Ir tikrai nedaugelis iš šių vykstančiųjų atsiduria visai netoli Heathrow oro uosto esančiame Southall rajonėlyje, dažnai tiesiog vadinamame Mažąja Indija dėl jame dominuojančios Pietų Azijos bendruomenės. Būtent Southall ir buvo mano pagrindinis tikslas, kuomet pasiryžau geltonai mėlynoms oro linijoms atiduoti savo duoklę.
Kodėl būtent Southall? O gi todėl, kad rašant magistro baigiamąjį darbą teko daug apie jį skaityti ir kilo noras žūtbūt viską pamatyti savo akimis.
Pasiruošimas kelionei ir palydovų paieška
Kad kelionės tikslas būtų išpildytas su kaupu, nusprendžiau, kad būtų naudinga susirasti vietinį palydovą. Tokio palydovo paieškoms tinkamiausias pasirodė internetinis indų vedybų puslapis, kuriame nuotakos ieško ne tik Indijoje gyvenantys jaunuoliai ar jų giminės, bet ir migrantai ar migrantų tėvai, tikėdamiesi rasti puikią namų židinio kurstytoją ir čapačių kepėją.
Atsiliepusių į blondinės, nuotraukoje vilkinčios sarį, skelbimą buvo tikrai didelė gausa - teliko tik kažkokiu būdu susirasti tą vienintelį. Pasirinkimą nulėmė du aspektai: pirma, man buvo įdomu pabendrauti su antros kartos imigrantu ir pasižiūrėti, kaip jis prisitaiko prie aplinkos ir, antra, gana pragmatiškai, - maloni akiai išvaizda.
Sąrašas kaip mat sutrumpėjo, prasidėjo intensyvūs susirašinėjimai su „kandidatais“. Atskleidus mano tikrus ketinimus, kurie toli gražu buvo ne vedybiniai, visi mane pasiuntė velniop ir liko tik Arun (save subritizavęs į Arjen), kuriam pasirodė gana žavu, kad blondinė skrenda į Londoną, nes nori pamatyti Southall rajonėlį, kur prabėgo visa jo vaikystė.
Susitarėm, kad pradėsim nuo penktadienio vakarienės Nothing Hille, o savaitgalį paskirsim būtent Southall apžiūrai. Arun taip įtikėjo savo palydovo vaidmeniu, kad net susidarė visų šventyklų ir puikių indiškų restoranų, esančių ir už Southall teritorijos, ir kuriuos mudu būtinai turėtume aplankyti, sąrašus. Na, beliko tik man atskristi.
Ilgai planuotas susitikimas ir „galantiškas“ palydovo pasirodymas
Nusileidus Londone iš karto gavau savo palydovo žinutę su klausimais, ar viskas gerai ir ar žinau, kaip nusigauti į miestą, ar esu tikra, kad nenoriu būti jo svečias ir paimta iš oro uosto.
Nors esu avantiūristė, bet iki tam tikros ribos, todėl atrašiau, kad norėčiau pirmiau pamatyti savo draugus ir kad susitiksime penktadienį. Liepė nepamiršti apsivilkti vakarinės suknelės ir apsiauti aukštakulnių.
Na, iškart pradėjau inkšti, kadangi tai yra tikrai tai, ko aš neįsidėjau į savo limituotą geltonai mėlynų oro linijų bagažą.
„Nieko baisaus, Londone yra daug parduotuvių“ – atsakė jis. Po ilgų derybų sutarėm, kad vakarieniausim ne itin prabangiame restorane, kur mano kuklios juodos suknelės ir „balerinkių“ užtektų, kad būtume įleisti į erdvę.
Penktadienį iš ryto išsilyginau suknelę ir išėjau susitikti su savo seniai nematytais draugais. Jiems papasakojau apie savo avantiūrą, visi pakraipė smilius ties smilkiniais, bet kartu pasakė, kad vis dėlto jų tai nestebina.
Parašiau žinutę Arun, norėdama įsitikinti, ar niekas nesikeičia, bet negavau jokio atsakymo. Po pietų pradėjau dirgti, nes palydovas vis dar tylėjo. Na, galvoju, štai tau ir pasimoviau ant indų pažadų.
