Komplekso patalpos uolose įsikūrusios iki 50 metrų gylyje ir pasidalinusios net per aštuonis aukštus.
Viduramžiais, kai Gruzija buvo skanus kąsnelis įvairaus plauko užpuolikams, ši vieta tarnavo kaip saugus prieglobstis atakų metu.
Komplekso širdis - šventykla, ant kurios sienų vaizduojami senieji valdovai - Gruzijos carienė Tamara, rankose laikanti šventyklos maketą, ir jos tėvas, caras Georgijus III, apsirengęs apeiginius bizantietiškus drabužius.
Vardzijos vienuolynas buvo svarbus Gruzijos kultūros centras, kur buvo perrašinėjamos knygos. Pasak istorikų, vienuolynas buvo labai turtingas, čia net keptuvės gamintos tik iš sidabro ir aukso, o ikonos bei kryžiai papuošti brangakmeniais. 1983 m. Vardzija buvo paskelbta muziejumi po atviru dangumi, o 1999 metais atgimė ir vienuolynas.
Sigitas į Vardziją autobusiuku keliavo iš Batumio, Dainius ir Diana - iš Borjomi miestelio - bilietai kainavo apie 30 larių kiekvienam.
„Mane ir dar vieną porą paleido iki posūkio, kuris veda į Vardziją. Vairuotojas paskambino savo pusbroliui, kuris atidardėjo šieno prikimštu automobiliu, - juokiasi Sigitas. - Priekyje pasodinome merginą, o patys atsisėdome gale kone ant paties šieno. Iš pradžių sustojome prie pilies, vėliau pravažiavom vergų turgų - tai plynas lauke, kur viduramžiais esą prekiauta žmonėmis“.
Prie Vardzijos susitikę keliautojai apsigyveno viename miestelio viešbutuke, kur šeimininkams sumokėjo po 25 larius, dar po 5 larius už pusryčius ir po 10 už vakarienę.
„Vardzijoje galima praleisti tris valandas landžiojant po olas, fotografuojant. Mes dar nuėjom iki šaltinio, kuris yra kalno viduje, atsigėrėme vandens, apžiūrėjome ir vienuolyną. Vėliau nuėjome iki moterų vienuolyno, kuris nuo pačios Vardzijos nutolęs apie 3 kilometrus, - tai tiesiog graži ir jauki cerkvė. Nutilom minutei, bandėm įsiklausyti - ten visiška tyla, absoliuti spengianti ramybė, kuri mums, miestiečiams, nėra įprasta.
Grįždami sustojome prie terminių baseinų, kurie yra visiškai senamadiški - tiesiog skylėta daržinė, uždėta ant baseino, kuriame beprotiškai karštas vanduo. Sumokėjome 3 larius ir gavom leidimą plaukioti pusvalandį - ilgiau tokiame karštyje fiziškai negalima išbūti, kaipmat apsisuka galva. Taigi, atgaivinom sąnarius ir tęsėm kelionę...“
