Tačiau nuvykti į šią šalį, kurią dar visai neseniai draskė nuožmi nesantaika, ideologiniu pagrindu sukurstyta didžiųjų politinių pasaulio galių, prisidengusių kovos už savaip suprantamą demokratiją lozungais, ryžausi tik prieš „pasaulio pabaigą“ – 2012-ųjų gruodį.

Beveik tris šimtus metų Laosą niokojo nuolatiniai karai: iš pradžių su Anamu (dabar Vietnamas), vėliau su Kinija ir Siamo (dabar Tailandas) karalyste, dar vėliau – su Prancūzija, o galiausiai užvirė „slaptasis karas“ su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Pagal žmogiškuosius ir materialinius nuostolius šis buvo bene nuožmiausias. Sunku tuo patikėti, tačiau faktas jau viešai atskleistas: vien 1964–1973 m. laikotarpiu amerikiečių karinis oro laivynas per slaptas operacijas į Laoso teritoriją kas aštuonias minutes numesdavo visą karinio orlaivio bombų arsenalą. Bombarduota be pertraukų, dieną ir naktį ištisus devynerius metus.

Apskaičiuota, kad sprogmenų pavidalu numesta beveik du milijonai tonų metalo, t. y. po dešimt tonų į kiekvieną dešimties kvadratinių kilometrų plotą. Be to, iš oro išpilta daugiau kaip du šimtai tūkstančių galonų nuodingų cheminių medžiagų, kad jos sunaikintų neįžengiamas kalnuotos šalies džiungles. Herbicidai ir kitos cheminės medžiagos, itin gausiai barstytos rytinėje šalies dalyje, užnuodijo ne tik dirbamos žemės plotus, bet ir gėlo vandens šaltinius, daugelis iš jų ilgą laiką netiko ne tik gerti, bet ir laukams drėkinti. Vis dėlto net šis moderniosios barbarybės triumfas nepaklupdė Laoso ant kelių.

Dauguma žmonių, kuriems Laosas yra tokia pati abstrakcija kaip bet kuris kitas nepažįstamas žemės plotas pasaulio žemėlapyje, o šalies pavadinimas kelia vien miglotas asociacijas su Vietnamo karu, linkę šio krašto kultūrą laikyti tik blankiu Siamo karalystės ar Vietnamo atspindžiu, juo labiau kad kaimyniniai Pietryčių Azijos kraštai šiandien nustelbia Laosą tiek pagal gyventojų skaičių, tiek pagal turizmo industrijos plėtrą.

Šios didžiulės šalies teritorijoje gyvena vos šeši milijonai žmonių, gerokai daugiau laosiečių nuo seno yra įsikūrę svetur. Tokia keista proporcija atsirado ne tiek dėl nesibaigiančių karų, kiek dėl to, kad didžiąją Laoso dalį sudaro kalnynai, netinkami žemės ūkiui, todėl ir gyventojų tankumas toks menkas.

Vis dėlto, nepaisant painios, sudėtingos Laoso istorijos ir geopolitinės padėties, šis kraštas turi labai seną religinę kultūrą ir ne mažiau seną, nors nelengvai atsekamą, valstybingumo tradiciją. Apie etninius šio regiono gyventojus kiek aiškiau užsimenama tik nuo VIII ir X a. po Kr., kai čia susikūrė politiniai dariniai, tajų kalba vadinami meuang, – tai kažkas panašaus į paveldėjimo teise perduodamos ir valdomos kunigaikštystės statusą.

XIII a. viduryje, kai prasidėjo Euraziją šiurpinusi neįveikiamų mongolų ekspansija, tajai iš savo apgyventų žemių pajudėjo Pietų kryptimi – šiandien tai Birmos, Tailando, Laoso ir Kambodžos teritorija.

