylį, ištiko nedidelis erdvinis šokas. Pasidarė smalsu, kurgi ta vandeningoji Punkva pasideda išsirioglinusi į žemės paviršių, tad nubėgome pasmalsauti. Išvydome upeliūkštį, perbrendamą nesušlapus kelių.
Toliau patraukėme į Austriją ir jau grįžtant pratęsėme pažintį su kitomis keliomis šio krašto įžymybėmis. Kaip antai – Česky Krumlovu, su garsiąja pilimi.
Artėjant prie jos žvilgsnį traukia daugiaaukštė galerija, o įėjus į kiemą – spalvingų „plytų“ bokštas ir mūrai. Tai renesanso laikotarpiui būdingas sienų puošimo būdas dažant tinką įvairiomis spalvomis keliais sluoksniais taip, kad atrodytų reljefinis. Dar čia įsikūręs barokinio laikotarpio teatras, su sukama scena, kuriai valdyti reikia 35 žmonių.
Toks vis dar veikiantis, jis yra vienintelis Europoje ir vienas iš dviejų visame pasaulyje.
Ši pilis turi vaiduoklių ir padavimų. Vienas iš jų susijęs su teatru. Esą XVII amžiuje bevaidindami Romeo ir Džuljetą du įsimylėję jaunuoliai scenoje iš tikrųjų nusižudė, kadangi jų situacija buvusi tokia pati, kaip Šekspyro herojų, o kraujo dėmė ant scenos išlikusi iki šiol.
Kėbliname tiltu per Vltavą, ant kurio stabtelime ties statula su žvaigždėtu nimbu virš galvos. Tai – šventasis Jonas Nepomukas, Čekijos karalienės nuodėmklausys, kuris neišdavė jos paslapčių net karaliui, už tai buvęs pastarojo įsakymu surištas ir įmestas į upę, kur nuskendęs, bet po kelių šimtmečių paskelbtas šventuoju. Jo figūrų pilna visa Čekija, kaip ir maro stulpų, tai mūsų rūpintojėlių atitikmuo šiuose kraštuose.
Praha. Tikrai savo garsumu ir grožiu vienas iš elitinių pasaulio miestų.
Spoksome į ryto saule pasipuošusius raudonų čerpių namų stogus, kuriame planą ką pamatyti per ganėtinai trumpą laiką sudėtinga. Keli epizodai iš gausybės įspūdžių pyrago.
Taigi, viršutinė miesto dalis – Hradčany pavadinimu. Keli įspūdingi vienuolynai su sodais, vynuogynai, čia gaminamas jau daug amžių garsus vynas. Puiki miesto panorama. Karaliaus rūmai. Tuntai turistų, kurių pilna visur Prahoje, visgi daugiausiai, spėtumėme, atvykusių pasigrožėti šiuo stebuklu iš Azijos.
Šv. Vito katedra, nenusileidžianti niekuom paryžietiškai sesei. Auksinė gatvelė, kuria be bilieto nebepasivaikščiosi.
Nusikeburnėjus nuo kalno į Mala Strana rajoną, patenki į parką, tikrą ramybės oazę, su besipliuškenančiomis auksaspalvėmis žuvimis tvenkinyje, o šit ir vienišas visiškai baltas povas maklinėja, va ir apuokai narvuose prie dirbtinių uolų ūbauja, balandžiai su žvirbliais iš jų tyčiojasi, mat jie taigi visiškai laisvi. Ir skulptūrų pilna. Šit ir garsiojo A.Valenšteino rūmai, dabar šios šalies Parlamento Senatas. Šis išdiduolis pasistatė tokius statinius papėdėje tam, kad karalius iš viršaus žiūrėdamas jam kasdien pavydėtų.
