Kokia gi Lietuva? O, ji be galo nuostabi, išraiškinga, įdomi. Daug vietų, kuriose išvysti ir pajunti grožį, kiekviena iš jų gali papasakoti apie tik jai būdingus dalykus, netgi kvapą uodi kitokį... Keliaudamas po skirtingas vietoves patiri tikrai neišdildomą įspūdį: džiaugiesi kiekviena pastato detale, kiekvienu vaikščiotu takeliu, gėriesi gamta...
Žodžiu, parsiveži namo tikrai labai daug ir šis gėris lieka ilgam. Savo mintyse tvarkingai susidėlioji visus matytus vaizdus į lentynėles, kad galėtum kurti savą pasakojimą kitiems, tarsi piešti šios šalies grožį, nes išties mus, lietuvius, supa įvairiapusiškumo skraistė tiek savo gamta, tiek savo istorija, tiek savo tarmėmis.
Labai džiaugiuosi, kad mūsų giminė mėgsta keliauti po Lietuvą. Keliaujame automobiliais. Atvykę į kaimą vasaros savaitgalį aptariame preliminarų kelionės maršrutą. Iniciatorius – mano pusbrolis, kuris surenka visą detalią informaciją apie lankysimas vietas. Ir vieną rytą, anksti pakilę, susirengiame į kelionę. Kartais ji trunka vieną dieną, kartais kelias. Nusiplūkiame, kol viską, ką suplanavome, aplankome, tačiau parsivežame tiek įspūdžių, tiek geros nuotaikos, kad nuovargis ima ir išblėsta.
Juk ir saulei kepinant tenka vaikščioti po dvaro sodybas, kopti į piliakalnius, uodams kandžiojant ieškoti miške partizanų bunkerio, pagaliau lietui pliaupiant pietauti miesto turgaus aikštėje...
Kiekvienas aplankytas objektas, regėtas gamtovaizdis, patirtas gamtos išdaigų pliūpsnis sukuria džiugią, pakilią, didingą ir dvasingą nuotaiką.
Kiek gali papasakoti kadaise buvusios didingos dvaro sodybos! Nors daugelis iš jų jau apgriuvusios, viduje mėtosi plytos ir įvairios nuolaužos, aplinkui tik žolių virtinės, tačiau šios sodybos didžios savo praeitimi. Juk čia kažkada gyveno šią praeitį menančios ištisos didikų giminės. Vieni tokių didikai Kolyškos (Kołłyszko), kuriems kažkada priklausė Antalinos dvaras Anykščių rajone. Išvysti dar išlikusį bokštą, užmeti akį į nušiurusią arklidę, apžiūri seną svirną ir, nugrimzdęs į vaizduotę, gali nusipiešti įdomų ir savitą praeities paveikslą. Tuomet viskas aplinkui pražysta visiškai naujomis spalvomis. Kitos dvaro sodybos prižiūrimos, restauruojamos arba jose gali puikiai įsikurti kaip kaimo turizmo sodybose. Apima džiugesys. Jos nenugrimzta į nebūtį, jos gaivinamos tam, kad atkurtų mums istoriją!
Turbūt ne kartą klausėme savęs, kodėl ir už kokias kaltes mums teko tokia tragiška lemtis – būti puolamai ir persekiojamai tautai. Mes visi gyvenome tokiomis sąlygomis, kad mūsų gyvybės upė vis buvo skaidoma, dalijama, mūsų gyvybingumo ugnis buvo prislopinta. Tačiau viltis neprarasti savasties niekada neužgeso. Viltis, gamtos gyvybingumo dovanota...
Ši vidinė jėga padėjo kuo mažiau klumpant eiti akmenuotu keliu. Tikėjimas ateitimi, gėrio jėgų gyvybingumas, kurie palaikė Lietuvą net slogiausiais istorijos tarpsniais, pažadino mumyse norą ir pareigą nuveikti kažką svarbaus, reikšmingo. Ir štai partizanų slapstymosi buveinės, amžino poilsio vietos, paminklai ir juose užrašyti vardai – istorinė ir mūsų kraštui skaudi praeitis.