Nesigriebdami prievartos, jie asimiliavo etninius regiono gyventojus: tibetiečius-birmiečius ir monus-khmerus. Dabartinio Laoso šiaurėje VIII ir XII a. klestėjo dvi monų karalystės – Šri Gotapura ir Meuang Sava, šios centras buvo Luang Prabango miestas. Iki XIII a. Siamo šiaurėje ir Laose buvo įsikūrusios kelios tajų ir monų valstybės, iš kurių vėliau Sukotojaus karalius suformavo Lanna Thai arba Milijono ryžių laukų karalystę, kurios daugumą gyventojų, kaip manoma, sudarė Lao etnosui priklausantys žmonės.

XIV a. viduryje, pasak ne itin patikimų kronikų, Chao Fa Ngumas, išvytas savo tėvo, Meuang Savos valdovo, įkūrė Lan Xang Hom Khao (Milijono dramblių ir baltojo skėčio nuo saulės) karalystę. Daugelis šiandieninių Laoso gyventojų šį valstybinį darinį laiko pirmuoju, kurio etnosą sudarė jų protėviai. Valstybės simboliu tapo auksinio Budos (Phra Bang) statula, kurią, kaip manoma, Šri Lankoje sukūrė khmerai. 1356 m. šalies valdovas pastatė Budos skulptūrai specialią šventyklą.

Chao Fa Ngumas savo karalystės religija pasirinko teravados budizmą, dar žinomą kaip „senųjų mokymas“ – priešprieša kiek liberalesniam ir „jaunesniam“ mahajanos budizmui, kuris suklestėjo Tibete, Kinijoje, Nepale, Korėjoje, Japonijoje ir kai kur kitur. „Senųjų mokymu“ paremta budizmo atšaka įsigalėjo Tailande, Birmoje, Kambodžoje ir Laose.

Fa Ngumo sūnus toliau tęsė tėvo pradėtą darbą. Jo valdymo metais šalyje buvo pastatyta daug teravados budizmo šventyklų ir vienuolynų. Du šimtmečius Luang Prabangas buvo Lao valstybės sostas ir religinis centras, tačiau XVI a. viduryje, siekiant užkirsti kelią birmiečių veržimuisi, Lana Xango karalystės sostinė buvo perkelta į kitą šalies dalį. Pasienyje su Tailandu esantis Wieng Chano miestas ir šiandien yra Laoso sostinė, tačiau vadinamas Vientianu. Beje, dabartinis šalies pavadinimas – Laos susijęs su lingvistiniu paradoksu. Šalyje, kurios gyventojai nuo seno vadino save lao, galūnė „s“ atsirado dėl prancūzų kolonistų kadaise padarytos klaidos.

Luang Prabangas: slenkstis tarp sacrum ir profanum

Prieš išvykdamas į Laosą, svarsčiau, nuo kurio miesto – Vientiano ar Luang Prabango pradėti pirmąją pažintį su šios senos budistinės šalies kultūra. Nors kelias iš Bankoko į Vientianą gerokai trumpesnis ir ekonomiškesnis, vis dėlto nusprendžiau keliauti į senąją Laoso sostinę, juoba kad čia sutelktas svarbiausias ir seniausias krašto architektūros paveldas. Šį reikšmingą faktą patvirtino ir UNESCO – Luang Prabangui ne tik suteiktas Pasaulio kultūros paveldo objekto statusas, bet jis pripažintas ir geriausiai išsaugotu visos Pietryčių Azijos miestu.

Tuo laikotarpiu, kai Luang Prabangas buvo šalies religinis centras, jame iškilo per šešiasdešimt įstabaus grožio šventyklų ir vienuolynų, dekoruotų glaistyto stiuko formomis ir medžio raižiniais, ryškiaspalve sienų tapyba. Jos spindėjo auksu, saulėje žaižaruojant įvairiaspalvei keraminei glazūrai. Amžiams bėgant, nemažai šventyklų buvo sugriauta, vėliau perstatyta ar atstatyta, tačiau, išlipęs iš lėktuvo kukliame Luang Prabango oro uoste, ir šiandien patekau į erdvę, kuri įvairiais regimais pavidalais nepaliauja bylojusi apie metafizinį kitokios – nežemiškos – būties grožį.

