Sėslumą ir komfortą į klajones iškeitusi pora bando suderinti profesinę veiklą ir pomėgį. Kitose šalyse žmonių, išpažįstančių tokią gyvenimo filosofiją, yra nemažai.
Kryptis – į šilumą
Tai jau antrasis Rūtos ir Jono bandymas žiemoti šiltuose kraštuose. Prieš dvejus metus jie buvo nukeliavę iki Ispanijos, kur kurortiniuose miesteliuose tarp Barselonos ir Alikantės praleido dalį žiemos, bet tąsyk, pasiilgę draugų ir artimųjų, Kalėdoms sugrįžo namo.
Šįkart iš Lietuvos per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją jie pasiekė Ispaniją, pagyvenę ten kelis mėnesius keltu persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį į Afrikos žemyną, Maroką. Čia išbuvo nuo gruodžio pradžios iki kovo. Išmaišę visą Europą Afrikoje lankėsi pirmą kartą.
Detalaus kelionės plano išvažiuodami iš namų jiedu tikina neturintys. Sustoja ten, kur patinka, ir gyvena, kol nusibosta. „Bet kryptis yra, kelyje nepradedame svarstyti, ar į dešinę pasukti, ar į kairę“, – pasakoja Jonas. „Kryptis – į šilumą“, – patikslina Rūta.
Pora Maroke įveikė apie 2 tūkst. kilometrų, daugiausia važinėjo vandenyno pakrante. Aplankė sostinę Marakešą. Apsistodavo kempinguose, nes buvo girdėję, kad kitur palikti kemperį nesaugu, be to, ten yra vandens. Informacijos apie miestelius, prie kurių yra kempingai, ieškojo internete. Dalį kelionės prie jų buvo prisijungęs dar vienas lietuvių draugų ekipažas.
Gyvas suvenyras
Vis dėlto vėliau įsitikino – Maroke saugu, kad ir kur sustotum. Iš pradžių keliavo trise: Rūta, Jonas ir katinas Mukas. Kai Maroke prie jų prisidėjo dar ir netoli kempingo rastas ką tik pasaulį išvydęs šuniukas, 12 kvadratinių metrų ploto kemperyje tapo tikrai ankšta.
Mažylį keliautojams teko kas keturias valandas maitinti iš buteliuko pro žinduką, valyti jo paliktas balutes ir ginti nuo supykusio ant įsibrovėlio katino. Ir nemigos naktų būta, ir svorio numesta, su šypsena prisimena Rūta.
Įdomus sutapimas susijęs su naujojo augintinio vardu. Kelios dienos prieš šuniui atsirandant į kempingą atvažiavo du keliautojų ekipažai su nameliais, perdarytais iš karinių automobilių su užrašais „Unimog“. Rūta perskaičiusi pasakė: „Koks gražus pavadinimas, kaip norėčiau kam nors duoti tokį vardą.“
Priklydėlį Jonas pasiūlė taip ir pavadinti. „Prisišnekėjau“, – juokiasi Rūta. Neilgai trukus šiuo ilgu, neįprastu vardu šaukiamas šuniukas ėmė atsiliepti. Užaugęs Unimogas svers apie 30 kilogramų. Keliautojams pavyko išsiaiškinti, kad jo veislė – laukinė grynoji „Afric anis".
Dideli kontrastai
Maroko šiaurinėje dalyje nustebino geri pagrindiniai keliai, apsodinti žaliuojančiais medžiais, lyg lėktum autostrada Vilnius–Panevėžys, lygina Jonas. Pietuose keliai prastesni. Įprastas vaizdas – prie iš plėvelės suręstų palaikių statinių kyšančios satelitinės antenos. Jų pilna ir ant daugiabučių.
Kaimuose, miesteliuose daug šiukšlių. Nešvara, triukšmas, turgus tiesiai ant pagrindinio kelio, pro kurį norint pervažiuoti reikia laviruoti tarp prekystalių, tuo pačiu keliu žmonės vaikštinėja. „Aišku, tai buvo pirmas įspūdis, vėliau apsipratome, atrodė, kad taip ir turi būti“, – pastebi keliautojai.
