Žinomos pigios kelionės paslaptys
Kelionę į Berlyną planuoti pradėjome dar vasario mėnesį, todėl už autobuso bilietą į Berlyną vienam asmeniui sumokėjome 10 litų. Palyginimui, nuvažiuoti į mano gimtąją Utena autobusu kainuoja maždaug 23 litus. Žinoma, kelionė autobusu per Varšuvą ir Poznanę trunka apie 16-17 valandų – tai nusibosta. Kita vertus, kitaip nei pigių skrydžių bendrovių keleiviai, į autobusą be papildomų mokesčių galėjome pasiimti iki 30 kilogramų bagažo. Kiekvieno teisė rinktis.
Daugiausia berlyne, ko gero, tektų išleisti nakvynei, tačiau visada galima padaryti pigiau ir, sakyčiau, netgi įdomiau – apsistoti pas „couch surfferius“ (nepažįstamus žmones, kurie tiesiog leidžia pagyventi pas juos namuose) arba keliais mygtuko paspaudimais apie stogą Berlyne turinčius draugus ir pažįstamus paklausti socialiniame tinkle „Facebook“. Pastarasias variantas mums suveikė.
Planuojantiems Berlyne pabuvoti bent tris dienas, siūlau įsigyti „Berlin welcome card“. Pasiūlymą sudaro viešojo transporto bilietas trims dienoms, nemokamas bilietas į visus penkis muziejų saloje esančius muziejus ir nuolaidos bilietams į kitus muziejus, ekskursijas ir kitokias pramogas. Kaina 36 eurai, tačiau apsimoka, turint omenyje, kad norintiems patekti į Egipto muziejų reikėtų susimokėti 10 eurų, o vienkartinis viešojo transporto bilietas dviems valandoms kainuoja 2,4 euro.
Maistas parduotuvėse nebrangesnis nei Rygoje ar Taline, bet kavinės miesto centre – ne taupantiems. Be to, alternatyviose vietose galima patirti visokiausių nuotykių. Mes nepagailėjome laiko nuvažiuoti į Turkų turgų ir sukimšti tikrą turkišką kebabą. Nors pavadinimas tarsi ir įpareigotų, kavinukės „Imbiss International“ padavėjas – gamintojas turkas angliškai nekalbėjo. Užtat sugebėjo paklausti iš kur mes atvykome, o išeinant, man pasakius „Very good kebab!“, lietuviškai atsakyti „ačiū!“.
Vilniaus aidai
Iš Centrinės Berlyno autobusų stoties iki miesto centro metro nukakome per 20 minučių. Tiek laiko užteko susipažinti su kai kuriais vokiečių meno šedevrais, kartais primenančiais Vilnių.
Vamzdžio motyvas, regis, populiarus visoje Europoje. Aš kiekvieną dieną į darbą einu pro Krantinės arką, o štai ir vokiškoji versija, vinguriuojanti pro Potsdammer platz. Sako, kažkada pro šaltibarščių spalvos vamzdį kažkas tekėjo. Dabar tai jau menas.
Vilniaus sienų siaubą Solomoną Berlyne keičia kiek subtilesni banditėliai – kramtomosios gumos ragautojai. Kai kurios Berlyno sienos atkarpos apklijuotos kramtomąja guma. Ką tai reiškia, atsakyti negalėjo ir paklausti vietiniai. Tiesa, kiek teko girdėti, aktorių įkvėptas panašus projektas Sietle susilaukė sėkmės ir kramtoma guma apklijuota siena tapo turistų magnetu.
Garsus universitetas – dar vienas dalykas Berlyne primenantis Vilnių. Nors Humboldt universitetas laikomas vienu seniausių Berlyne, skaičiai ne tokie įspūdingi, lyginant su mūsiškiu „Alma Matter“ – jis įkurtas 1810 metais (beveik pustrečio šimto metų vėliau nei Vilniaus universitetas). Tačiau kuo pasigirti turi – jame mokėsi Vokietijos kancleris Otto von Bismarck, broliai Grimai, Gustavas Hercas, o Albertas Einšteinas čia net dėstė.
Berlyne, kaip ir Vilniuje, akys raibuliuoja nuo gausybės įvairių konfesijų maldos namų. Tiesa, Vokietijoje dvasinė ramybė kainuoja - įėjimas į daugelį Berlyno maldos namų, įskaitant ir įstabaus grožio katedrą, yra mokamas. Pavyzdžiui, patekti į Berlyno katedrą (ne grupės sudėtyje) kainuotų 7 eurus, į prancūzų katedrą – 3 eurus.
Statybų aikštelėje
Berlynas skendi statybose. Miesto centras pilnas statybinės technkos ir statybininkų, keičiančių vamzdynus, tvarkančių kelius, statančių pastatus ir pan.
Ko gero, vienas didžiausių statybos projektų Berlyne – muziejų saloje. Dėl to žvelgiant į kai kuriuos parodų egzempliorius, fone tabaluojančios kranų virvės atrodo egzotiškai. Tiesa, senovės Egipto karys, atrodo, džiaugiasi gražėjančia aplinka.
Pirmoji pažintis
Pažintį su Berlynu siūlyčiau pradėti nuo „Free city tour“. „Free“ iš esmės nereiškia „free“, tiesiog už gido paslaugas nereikia susimokėti ekskursijos pradžioje – už ekskursiją jam pabaigoje paliekami arbatpinigiai. Aišku, kaip mūsų gidas Lewis’as sakė, „jei nepatiks ekskursija, galite spirti į dantis ir bėgti“, bet rytų europiečiai ir taip nekaip pagarsėję Berlyne, tai keletą eurų susimokėjom. Belyne „Free city tour“ prasideda prie „Starbucks“ kavinės, netoli Brandenburgo vartų 9, 11, 13 ir 16 valandomis.