Visa tai leidžia prisiglausti prie tų žmonių gyvenimo istorijos, nors šiek tiek pajusti jų pasipriešinimo ir meilės tėvynei kainą, šaltas ir drėgnas dienas bei naktis, praleistas žeminėse. Tokia šių žmonių kasdienybė, tokia jų drama, tokia partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto istorija. Ten, Šimkaičių miške, Jurbarko rajone, partizanines kovas mena generolo vadavietė-bunkeris (1951–1953).
Ne tik didinga ir karčia istorija atsigręži į Lietuvą. Sklando dvasingumo ir religingumo dvasia, pasakojanti apie papročius ir tikėjimus, susijusius su pagarba stebuklinėms kryžiaus galioms, apie mitologinius pėduotuosius akmenis – apie pagoniškosios gamtos jėgų garbinimo tradicijos gajumą.
Pabuvojus tokiose vietose apninka keistos, kiek mistiškos mintys. Pasijunti kitoje dimensijoje, prisilieti prie gyvenimo trapumo, suvoki šventumo mastą. Štai netoli Minupių žaliuojanti Martyno pušis jau kelis šimtus metų vietos žmonių laikoma šventa, stebuklinga vieta. Anot legendos, šio miško takeliu ėjęs aklas žmogus pavargo ir, rankomis susiradęs drūtesnį medį, atsisėdo po juo pailsėti, atrėmęs nugarą į kamieną.
Besėdėdamas jis užsnūdo ir susapnavo keistą sapną, neva kažkoks balsas liepęs jam pasitrinti akis to medžio žieve. Medžio žievė atrodė ne pati geriausia priemonė akims trinti, todėl žmogelis gūžtelėjo pečiais, bet vis dėlto padarė, kaip buvo liepta. Tačiau nieko neįvyko, ir aklasis nukulniavo toliau. Kiek paėjėjęs jis pajuto, kad akyse pamažu šviesėja.
Dar keletą žingsnių žengė – ir visai šviesu pasidarė. Laimingas jis grįžo atgal prie pušies, padėkojo jai, o paskui nubėgo ieškoti kunigo, kad jam viską papasakotų. Kunigas tą pušį pašventino, o žmonės, sužinoję, kas įvyko, patys panoro savo bėdų atsikratyti. Jie ėmę prie pušies melstis, kabinti ant jos kryželius ir šventųjų paveikslus, kaišyti pušį gėlėmis. Pušį žmonės pavadino stebuklą patyrusio senuko Martyno vardu.
Kiekvienas gamtos kampelis turi ką papasakoti apie save, pagaliau užtenka jį vien tik stebėti ir jis atvers savo unikalumą, grožį, ištrykš sava spalvinga versme – skirtingomis tarmėmis. Ypač man malonu girdėti žemaitiškai aiškinant, kur reikia važiuoti. Užsimerkiu ir klausausi žodžių skambesio, to gryno, nenušlifuoto, tačiau tikro tarimo. Suprast ne viską suprantu, bet užliūliuoja tariamų garsų melodija. Tiesiog ją geriu, o kiti lai sprendžia, kur vykti.
Taigi nuo mažų dienų aplankiau daug Lietuvos vietų, stebėjau unikalų gamtovaizdį – patyriau begalę neišblėstančių akimirkų. Kartais net nereikia toli vykti nuo savo namų, kad išvystum kerintį vaizdą. Jis pasiekiamas ranka – tik keliolika kilometrų. Tai Kauno rajone, Arlaviškėse, esantis nuostabus Kadagių slėnis – unikalus gamtos draustinis. Ištisas slėnis natūraliai apaugęs kadagiais. Nuo skardžio matyti Nemuno kilpa.
Kiekviena gamtos dalelė, kiekvienas akmenėlis, kiekviena dvaro liekana piešia savitą peizažą, kuria nostalgišką atmosferą, liudija didingą istoriją. Aš didžiuojuosi tuo, kad gyvenu čia, Lietuvoje, kiekvieną minutę alsuoju jos grožiu, geriu jos šilumą, skaitau jos išmintį. Tai pasaulio kampelis, kuriame aš gimiau, užaugau ir plačiais žingsniais vaikštau jame. Tai MANO žemė!
Eglė D.
Šis tekstas - konkurso „O man Lietuvoje gražiausia“ dalis. Dalyvauk konkurse ir TU!
