Išgrynink savo sielą

Katmandu – legendomis apipinta, apdainuota, išsvajota keliautojų meka. Miesto chaosas iš pradžių trikdo ir glumina, o paskui atpalaiduoja ir nuneša pasroviui.

Jau pirmąjį vakarą kavinėje pasijutome kaip namuose – padavėjas prisistatė budistu ir pakvietė į savo namus: „Mama labai apsidžiaugs, galėdama mo-mo pavaišinti mano draugus“. Kitą dieną jis palydėjo į Swayambhunah šventyklą, suko maldų malūnėlius ir už ausies užsikišęs gėlės žiedą aukojo dievams, barstydamas ryžius. Tiesa, kiek sutriko negavęs arbatpinigių už „ekskursiją“, bet užtat pagaliau paliko mus ramybėje ir galėjome neblaškomi mėgautis miesto magija.

Prie šventyklos ramiai snaudė beždžionės, sapnuodamos laikus, kai miestą apraizgę medžių šaknys nutildys amžiams žmonių triukšmą. Ir tai tikrai ne kvaila metafora – mažas šventyklėles jau smaugia medžiai ir kada nors praris kaip Angkor Vatą Kambodžoje.

Čia pat gatvėse kaip mobiliosios šventovės slampinėjo Nepalo karvės, kvepiančios pieno ir sviesto dieviška ambrozija. Moterys glostė joms tarpuragį ir užsimerkusios meldėsi. Šventieji raguočiai (nors kam joms ragai?) supratingai dalino dievo žinią ir savo begaliniu lipšnumu skleidė ramybę.

Egzotiška kakofonija

Net ir keliaudamas vienas, vienišas mieste negali jaustis. Stop kadras karališkoje Durbar aikštėje: minioje suskaičiuoji aštuoniolika dviračių bei motociklų ir vieną sunkvežimį.

Šurmuliuojantis turgus, narvuose kudakuojančios vištos ir jau anapilin iškeliavusios antys, laikomos už kaklų žemyn galva, rišamos gėlių girliandos – visa tai įspūdingos architektūros fone. Todėl turintys daugiau laiko ateina čia anksti ryte, kol dar neprasidėjo šita egzotiška kakofonija, kad galėtų pasigrožėti muziejumi po atviru dangumi.

Atvykus į Katmandu, kuris dažniausiai būna tik tarpinis sustojimas pakeliui į Himalajus, būtina pamatyti ir kitus pasaulinius šedevrus. Didžioji Boudhanath stupa, pastatyta XIV amžiuje, kaip atversta simbolių knyga. Žvelgiant iš viršaus, šventykla atrodo kaip mandala: keturi kampiniai ir vienas centrinis bokštai simbolizuoja penkis gamtos stichijos elementus – žemę, vandenį, ugnį, orą ir dangų.

Devyni stupos lygiai atkartoja mitinį Meru kalną, kosmoso centrą. Apačioje šventyklą juosia šešiolikakampė siena, nišose ištapyta freskomis, o joje sukasi 108 maldų malūnėliai. Pakilęs vėjas plaiksto penkiaspalves maldų vėliavėles: geltona, žalia, raudona, balta, mėlyna.

Nykstantys šedevrai

Nuo stupos netoli Pashupatinath šventykla, kur prie Bagmati upės atsisveikinama su mirusiaisiais. Viskas gamtiška ir atvira: dangus, sutraukiantis pilkšvus dūmus, ugnis, smilkalai, gėlių girliandomis apipinti kūnai ir vanduo, nunešantis pelenus ir laužo likučius.

Europiečiui tai gali būti nepakeliamai įspūdinga, bet naudinga patirtis kitaip pažvelgti į mirtį. Tiltu perėjus į kitą upės pusę ir pakilus laiptais į šventyklų kompleksą, apgaubia mistinė tyla. Savitas elgesio taisykles diktuoja tik beždžionės.

Bhaktapur trečias pagal dydį Kathmandu slėnio miestas, lengvai pasiekiamas taksi. Kiemeliuose džiūsta kukurūzų burbuolės, šalia dievybių skulptūrų – karvių tvartukai, žmonės prausiasi ir skalbia drabužius tiesiog gatvėje. Tačiau visa tai neužgožia įstabios XV a. mūrinės ir medinės architektūros. Užlipus į šventyklą stačiais laiptais, iš abiejų pusių saugomais mitinių būtybių, vaizdas iš viršaus atveria šito stebuklo trapumą – piramidinius stogus ryjamus žolės...

Tą pačią dieną nespėsite, bet būtinai pasilikite laiko po žygio kalnuose ir aplankykite pasaulinio paveldo monumentą – senąjį Patan miestą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)