Kadangi tai jau ne pirmas kartas, kuomet ant tokių pažadų pasimaunu, todėl numojau ranka ir pradėjau planuoti, ką gi galėčiau nuveikti ir pamatyti vakare. Maždaug apie šešias sulaukiau Arun žinutės, kad šis neva buvo pamiršęs telefoną namuose, pasiteiravo, ar aš dar neapsigalvojau dėl vakaro. Atrašiau, kad jau beveik, bet jis dar turįs šansų išsipirkti.
„Būk pasiruošusi – aštuntą aš tave pasiimsiu“- aštuntą, tai aštuntą. Jau mušė devynias, o mano princo vis dar nebuvo nė kvapo – ach, tas įgimtas indų netikęs laiko planavimas. Dar porą knygos skyrių ir ties pusę dešimtos gaunu žinutę – „Mieloji, aš prie durų – sidabrinis BMW“.
Vakarienė Nothing Hille ir padavėjos palaiminimas
Nors Arun išrinkta vieta nebuvo ištaigingas penkių žvaigždučių ir samčių restoranas, bet toli gražu tai nebuvo ir šiaip sau šėrykla - aplinkui tikrai buvo vien tik pižonai. Kaip mergaitei provincialei man darėsi truputį nejauku, bet gerai, kad mus pasodino giliame kampe, kur galėjau visą savo provincialumą ir paslėpti.
Mus aptarnavo labai šauni padavėja – graži ir paslaugi slovakė. Kadangi Arun užsakė tikrai ne pigiausią vyną, ši pasiteiravo, ką mudu švenčiame. Mano palydovas atsakė, kad aš atvykau iš Lietuvos vien dėl to, kad pamatyčiau jį, o galop, ir ištekėčiau, ir būtent tai ir švenčiame.
„O, vyryti!“- sau pamąsčiau. „Aha, o kaip jūs susipažinote?“ – toliau smalsavo padavėja. Papasakojom jai apie vedybinį internetinį puslapį, „oho“- teišspaudė ji ir nuėjo atnešti užsakymo. Vakarienė buvo puiki, o vynas dar puikesnis. Gal dėl jo man pradėjo patikti mano palydovas ir po kurio laiko pradėjau mąstyti, kad gal tikrai vertėtų pagalvoti ir apie tas vedybas.
Kaip ten bebūtų, baigę antrą butelį nusprendėm, kad jau pakankamai šiandien prisiragavome ir paprašėme sąskaitos. Atnešusi ją, padavėja prigludo prie mano ausies ir ištarė, kad ir jos meilės istorija yra panaši ir kad aš tikėčiau laiminga pabaiga. Aš jai nusišypsojau ir atsakiau, kad o taip, visą gyvenimą tik pasakomis gyvenu ir jomis tikiu.
Jai nuėjus Arun paklausė, apie ką mudvi šnekėjomės, o aš tenumykiau, kad turėtum palikti jai dosnių arbatpinigių. Štai taip ir pabaigėm mūsų pirmą susitikimą su padavėjos palaiminimu ir susitarėm anksti ryte drauge papusryčiauti ir keliauti į Southall.
Apsilankymas šeimoje ir indės mamos papirkimas
Ryte atsikėliau su plyštančia galva – ir kas griebė šitiek gerti? Tas nežabotas godumas visąlaik atsirūgsta. Mano palydovas, pasirodo, ne ką labiau džiaugėsi rytu, bet pažadai yra pažadai, ir po britiškų pusryčių, kurie, mano nuomone, yra didžiulis nesusipratimas lėkštėje, patraukėme link Southall.
Tačiau prieš didžiąją Mažosios Indijos apžiūrą, Arun užsigeidė mane parodyti šeimai. Na, bent jau taip jis teigė, ir tik vėliau paaiškėjo, kad jis pats seniai nesilankė tėvų namuose ir norėjo nušauti du zuikius vienu šūviu.
Pas šeimą, tai pas šeimą. Arun perspėjo, kad mama truputį ant jo pyksta ir gali nelabai maloniai elgtis. Atsargiai pasakyta – pravėrus namų duris pasipylė šūksniai: „Ko tu nori? Tai jau nusprendei parodyti savo veidelį? Tu visai pamiršai savo mamą, tau aš nerūpiu,“ ir taip toliau.