Jie Maroke didžiąją laiko dalį praleido mažuose miesteliuose. Didmiesčiai čia kaip ir visame pasaulyje – senamiestis, šalia dangoraižiai ir lūšnos, įspūdžio nepadarė. Ir žmonės ten įpratę prie turistų, kitokie – įkyriai lenda, kaulija, siūlo, apgaudinėja, žiūri į atvykėlį kaip į pinigų maišą.
Miesteliuose tik iš pradžių tave stebi, nes esi kitoks, blyškiaveidis, bet kurį laiką pagyvenus nebesistebi. Ten, kur nuolat perki maistą, pardavėjai ima sveikintis. Nuleidžia kainą kaip vietiniams. Ten gali labiau atsipalaiduoti, jaustis nepastebimas, savas, aiškina Jonas.
Pasiilgsta bendravimo
Pasak pašnekovų, ilgose kelionėse labiausiai pasiilgsta bendravimo. Draugų per trumpą laiką nesusirasi, o pasišnekėti gali tik su kitais keliautojais. Maroke Rūta ir Jonas buvo susibičiuliavę su miestelio kilimų pardavėju, neblogai kalbančiu angliškai, jis vaišindavo juos arbata.
Svečiavosi ir šeimoje. Keliaudavo po šalį motoroleriu, didmiesčiuose važinėjo autobusais, keliaudavo autostopu. Kartą sustojo jų pavežti vaikinas, beveik nemokantis anglų kalbos. „Paklausėme, kur gyvena, o jis suprato, kad norime į svečius. Pakvietė apsilankyti ir iškart pasuko link savo namų“, – prisimena Jonas.
Bandymas paaiškinti, kad buvo ne taip suprasti, nedavė rezultatų. Sustojo prie kotedžą primenančio namo (šeima gyvena gana pasiturinčiai), vaikinas kažką paaiškino per telefonspynę. „Įeiname, jo tėvai ir dvi seserys stovi ant laiptų išsirikiavę, mus sutinka“, – pasakoja Jonas.
Viena seserų neblogai mokėjo angliškai, tad vertėjavo. Svečiai buvo pakviesti į erdvų kilimais išklotą kambarį. Valgė, kalbėjosi, fotografavosi ir netgi šoko. Šeimininkai vaišino alyvuogėmis, duona, mėsa, apkepta su kiaušiniu, pyragu, bandelėmis. Viskas valgoma rankomis.
Kitokie papročiai
Vaišindami svečius marokiečiai patys beveik nevalgo, tik stebi. Be to, jie labai mėgsta glebėsčiuotis, čiupinėti kitus. Ne tik moterys, bet ir vyrai. Ir su svečiais taip elgiasi. Jonas patyrė, kad moterys santūriau elgiasi su svečiu vyru.
„Mieste stebėjomės, matydami vyrus, susikibusius už rankų, ten tai įprasta ir nieko bendra neturi su netradicine orientacija. Ir kavinėse pamatysi vien vyrus, sėdi kokie 10, bendrauja. Atrodo, vyrai ten gyvena savo gyvenimą, moterys – savo“, – dalijasi įspūdžiais Rūta.
Dažnai gali pamatyti vyrą ir paskui jį einančias 4 žmonas, tiek jų oficialiai leidžiama turėti Maroke. Pažįstamo kilimų pardavėjo tėvas taip pat turėjo 3 žmonas ir net 16 vaikų. Įdomu, kad ten neskirstoma, kuri mama biologinė, visi vaikai vienodai artimi su visomis mamomis.
Kaimuose gyvenančiose šeimose vyrauja griežta tvarka: prigimdoma daug vaikų, vienas išleidžiamas į mokslus, o kiti padeda tėvams dirbti, ūkininkauti, piemenauja ir pan. Kilimų pardavėjas metus tesimokė Korano, iš jų šeimos tik vienas brolis tapo policininku.
Pigesnis pragyvenimas
Kiek šioje kelionėje išleido pinigų, Rūta ir Jonas tikina neskaičiavę, bet mano, kad apie 5 tūkst. litų. Kempingai Maroke, palyginti su Europa (todėl ten apsistoja gamtoje), gerokai pigesni, apie 600 litų mėnesiui. Benzinas pigesnis perpus, nebrangus ir maistas, ypač jei perki turguose.
