Pietų Indijos Kerala provincijos Varkala miestelis yra 50 km nuo Thiruvananthapuram miesto ir 37 km nuo Kovallam. Pirmasis, Kerala valstijos sostinė, skamba kaip kažkas tokio, net neaišku kaip ištarti, antrasis aiškesnis, bet jie abu man ne pakeliui.
Kaip vėliau sužinojau iš nuolatinių Kerala paplūdimių lankytojų ir gerbėjų, yra tiesioginiai skrydžiai iš Europos miestų į Kerala provinciją. Nebūtina skristi i Delį ir paskui skraidyti po Indiją arba važiuoti keletą parų traukiniu.
Man į Varkala miestą tebuvo pora valandų traukiniu iš Alleppey miesto. Iš vakaro vietiniai Alleppey patarė pasirūpinti maistu, kadangi bus streikas ir niekas nedirbs. Streikai Keraloje yra beveik kasdienybė. Tuo metu būtina, privaloma nedirbti. Gerai, kad streikas baigiasi apie penktą-šeštą vakaro ir tuomet gyvenimas grįžta į įprastines vėžes.
Taip pat gerai, kad mano traukinys kerta keletą provincijų ir jam Keralos streiko reikalavimas negalioja. Galima tik padėkoti nepaprasto gerumo viešbučio Alleppey savininkams. Kadangi dėl streiko nevažiavo joks transportas, iki traukinių stoties beveik valanda pėsčiomis, o išvykimas apie septintą ryto, mane prižadėjo nuvežti.
Vis dėlto streso užteko ir man, ir viešbučio savininkui. Motociklas neužsiveda, važiuoti automobiliu pavojinga. Gerai, kad veiksmas vyksta ryte, dieną rizikuotų būt užmėtytas akmenimis arba bent jau padangas tai tikrai pradurtų. Streikas - vadinasi, visi turi sėdėt namie. Į motociklus tokiu metu gatvėse žiūri palankiau, automobiliui geriau nesirodyti.
Gerai, kad veiksmas vyko anksti ryte ir dar niekam neužkliuvo į stotį važiuojantis automobilis, o prie stoties užteko paaiškinti, kad veža turistą. Į turistus irgi žiūri palankiau ir atlaidžiau.
Komunistinė Kerala šiek tiek priminė kelionę po Kubą. Vienas viešbutis parekomenduoja kitam mieste kitą, stoty kažkas pasitinka ir taip eini iš rankų į rankas niekuo nesirūpindama.
Varkala traukinių stoty mane pasitiko viešbučio šeimininkas. Kadangi streikas, teko kratytis per neypatingai lygius miestelio keliukus motociklu. Gerai, kad nelyja ir eismo beveik nėra. Varkala traukinių stotis arčiau miesto, bet toliau nuo turistinės paplūdimio dalies.
Arčiau paplūdimio esanti miesto dalis kaip miestas mieste. Jau pakeliui į viešbutį į akis krito milžiniškos prabangios vilos. Kaip man vėliau paaiškino, turtingi Arabijos pusiasalio gyventojai šitam regione įsigyja atostogų namus. Na, o biudžetiniam turistui bus gerai ir kambarys už 5 USD nakčiai. Jūros nematyti, bet jinai per vieną namų eilę, todėl ėjimo iki jos tik pora minučių.
Vieta būtų rami, jei kaimyniniam name nevyktų remontas. Dienos metu kala, gręžia, naktimis ramu. Šeimininkai pasitaikė labai draugiški ir svetingi. Naudojausi jų virtuve ir kompiuteriu. Iš pradžių kiek nejauku šeimininkų miegamajam naudotis Internetu, bet greitai įpratau, nes pasirinkimo nelabai ir buvo.
Kambariai labai švarūs ir tvarkingi. Kaimynė įdomumo dėlei nuėjo pasidomėti, kiek kainuoja ir kaip atrodo kambarys prabangiam viešbutyje. Grįžo nusivylusi, nes kaina tris kartus didesnė, o realiai kambarys toks pats.
Tik nuvykus suvokiau, kad Varkala yra puikus pasirinkimas. Tai vienintelė vieta Indijoje, kur Arabijos jūros paplūdimys yra ne plokščias, o uolėtas. Tos uolos sukuria nepakartojamą kraštovaizdį. Man ta pakrantė šiek tiek priminė Bretanės pakrantę Prancūzijoje, kur tarp uolų susiformavę jaukūs smėlio paplūdimiai.
Ant uolų padaryta promenada su parduotuvėmis ir kavinėmis. Visiškai turistinė vieta, kur streiko metu nedarbo režimas negalioja. Čia net ir streiko dieną dirbo visi restoranai ir parduotuvės.
Vykti į Varkalą rugpjūčio mėnesį yra visiška nesąmonė. Man pasisekė, kad lietingojo sezono metu nė vieną dieną nelijo. Kitu atveju pliauptų nuo ryto iki vakaro. Dėl potvynių ir atoslūgių pirmą dienos pusę bangos stipresnės, po pietų silpnesnės. Kadangi ne sezonas, gelbėtojai budi tik vienam, pagrindiniam paplūdimy.
Įdomu buvo stebėti vaizdą, kuomet keletas europiečių merginų, vilkinčių maudymosi kostiumėlius, ėjo maudytis. Dvi maudosi, dešimt indų žiūri ir fotografuoja. Joms išlipus iš vandens, minia indų išsiskirstė. Juokinga stebėti, bet būti tokio dėmesio centre didelio noro neatsirado.
Mano bandymas įlįsti į vandenį nuošalesnėje vietoje nebuvo labai sėkmingas. Bangos nenusakomo stiprumo, įbristi giliau į vandenį neįmanoma. Pasėdėjau ant smėlio laukdama, kada banga mane apipils vandeniu. Apdrėbė ne tik vandeniu, bet ir smėliu. Tuo mano maudynės ir baigėsi.
Maždaug už penkių kilometrų nuo pagrindinio paplūdimio yra Kappil paplūdimys, kur Kappil ežeras atskirtas siaura smėlio juosta nuo jūros. Labai įspūdinga vieta.
Kadangi maudytis dėl stiprių bangų negalėjau, teko susirasti kuo užsiimti. Stebėjau vietinius žvejus, plaukiančius į jūrą ar likusius ant kranto ir taisančius tinklus, žvejojantį vietinį paukštį ir mėgavausi ramybe.
Vėliau sutikti turistai paaiškino, kad atvykus į Varkala žiemą, nėra tokių didelių bangų, nelyja, vyrauja geri orai ir galima ramiai pasimėgauti visais šio puikaus paplūdimio teikiamais malonumais.
