Pilotai nenuvylė, uodai nekando
Po pusantros valandos skrydžio lėktuvu iš Lisabonos į Madeirą virš Atlanto vandenyno tamsoje suspindę salos žiburiai atrodė pasakiškai.
Dar prieš leidžiantis žinojome, kad tarptautinis Funšalio oro uostas yra kitoks nei visi: pastatytas ant polių vandenyno pakrantėje šis orlaivių takas patenka į pasaulio pavojingiausiųjų dešimtuką ir yra antras pagal pavojingumą Europoje.
Neramino dar ir tai, kad neseniai paskelbtas didžiausias per šimtmetį Dengės karštinės protrūkis saloje susargdino beveik 1600 turistų. Vis dėlto ir pilotai, ir uodai šįkart buvo daugiau žiniasklaidos nei tikro pavojaus šaukliai. Leidomės ir išvykdami kilome sklandžiai, o uodai saloje visiškai nekando.
Ronaldo nurungė Columbus
Madeira – Portugalijos autonominis regionas, turintis savo sostinę, vėliavą, herbą ir parlamentą.
Tai vulkaninės kilmės kalnuota sala, vos 56 km ilgio ir 23 km pločio, 1000 km nuo Europos ir 520 km nuo Afrikos krantų.
Apsistojome Funšalyje. Madeiroje gyvena 267 tūkst. gyventojų, kone trečdalis iš jų – sostinėje. Šįkart nusižengėme tradicijai keliauti nuomotu automobiliu, nes patikėjome pažįstamų britų turistų rekomendacijomis – su vietiniu gidu Bruno kelias dienas leidomės į keliones po salą mikroautobusu. Šešių žmonių grupele keliauti išties smagu, juolab kad Bruno noriai rodė viską, o važiuodamas kalnais vedančiais serpantinais ir salos tuneliais nenustodamas pasakojo daug įdomių dalykų, nepamiršdamas įterpti ir pikantiškų detalių apie savo uošvę.
Madeiroje dažnai lankėsi Winstonas Churchillis, o Christopheris Columbus po pasaulio atradimo saloje gyveno net keletą metų. Dabar salos gyventojai ne mažiau didžiuojasi ir iš Funšalio kilusiu futbolininku Cristiano Ronaldo.
Bruno net akys suspindėjo, kai kalba pakrypo apie futbolą. Portugalai labai mėgsta šią sporto šaką. Kaip ir poncha – tradicinį salos gėrimą, gaminamą iš medaus, citrinų sulčių ir cukranendrių spirito – romo, kartais pilant ir šviežių marakujos sulčių. Sustojus pakelės užeigose taurelę ponchos nesibodi išlenkti net vairuotojai gidai.
Po kojomis – 580 m skardis
Keliavome po salą, kasdien aplankydami vis kitą regioną. Taip sutaupėme laiko ir pajutome kraštovaizdžio kontrastą. Nors sala nedidelė, bet labai kalnuota, todėl skersai išilgai jos greitai nepervažiuosi.
Madeira išvagota levadų – drėkinimo kanalų, kuriais vanduo iš aukštikalnių tiekiamas žemyn augalams laistyti ir kitoms reikmėms. Palei levadas driekiasi takai pasivaikščioti, tereikia išsirinkti maršrutą.
Rytinėje salos dalyje sustojome Kamašos kaimelyje, garsėjančiame rankdarbių fabrikėliu – pintais namų apyvokos daiktais ir net baldais. Santanoje tarsi muziejuje dar galima rasti etninių A formos namelių, vos su keliais langais, virtuvė ir tualetas – lauke. Sunku patikėti, bet keletas šeimų juose gyvena iki šiol. Pasiekus 1818 m aukščio Arieiro viršukalnę neaprėpiamą panoramą šiek tiek pridengė debesys, tačiau tai nesutrukdė pasimėgauti įspūdingais vaizdais.
Pietuose stūkso aukščiausias Europos skardis – Žirao kyšulys. 580 m virš Atlanto iškilusioje jo apžvalgos aikštelėje su permatomomis grindimis vaikščioti truputį nejauku. Apačioje, tiesiai po kojomis, plyti dirbamos žemės plotai.