Ekskursija trunka apie tris su puse valandos, per kurias supažindinama su svarbiausiomis miesto įžymybėmis. Ypač įdomu, jei grupėje atsiranda pornografinių filmų išvaizdą turinčių merginų, kurios gidui paklausus „Iš kokios šalies esate?“ atsako „iš Majamio“. Tokioms klausimų kyla labai įvairių.
Pirmieji ekskursijos eksponatai – Brandenburgo vartai ir garsusis balkonas, iš kurio Michael‘as Jackson‘as kažkada vos neišmetė kūdikio. Mūsų gido Lewis’o komentaras apie balkoną: „Jei nusifotografuosite atminimui, aš jūsų neteisiu“. Nerizikavau.
Berlyno simbolis – Brandenburgo vartai – karaliaus Frydricho Vilhelmo II įsakymu pastatyti XVIII amžiaus pabaigoje, tačiau sudėtinga miesto istorija mėmė juos ir nudėvėjo. Renovacijos darbai buvo baigti 2002 metais. Bene pati įdomiausia turo metu išgirsta istorija susijusi su ant Brandenburgo vartų stovinčiu vadeliotoju.
Napoleonas, neūžauga su didelėmis ambicijomis, kaip Šv. Onos bažnyčią Vilniuje, grįždamas iš Borodino mūšio Brandenburgo vartus norėjo pasiimti kaip suvenyrą. Nepajėgė, tai pasiėmė vadeliotoją su arkliais. Kai vokiečiai iš prancūzų skulptūrą susigrąžino ir pastatė ją atgal ant vartų viršaus, skverą priešais pavadino prancūzų garbei, kaip pokštą „žiūrėkite, mes aukščiau jūsų“.
Vienas iš įspūdingiausių objektų Berlyne – miesto centre esantis monumentas skirtas Europoje nužudytiems žydams (autorius – Peter Eisenman). Pojūtis vaikštant kolonų labirinte – keistas: vienatvė, keistas nerimas, nežinia. Panašus tik plotu mažesnis objektas yra ir žydų muziejuje. Beje, kitoje gatvės pusėje yra parkas antrojo pasaulinio karo metais nužudytiems homoseksualams, Berlyno vakaruose gyvenamųjų namų gatvėse esantys šviestuvai padabinti lentelėmis, ant kurių iš vienos pusės nupieštas paveikslėlis, o kitoje pusėje užrašytas načių laikais žydams galiojęs įstatymas arba su juo susijusi gyvenimiška istorija.
Beje, visai šalia žydų ir homoseksualų atminimui skirtų objektų kažkada buvo ir bunkeris, kuriame Adolfas Hitleris, kaip manoma, nusišovė. Dabar ten įrengtą automobilių stovėjimo aikštelė. Atrodo, kad vokiečiai vis dar jaučia sąžinės graužatį dėl antrojo pasaulinio karo nusikaltimų.
Ekskursijos kulminacija – muziejų sala. Žinoma, po muziejus ten niekas už rankutės nevedžioja, tačiau paaiškina, kas kur. Mano galva, Berlyno muziejai praktiškai tampa meno ir istorijos „breivikais“. Juose sukišta šimtai eksponatų, kuriems realiai negali skirti deramo dėmesio, nes para trunka ne taip jau ir ilgai, o ir jų darbo laikas nėra begalinės. Jei eksponatus rodytų po vieną – jie visi atrodytų įspūdingai, tačiau muziejuje jie vienas už kitą geresni, todėl daugelis puikių dalykų lieka užmaršty.
Pirmiausia aplankėme „Naująjį“ muziejų, kuriame, išlaikant oksimoronišką dvasią, laikomos senienos iš Egipto civilizacijos laikų. Įspūdingiausias eksponatas, žinoma, yra garsusis Nefertitės biustas (Nefertitė netgi vadinama gražiausia berlyniete). Skirtingai nei kitus eksponatus, jos net nebuvo galima fotografuoti. Mane, rašto žmogų, sužavėjo ir didžiulė papirosų kolekcija. Aišku, įskaityti nieko nepavyko, bet pažiūrėti gražu.
Viena priežasčių, kodėl važiavau į Berlyną – šiais metais Berlyne vykstanti garsiojo siurealisto Salvadoro Dali paroda. Pasakysiu iš karto – šiek tiek nusivyliau. Joje nebuvo garsiojo „The Persistence of Memory“. Kita vertus, Dali ir be jo yra Dali. O kas svarbiausia – su ūsais ir raganosiais.
Miniatiūrinė Ernsto Teodoro Amadiejaus Hofmano, katino Murklio raštininko, gatvelė nuveda į žydų muziejų. Tai, ko gero, moderniausias muziejus, kokį esu matęs. Iš esmės, šiame muziejuje apsilankyti įdomiau ne dėl pačių eksponatų ar žinių, bet dėl būdo, kuriuo jie pateikiami. Norėdamas kažką sužinoti, turi kažką pasukti, patraukti, kažkur įeiti ir t.t. Kitaip sakant, tonos interakcijų. Manau, taip turėtų atrodyti ateities muziejus.
Įspūdingas technikos muziejus, prifarširuotas laivų, automobilių, traukinių ir lėktuvų primena apie tai, kad kelionės metu mus visada lydėjo atgalinis bilietas namo.
Egidijaus Jurgelionio nuotraukos