Per dvejus metus, praleistus Indijoje, aš mačiau tiek tokių piktų mamyčių, kad net nesutrikau, tik, nutaisius malonios mergaitės miną, šypsojausi ir laukiau, kol būsiu pastebėta ir pasodinta.
„Mama, nepyk, aš pastaruoju metu nekaip jaučiausi. Žiūrėk, aš atsivedžiau draugę“ – į mane bedė pirštą Arun. Nuskenavusi mane mama griežtai tarė: „Sėsk, sėsk,“ – ir toliau koneveikė sūnų.
Arun paprašė eiti išsibarti į kitą kambarį – ne prie svečio akių. Taip ir likau viena svetainėje. Gerai kad buvo įjungtas ZTV kanalas, kuris transliavo kažkokią laidą su kultine Bolivudo žvaigžde Salman Khan. Taip įnikau į tą kvailą laidą, kad net nepastebėjau, kaip jiedu susitaikę sugrįžo į svetainę.
Arun mama nustebusi paklausė, nejaugi aš ką nors suprantu. Tada Arun atsakė, kad aš suprantu hindi ir esu Bolivudo filmų fanatikė. „Ar tai tiesa? Kalbi hindi?“ – netikėdama pasiteiravo mama.
Nusišypsojusi tvarkinga hindi kalba patvirtinau: „Taip, Tetulyte. Suprantu tai aš viską, kalbėti irgi kalbu, tik galbūt ne taip gerai, kaip aš to norėčiau, moku ir skaityti ir rašyti“.
Toliau pokalbis vyko hindi kalba. Mama visiškai pamiršo sūnų, jos veido išraiška tapo maloni ir jau jaučiau, kaip užsidirbau pliusų. Pašnekėjom apie mano gyvenimą Indijoje, apie jos vaikystę ir apie vietas, kuriose abi esame apsilankiusios, apie mėgstamas Bolivudo žvaigždes ir filmus ir taip toliau, ir taip toliau.
Tada, atsisukusi į savo sūnų riktelėjo: „Matai, šita mergaitė išmano daugiau apie tavo kultūrą nei tu ir kalba hindi kalba, o tu ne!“
Tada grįžtelėjo atgal į mane ir pradėjo skųstis: „Tas mano netikėlis sūnus yra tikras „gora“ (hindi kalba - baltasis), tu jį ko nors išmokyk“. „O taip, tetulyte, būtinai“ – atsakiau aš, o mintyse mintijau mįslę: „rudas iš išorės, baltas iš vidaus, kas?“ O gi kokoso riešutas - taip čia yra vadinami antros kartos indų imigrantai (antros kartos kinai tuo tarpu yra vadinami bananais) ir Arun yra tikras to pavyzdys.
Pajutęs, kad aš per daug pradedu patikti mamai ir kad vis daugiau priekaištų yra nukreipiama į jo pusę, mano palydovas paragino eiti: „Mama, ji nori apžiūrėti Southall, nueiti į šventyklą ir suvalgyti pani puri (neapibūdinamas indiškas užkandis), gal žinai, kur jie skaniausi?“. „Pas Khaną ir nepamiršk iš šventyklos parnešti prasado („pašventintas maistas“) ir nuvežti dalį jo tėčiui į ligoninę“ – atsakė mama ir mus išlydėjo.
Southall ir antros kartos imigranto kompleksai
„Na, puikiai pasirodei prieš mamą, aš taip ir maniau, kad tu jai patiksi,“ – išdrožė kokoso riešutėlis ir stvėręs už rankos nusitempė į pagrindinę Southall gatvę. Aš negalėjau patikėti savo akimis, ką pamačiau. Toks jausmas, kad būčiau atsidūrusi savo mylimo Delio Kamla Nagar rajonėlyje.
Čia gi tokios pačios parduotuvės, su tokiomis pačiomis juokingomis iškabomis, tokie patys gatvės maisto prekystaliai, tokie patys vaisių pardavėjai su tokiais pačiais prinokusiais mangais, tokie patys vyrai, su turbanais ir pilvais, ir bespjaudantys iškramtytą betelį ant šaligatvio, tokios pačios sariuotos moterys, betempiančios smalsius ir visur lendančius vaikus, tokie patys spoksantys žvilgsniai, nukreipti į mano šviesius plaukus – viskas viskas taip pat.