Dėl ypatingos geografinės savo padėties Luang Prabangas yra išsaugojęs visus esmingiausius Pietryčių Azijos viduramžių urbanistinės struktūros bruožus – kompaktiškumą ir vientisumą, veik nepakitusį gamtos reljefą su vešlia tropikų augmenija… Išlaikyti senuosius urbanistinius kontūrus padėjo ta aplinkybė, kad Luang Prabangas įkurtas ant didžiausios Pietryčių Azijos upės – Mekongo kranto ir apglėbtas grakščia kiek mažesnės Namkano upės kilpa.

Jo viduryje stūkso didžiulis status vešlia augmenija apžėlęs kalnas su šventykla pačioje viršūnėje – iš ten atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai į visas keturias pasaulio puses.

Pirmąją dieną spėjau apeiti pėsčiomis tik dalelę sakralinio komplekso, kurį sudaro trisdešimt keturios šventyklos ir vienuolynai su jų teritorijoje esančiais 177 pastatais, supamais gausybės tvenkinių. Savito grožio suteikia kolonijinio periodo architektūros perliukai – prancūzų valdymo laikais pastatytos nedidelės grakščių formų vilos.

Akivaizdu, kad jas statę jautrios architektūrinės klausos prancūzai buvo neabejingi istorinio Luang Prabango grožiui – nė vienas jų valdymo laikais iškilęs statinys nesistengia nurungti aplinkinių sakralinių pastatų kuriamos polifonijos ar išsiskirti iš bendro urbanistinio konteksto nei gabaritais, nei drastiškai modernistiniais pavidalais.

Luang Prabangas kaip retas kuris miestas kelia asociacijas, su skoningu drabužių dizainu, kai nė viena detalė nesiekia dominuoti, kad užgožtų kitas detales ar aksesuarus. Specifinę atmosferą sustiprina ir gatvėse plazdantys oranžinės spalvos vienuolių apdarai – be jų ypatinga šio miesto aura netektų dalies savo magijos.

Septintojo dešimtmečio pradžioje Laosą sudrebinęs pilietinis karas, per kurį savo tikslų siekė Vietnamas, Kinija ir Jungtinės Amerikos Valstijos su jas remiančiomis vietinėmis karinėmis pajėgomis, baigėsi komunistinių jėgų, susivienijusių į Pathet Lao bloką, pergale. Savaip įdomu, kad šią partiją dar anksčiau konsolidavęs prokomunistinių pažiūrų lyderis – „raudonasis“ princas Souvannouwongas daug metų varžėsi su demokratijos idėjoms ištikimu rojalistinės Laoso vyriausybės premjeru Souvanaphouma, kuris, inžinieriaus išsilavinimą įgijęs Prancūzijoje, labai vertino ir puoselėjo savo šalies kultūrą. 1945 m. jis pritarė karaliaus Sisavangvongo paskelbtai Laoso nepriklausomybės deklaracijai.

Nors Souvanaphoumos vyriausybę rėmė amerikiečiai, konfrontacija tarp rojalistinių ir prokomunistinių jėgų 1975 m. baigėsi galutine „raudonųjų“ pergale. Pathet Lao judėjimo, veikusio kaip Laoso liaudies revoliucinės partijos priedanga, lyderis princas Souvannouwongas tapo šalies prezidentu.

Karališkosios valdžios galva princas Savang Vatthana, kurio, regis, taip ir nespėta karūnuoti, buvo priverstas palikti sostą ir kartu su šeima įkalintas kalnų urvuose Asočių plokščiakalnyje. Po penkerių metų jis mirė arba, kaip spėjama, buvo numarintas, nors tikslių duomenų apie tai iki šiol nėra.

Komunistinių jėgų pergalė sudavė smūgį senas tradicijas turinčiai šalies budizmo kultūrai. Kairieji radikalai buvo itin nepakantūs tikėjimo tradicijai ir jos institucijoms. Budizmo studijas išbraukė iš vidurinių mokyklų programų, uždraudė dalyti išmaldą vienuoliams, kurie pagal griežtą teravados budizmo sangha regulą įpareigoti maitintis, rinkdami išmaldą gatvėse. Tad Laoso vienuoliams neliko nieko kita, kaip pasekti kiek liberalesnių mahajanos budistų vienuolių pavyzdžiu – šiems elgsenos kodeksas leidžia verstis žemės ūkio darbais.