Labai geros kokybės mėsa, yra įvairios žuvies, gausybė nuostabaus skonio sunokusių vaisių, daržovių, tik teko įprasti, kad apelsinai ir bananai kainuoja tiek pat, kiek bulvės ir morkos. Dažniausiai valgį gaminosi patys, tačiau išbandė ir vietinę virtuvę.
„Daugiausia išleidome kempingams, todėl kitai kelionei galvojame įsigyti kitokį kemperį su didesniu vandens rezervuaru ir kempinguose negyventi“, – aiškina Jonas. Suprantama, sutaupyta nemažai: vien jau dėl to, kad už šildymą nereikėjo mokėti, o savo butą buvo išnuomoję.
„Aišku, svarstėme, ar Maroke galėtume gyventi visą laiką? Nusprendėme, kad ne. Kita kultūra, vis dėlto tolima mums. Gyventi būtų galima, gyventi galima visur, tik klausimas, ar norėtume“, – svarsto Jonas.
Dar naujokai
Rūta ir Jonas pastebėjo, kad toks gyvenimo būdas užsienyje labai populiarus, tačiau jį dažniau renkasi vyresnio amžiaus žmonės, kurie jau turi užsidirbę pinigų, išėję į pensiją. Arba tie, kurie dirba tik vasarą, kol yra sezoninio darbo, 5–6 mėn., o likusią metų dalį keliauja.
„Sutikome žmonių, kurie taip gyvena visą laiką, visai neturi nuolatinių namų. Mes dar naujokai. Kelionės traukė visą laiką, bet norėjosi labiau pajusti skirtingų šalių atmosferą, pasijusti lyg vietiniam, ne turistui, o tai įmanoma tik ilgiau pagyvenus“, – įsitikinę keliautojai.
Tokios kelionės leidžia pabėgti nuo rutinos. Atsiveria kitos spalvos, kvapai, įspūdžiai. Kur benukeliautum, jautiesi savas, viso pasaulio pilietis, supranti, kad visur lengvai gali prisitaikyti. Paskui tai tampa kaip liga. Kurį laiką pagyveni įprastu ritmu ir vėl norisi kur nors traukti.
Tiesiog gyveni, džiaugiesi ta akimirka. Kūrybinį darbą dirbančiam žmogui tai labai svarbu, mano Rūta. Taip keliaudamas supranti, kiek nedaug žmogui reikia, užtenka 12 kvadratinių metrų, būtiniausių daiktų. Grįžus būna keista, kad tiek daug vietos, daiktų, reikia ilgai tvarkytis.
Nukentėjo darbai
„Kyla visokių minčių, buvome galvoję metus pagyventi Tailande, pasiekti Kiniją. Ar galbūt kuriam laikui apsistoti Londone, pasimokyti kalbos. Kitos kelionės dar nesuplanavome, bet rinksimės mažiau civilizuotą šalį už Maroką, galbūt Mauritaniją“, – dalijasi planais.
Keliautojai pripažįsta, kad šįsyk šiek tiek nukentėjo darbai. Bandė juos derinti su kelione, bet ne viskas pavyko, todėl grįžus tenka pasivyti.
Jie svarsto, kad kelionės modelį reikėtų keisti, susidėlioti darbus taip, kad liktų 3–4 laisvi mėnesiai per metus, kuriuos iš viso galėtų nedirbti.
Kelionėje šiltame krašte sunkiau laikytis režimo, labiau atsipalaiduoji, ilgai pusryčiauji, paguli ant saulės, išsimaudai, padirbi truputį, pažaidi tinklinį, o paskui norisi ir tą, ir aną pamatyti, pakeliauti, pabendrauti su vietiniais.
„Daugelis mūsų projektų – bendri, tai privalumas keliaujant, juk šiaip ar taip dirbame kartu. Aišku, po 8 valandas nesėdime prie kompiuterio, bet ką reikia, padarome. Prireikus skambiname užsakovams, bendraujame internetu“, – tikina Jonas.