Tiesa, pasigedau tik rikšų, kamščių ir karvių gatvėse, beprotiško triukšmo, na, ir šiukšlių (deja, tai neatsiejama Indijos dalis). Taip apsvaigau ir visiškai nebesigaudžiau, kur aš esu, ir tik raudoni Londono autobusai bei „Trijų arklio pasagų“ smuklė priminė, kad vis dėlto esu Londone, o ne Delyje. Tuo tarpu mano palydovas tapo suirzęs, jis vis didino ėjimo greitį ir ragino neatsilikti.
Jaučiausi kaip musulmonė moteris, einanti paskui savo vyrą, betrūko tik burkos ir kelių sunkių tesco maišų rankose. „Arun, kas yra?,“ – pasidomėjau aš. „Tiesiog aš nekenčiu šito rajono, nekenčiu šitų žmonių, jie kvaili, pasižiūrėk, kokie jie atsilikę, jie atvažiuoja čia, užteršia viską, spjaudo ant šaligatvių, elgiasi idiotiškai.
Visi kas tik gali, vėliau išsikelia iš čia. Mano visi draugai išsikėlė. Tu neįsivaizduoji, kaip čia šlykštu gyventi. Aš nesuprantu, kaip tave tai gali žavėti, tai nenormalu,“ – štai ir išlindo mano palydovo apsimestinis žavėjimasis mano įgeidžiu apsilankyti Southall ir visi antros kartos imigranto kompleksai. Šie kompleksai pasireiškia tuo, kad užaugę Britanijoje antros kartos imigrantai jaučiasi labiau britai, ir juose erzina tėvų kultūros aspektai.
Jie nemėgsta imigrantų lygiai taip pat, kaip jų nemėgsta patys britai, tačiau liūdniausia dalis yra ta, kad tų pačių britų jie yra priskiriami būtent prie imigrantų. Nesvarbu, kaip jie besielgtų ir kaip bebėgtų nuo savo tėvų kultūros, jų fizinė išvaizda (odos spalva ir kiti bruožai) visada pasitarnauja kaip pagrindinis indikatorius, kuris nusako jų priklausomumą. Priklausomumą imigrantams.
Apsilankymas ligoninėje ir nevisai bolivudiška avantiūros pabaiga
Toks sudirgęs kokosas mane nusitempė į šventyklą. Ten ganėtinai mechaniškai atlikęs visas „procedūras“, nudrožė prie šventiko, iš jo pasiėmė prasadą ir nuskubėjo prie durų. Kol apžiūrinėjau šventyklos dievus, visą laiką jaučiau nekantrų žvilgsnį įsmeigtą man į nugarą.
Pagalvojau, kad užteks tą betrypčiojantį vargšelį kankinti. Išėję iš šventyklos pasukome link mašinos – mamą jau mačiau, laikas pamatyti ir ligoninėje gulintį tėtį. Ne itin mėgstu lankytis ligoninėse, todėl išsiprašiau, kad audiencija būtų atidėta iki kito geresnio laiko ir palaukiau, kol jis atiduos tėčiui prasadą, prie ligoninės skaitydama knygą. Kai jis pagaliau išėjo iš ligoninės, jau buvo pradėję temti – taigi laikas skirstytis.
Susitarėme, kad sekmadienį apžiūrėsime kitas vertas dėmesio vietas ir papietausime indiškame restorane, kur, anot mano palydovo, maistas daug indiškesnis nei pačioje Indijoje. „Na, na, pažiūrėsime,“ - tačiau pažiūrėti taip ir neteko. Visą dieną nesulaukiau jokių žinių iš savo palydovo, tačiau nė kiek nenustebau, nes tai man pasirodė irgi itin pažįstama – Indijoje ne kartą draugai ir nedraugai tiesiog pradingdavo lyg į vandenį. Vakare parašiau žinutę, norėdama pasiteirauti, ar jam viskas gerai. Po kurio laiko gavau atsakymą: „Mirė mano tėtis“. Štai tau ir avantiūros pabaiga, paženklinta mirtimi.
Živilė Adulčikaitė