Valdžia veikiai įvedė ir griežtą kanoninių budizmo tekstų kontrolę, kad šie dvasiniai dokumentai neprieštarautų partijos gairėms, be to, uždraudė garbinti phii – dvasias, kurių kultas Laose nuo seniausių laikų glaudžiai susipynęs su budizmo doktrinomis. Buvo uždrausta Thammayut budistų sekta, kuriai priklausiusiems vienuoliams teko arba persikelti į Tailandą, arba pasitraukti iš vienuolių luomo. Vis dėlto spontaniškai kilusi žmonių pasipiktinimo banga privertė valdžią leistis į kompromisus – po metų buvo atšauktas suvaržymas duoti išmaldą budistų vienuoliams. Tiesa, veikti leista tik vienai teravados budistų sektai – Song Lao.

Gorbačiovo „perestroika“ paskatino ir Laoso liaudies revoliucinės partijos šiokias tokias permainas. Budistinis tikėjimas ir vienuolių sangha pagaliau susigrąžino anksčiau turėtą vietą visuomenės gyvenime ir kultūroje. Vienuolių luomas iki šiol yra apgaubtas didžiulės Laoso žmonių pagarbos. Tą pastebi kiekvienas, apsilankęs Lunag Prabange ar bet kurioje kitoje šalies vietoje – auksinė šventyklų ir oranžinė vienuolių abitų spalva yra viena iš esmingiausių miestovaizdžio dominančių, nuolatos primenančių kasdienybės ir šventumo ribas.

Laoso kultūroje sąveika tarp pasaulietinio visuomenės gyvenimo ir religinio tikėjimo, tarp socialinių ir religinių institucijų tebėra tokia glaudi, kad suteikia turinį ir formą visai žmonių būčiai.

Teravados tradicijai ištikimi budistai, Laose sudarantys gyventojų daugumą, išpažįsta doktriną, kuri skelbia, kad vyrauja trys egzistencijos aspektai: kančia ir nepasitenkinimas (dukkha), nepastovumas ir kaita (anicca) ir realybės neesmingumas (anatta). Šiuos pagrindinius principus VI a. pr. Kr. išskyrė princas Siddharta Gautama, po nušvitimo gavęs Budos vardą. Buda mokė, kad yra keturios „kilniosios tiesos“: visos egzistencijos formos yra susijusios su kančia, kurią sukelia troškimas, jei pašalinsime troškimo priežastį, kančia išnyks.

Kelias, kuriuo pasukus įmanoma įveikti troškimą ir išvengti kančios, yra aštuonlypis, dar vadinamas Vidurio keliu (apie jo principus Kultūros baruose jau esu glaustai rašęs). Kaip ir kituose teravados budizmo kraštuose, Laose tikimasi, kad kiekvienas brandos sulaukęs vyras bent trumpą laiką (kelias savaites ar tris mėnesius) bus vienuolis ar novicijus (samanera), kuriam privalu laikytis dešimties įžadų, draudžiančių vogti, meluoti, žudyti, vartoti svaigiuosius gėrimus, seksualiai santykiauti ir kt.

O asmenims, iš novicijų įšventintiems į vienuolius, būtina laikytis dviejų šimtų dvidešimt septynių įžadų. Didžioji dalis tų, kurie priima įžadus, sangha nariais lieka visą gyvenimą. Laosiečių šeima, kurios bent vienas iš sūnų pasirenka vienuolio kelią, pelno didžiulę žmonių pagarbą. Šalyje, išgyvenusioje dramatišką, budizmui atšiaurų laikotarpį, vienuolynai ir šiandien yra stabiliausios, ypač didelę įtaką visuomenei darančios bendruomenės, kurioms neprilygsta jokia pasaulietinė institucija.