Šiaurinėje salos dalyje ypač daug krioklių. Ties Porto Moniz vandenynas bauginančiai audringas. Atlanto bangos nuolat užlieja lavos suformuotus pakrantės baseinus. Žiemą jie uždaryti – gruodį po atviru dangumi galima maudytis tik viešbučių baseinuose. Madeiroje smėlėtų paplūdimių beveik nėra, krantai akmeningi arba tamsaus vulkaninio smėlio, todėl poilsiautojai plaukia į gretimą Porto Santo salą, ypač populiarią vasarą.
Apskritai žodžiai „vasara, žiema“ netikslūs: oro temperatūra čia visus metus svyruoja 19–25 oC šilumos, todėl turistų sulaukiama visais sezonais, o kruiziniai laivai Funšalio prieplaukoje švartuojasi kasdien. Neatsispiriame pagundai paplaukioti ir mes. Per penkias kelionės katamaranu valandas pasiseka pamatyti ne vieną delfiną.
Pamatysi, ko nebuvai matęs
Į Funšalio žuvies turgų verta vykti ne vien pirkti, bet ir paspoksoti. Milžiniški tunai, dorados, kalmarai, tačiau ypatingiausios kardžuvės espados.
Šios baisios juodos žuvys su didelėmis išsprogusiomis akimis gyvena vandenyne 800 m gylyje ir tik naktį iškyla į 500 m, kur jas gaudo Kamara de Loboso žvejai. Keptos svieste su bananu ant viršaus arba marinuotos vyne su česnaku ir iškeptos alyvuogių aliejuje – labai skanios.
Saloje auga mažieji bananai, anonai, papajos, marakujos, mangai, avokadai, net bananananasai. Šis ypatingas banano ir ananaso hibridas turi banano formą, panašų į ananasą žalią paviršių ir abiejų maišytą skonį.
Madeira turtinga gėlių – žydi kinrožės, agavos, protėjos, anturiai, o strelicijos ir orchidėjos tapusios salos simboliais.
Vynas – skystasis auksas
Sala daugiausia pajamų gauna iš turizmo, žemės ūkio ir vynininkystės. Madeiros 19–20 laipsnių stiprumo vynas ypatingas ne tik savo skoniu, bet ir istorija.
Sakoma, kad kadaise jūreiviai keliautojai visai atsitiktinai pastebėjo, kad šiltai palaikius vyną jo skonis tampa kitoks. Dabar vynas laikomas aukštoje temperatūroje pusmetį, vėliau fermentacijos procesas stabdomas įpilant brendžio, o tada jau ne vienus metus toliau brandinamas ąžuolo statinėse.
Madeiroje yra net 7 vyninės, bene garsiausia iš jų – britų šeimos prieš 200 metų įkurta „Blandy‘s“ – ekskursija po ją ir degustacija nemažiau įdomi nei kelionės po salą. Rūsiuose tamsoje laikomos milžiniškos ąžuolo statinės vyno: keturių vynuogių rūšių – nuo sauso iki saldaus.
Visų nuostabai, vyno žinovė gidė patarė pilnus butelius laikyti stovinčius stačius ir tikino, kad tokį atidarius vyną galima gerti net pusantrų metų – tiek laiko nesikeičia jo skonis.
Firminėje parduotuvėje yra net šimtamečio vyno, tiesa, už jį paklotum ne vieną šimtą eurų. Funšalio restoranuose, skambant fado muzikai, dažniausiai gurkšnojamas 5–10 metų vynas.
Nuo kalno – pintomis rogėmis
Madeiroje svaigina ne vien saulė, gėlės ar vynas. Nepakartojamų įspūdžių pažeria 150 metų senumo transporto rūšis – toboganas.
Kadaise tokiu transportu nuo kalno į Funšalį buvo vežami turtingieji ponai ir gabenami kroviniai.
Iš Funšalio centro keltuvu per 20 min. pasikėlus į Monte, esantį 600 m virš jūros lygio, pasitinka būrys baltakelnių skrybėlėtų tobogano vežėjų, kviečiančių sėsti į pintas, medžiu kaustytas dvivietes roges. Jie mikliai nuo kalno išstumia roges, vėliau užšoka ant jų ir visi kartu skriejame beveik 45 km/val. greičiu gatve žemyn.
Pramoga linksma, bet nelabai saugi, nes užsiskersavusios rogės dažnai tampa pavojingai nevaldomos. Kertant sankryžas belieka tikėtis, kad šalutiniu keliu važiuojantys automobiliai roges pamatys ir suspės sustoti. Kitu atveju juos tektų stabdyti savais pečiais.