Lenono siena. Turi šiek tiek analogų su mūsiškiu Kryžių kalnu. Būtų paprasta tvora, bet ją ypatinga daro istorija. Kai Džoną nušovė ir prie šitos eilinės tvoros jaunimas pradėjo dėti žvakes ir piešti grafičius (1980 m.), kuriuos kitą dieną milicija trindavo, piešėjus tupdydavo už grotų, vis atsirasdavo drąsuolių, kurie parašydavo ant mūro: „Jūs turit Leniną, palikit mums Lenoną“, ir jie laimėjo. Čekus daug norinčių parklupdyti buvo, tik ilgam niekam nepavyko.
Netoliese ir siauriausia Prahos gatviūkštė, netgi su šviesoforu. Apkūnesniam piliečiui ja prasibrauti be šansų.
Šalimais ir Franco Kafkos muziejus. Prahoje jis gimė, kūrė, čia ir palaidotas. Kiemelyje puiki skulptūra – laisvo žmogaus požiūris į jį spaudžiančias tradicijas. Kai kurie žmonės skelbdavosi esą susituokę su valstybe, Francas sakėsi susituokęs su kūryba.
Šit ir legendinis Karolio tiltas per Vltavą. 1357.07.09 karalius Karolis IV padėjo jo pirmą plytą pamatuose. Tą rytą, anot astrologų, mūsų planeta buvusi ypatingose įtakose. Šiuo metu ant šio puskilometrio ilgio ir virš dešimties metrų pločio šedevro šurmuliuoja turgus, per kurį sunkiai ir prasibrausi. Esame įspėti, jog čia susirinkę ir išmaniausi pasaulio kišenvagiai, viena bendrakeleivė bematant tuo įsitikina, jos rankinukas jau supjaustytas ir pradingo vaistai nuo galvasopio.
Ant tilto pati garsiausia Čekijos Nepomuko skulptūra, norus pildanti. Pridėjai delnus ir pageidavimas išsipildys, tik reikia sugebėti per minią norinčiųjų tai padaryti prasibrauti. Žmonių delnų nušlifuota iki blizgesio.
Kitoje upės pusėje jau prasideda senamiestis – Stare Mesto. Šit ir garsusis astrologinis laikrodis, apsuptas smalsuolių. Netoliese ir paminklas tautos didvyriui Janui Husui (1369 – 1415), bažnyčios sudegintam kaip eretikui, žmogui, gimusiam tiesiog per anksti. Tarp daugybės jo nuopelnų yra ir toks – jis kuravo XIV amžiaus pabaigoje čia atidarytą lietuvišką kolegiją.
Turistiniai maršrutai sužymėti blizgančiomis plokštelėmis ant šaligatvių – „sidabrinė linija per auksinę Prahą“. Faktas toks, kad kiekviena gatvė ir net pastatas su sava nepaprasta istorija.
Metas užkrimsti ir tuo pačiu susitikti su J. Hašeku ir šauniuoju kareiviu Šveiku. Na, Bojišti gatvėje yra tikroji Šveiko užeiga (Prahoje šio herojaus vardo barų daugybė), čia garsusis rašytojas mėgdavo pasėdėti.
Įžirglioji į ją ir tave pasitinka pats Šveikas, išsidrėbęs už stalelio, o interjeras išdabintas kitais nuostabiosios knygos personažais. Kad džiaugsmo maža nebūtų, solidūs padavėjai meniu pateiks lietuvių kalba, ir net persimes vienu kitu mūsišku žodžiu.
Visko puikiojoje Prahoje nesužiūrėsi ir per metus, o kaskart atvažiavęs ją atrasi vis kitokią. Tikriausia tiesa, miestas tapęs turistų Meka, šit net buvusiose bažnyčiose įrengti viešbučiai ir niekas iš to nedaro įvykio.
Jau perkant lauktuves sužinome ir tokį dalykėlį, jog čekai apsipirkti važinėja į kaimyninę Vokietiją, nes ten pigiau. Net ir racionaliais pomėgiais esame panašūs.