Auksinio miesto formos ir tonai

Wat Xieng Thongas buvo viena pirmųjų šventyklų (wat), kurios slenkstį peržengiau, vos įsikūręs jaukioje prancūzų kolonijinės architektūros viloje. Pavadinta Auksinio miesto šventykla, ji laikoma ir simboliniais jo vartais, nes pastatyta toje vietoje, kur kadaise buvo padėtas kertinis būsimo miesto akmuo, netoli Namkano ir Mekongo santakos.

Karaliaus Setthathirato, valdžiusio šalį 1548–1571 m., iniciatyva atsiradęs Xieng Thongas – puikiausias visos religinės Laoso budizmo architektūros pavyzdys.

Šventyklos kompleksą sudaro keliolika nedidelių statinių, saulėkaitoje žėrinčių įvairiomis spalvomis. Pagrindinę šventyklą dengia masyvus kone žemę siekiantis trisluoksnis raudonos spalvos stogas, rytinis ir vakarinis fasadai yra su dvisluoksniais stogais, pagrindinį portiką remia keturios kolonos, nudažytos juoda ir aukso spalvomis.

Juodos spalvos fasadų fone išryškėja aukso spalvos figūrėlės, vaizduojančios budistines dievybes ir mitologinius gyvūnus. Vakarinę šventyklos sieną puošia mozaika, kurios raudoname fone spindi sidabro, purpuro ir žalios spalvos gyvenimo medis – piešinys tampa ypač ryškus, kai jį apšviečia besileidžianti saulė. Įžengęs į prieblandoje skendinčią salę (ji apšviesta tik žvakėmis ir keletu silpnų lempučių), matau, kaip iš tamsos išnyra auksu tviskančios juodai dažytos sienos su turtingais figūrinių scenų raštais, paįvairinamais augalinių ir zoomorfinių motyvų.

Dabar sienos tik paauksuotos, o kadaise jos buvo ištisai padengtos aukso luobu. Dangiško gyvenimo scenose pavaizduotas medituojantis Buda, mitologinis Rama, sėdintis žirgų traukiamame vežimaityje. O pragaro vaizdai didaktiškai perspėja apie nusidėjėlių laukiančias bausmes – jie bus nukryžiuoti, sudeginti, pakarti arba nuplakti. Salės gale – masyvi auksaspalvio Budos statula, kurią supa keletas mažesnių gelsvu audeklu apjuostų Budos skulptūrų.

Beje, palyginti su Birmos ar Siamo sakraliniais statiniais ir jų atributais, Laoso šventyklų vidaus erdvė jaukesnė, proporcijos antropomorfiškesnės, skulptūros gerokai mažesnės. Sunku atplėšti akis nuo įvairiomis spalvomis žaižaruojančios Raudonosios koplyčios, kurioje laikoma garsioji gulinčio Budos statula, 1931 m. eksponuota Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Purpuriniame eksterjero mozaikų fone vaizduojamas Buda, pasinėręs į nirvaną. Aukso raštais spindi Laidojimo koplyčios fasadai, o viduje pribloškia šviesokaitos kontrastai, tarsi skalpeliu išrėžiantys kiekvieno piešinio kontūrus...

Dažnoje Laoso šventykloje pamatysime auksuotą irklinio laivo drožinį, naudojamą per religines apeigas, susijusias su vandeniu ir metų laikais. Kai kurių salių eksterjere išvedžioti vandens latakai – atliekant ritualus, ant Budos ir kitų statulų liejamas vanduo. Per religines šventes vandeniu apliejami ir vienuoliai.

Luang Prabango architektūros stilius primena šventyklas, matytas Siamo šiaurėje – Čiangmajaus ir Čiangrajaus apylinkėse. Tiesa, Laoso šventyklų stogai leidžiasi gerokai arčiau žemės, jie trisluoksniai ar net penkiasluoksniai, dauguma statinių garsėja auksaspalviais durų raižiniais. Stogo vidurys paprastai vainikuojamas auksuotais, neretai ir inkrustuotais dekoratyviniais elementais dok so faa, primenančiais skėčių nuo saulės arba miniatiūrinių pagodų siluetus, retsykiais ir dangaus pusėn nukreiptų šventųjų gyvačių (nagas) kamuolius. Tai simbolizuoja visatą ir šventąjį Meru kalną. Skėčiai irgi turi apibrėžtą prasmę – jie ženklina karaliaus valdžią.

Apsvaigintas Xieng Thongo šventyklos grožio, žingsniuoju tolyn per miestą, virš kurio pamažu tirštėja sutemos. Stabteliu ties Sikhoungmuango sakralinį kompleksą juosiančia siena. Pagrindinė šventykla (sim) visiškai nauja, pašonėje kyla pora nebaigtų statinių. Po kiemą vaikšto keletas jaunų vyrų su oranžiniais abitais. Vienas stabteli pasikalbėti, teiraujasi, iš kur esu atvykęs, ar pirmąsyk lankausi Luang Prabange.

Beje, kai kalbiesi su bhikkhu (taip budizmo kraštuose vadinami vienuoliai), tiek Laose, tiek ir kitur Pietryčių Azijoje dera laikytis tam tikrų taisyklių – jeigu vienuolis ūgiu žemesnis arba stovi žemiau negu tu, derėtų palenkti kūną ar galvą, kad nežiūrėtum į jį iš aukšto. Jei vienuolis su tavimi kalba sėdėdamas, pagarba šiam luomui reikalauja, kad prisėstum ir tu. Moterims nedera vienuolių liesti, todėl norėdamos ką nors perduoti ar įteikti, jos padeda savo dovaną priešais jį ant stalo ar kurio nors kito baldo. Nejauku matyti, kaip šventykloje patogiai išsidrėbę turistai atkiša pėdas Budos pusėn.

Budizmo kraštuose tai visiškai nepriimtina – kojas laikomos nešvariausia kūno dalimi, todėl reikia jas sukryžiuoti ar pakišti po savimi. Kad maldininkams per pamaldas netektų spoksoti į plikas pėdas, vienuoliai užsidengia jas abitu…

Keista matyti, kad dalis turistų zuja po šventyklas su trumpikėmis, sakralinės erdvės prieigose nesiteikia nusiauti batų, fotografuojasi Budos fone, nors kiekvienas rimtesnis kelionių vadovas pataria, kaip derėtų elgtis svečioje šalyje. Nejaugi taip sunkiai įkandami pagarbios laikysenos principai? Iš nemalonių, net gėdingų situacijų gelbsti tik santūri vietos gyventojų reakcija į panašias kiaulystes, nors tai nereiškia, kad jie nesijaučia įskaudinti ir nesusidaro tam tikros nuomonės apie atvykėlius…

…Mano pašnekovas teiraujasi, ar užsuksiu pasiklausyti sangha giedojimo per apeigas, prasidėsiančias po geros valandos. Nuoširdžiai padėkoju vienuoliui uš svetingą kvietimą. Apžiūrėjęs dar keletą šioje miesto dalyje esančių istorinių šventyklų, sugrįžtu į Sikhoungmuangą.

Įšventinimų salėje, kur vyks vakarinės apeigos, esu vienintelis svetimtautis. Matau, kaip neskubėdami renkasi jauni vienuoliai, kai kurie iš jų dar paaugliai, pora ir visai mažų berniukų. Visi, o jų kelios dešimtys, suklaupia priešais Budos statulą. Už jų vienoje eilėje klūpo pustuzinis moterų. Salę užlieja ritmingas pratisas vyrų giedojimas žemo tono balsais, kiek primenantis rečitavimą, su tylos pauzėmis, per kurias vienuoliai sustingsta, tarsi pasinerdami į meditacijos būseną.

Jaučiu, kaip į vidų pro praviras duris ima smelktis vakaro vėsa, – to nesu patyręs nei Siame, nei Birmoje, nei daugelyje kitų šio regiono šalių, išskyrus Korėją, esančią kitoje klimato juostoje…
Po valandos ritualas baigiasi. Vienuoliai neskubėdami pakyla ir eina durų link. Pakylu ir aš, supratęs, kad nuo šios akimirkos kasdien penktą valandą vakaro, kai Luang Prabango šventyklose prasideda apeigos, eisiu klausytis užburiančio vienuolių giedojimo…

Bus daugiau.