Didelių ir mažų. Tūkstančiai jų rasta ir niekas nežino, kiek jų dar gali būti, bet tobulėjant technologijoms daugėja ir radinių, kurie tik dar labiau kaitina svajoti mėgstančias smegenų dalis.

Laimėti loterijoje nebūtų taip smagu, kaip rasti tikrų tikriausią lobį (nors ir pirmojo varianto neatsisakyčiau). Tik pagalvokite. Nusiperkate bilietą ir jei pasiseka – laimite. Per daug paprasta. Lobių paieška – kur kas subtilesnis dalykas. Nors tyčia ir netyčia rastų lobių skaičius beveik vienodas, vis dėlto yra tokia profesija kaip lobių ieškotojas.

Šios profesijos atstovai šimtus valandų praleidžia studijuodami istorinius dokumentus ir žemėlapius, investuoja į techniką ir sugeba neprarasti vilties po dešimčių nesėkmingų ekspedicijų. Mažai nuo jų skiriasi ir lobių ieškantys archeologai. Tiesa, jie ieško ne vien lobių kaip Indiana Džounsas. Juos domina ir įvairios senovinės gyvenvietės, buities reikmenys ir t. t. Bet galiu galvą guldyti, kad nė vienas jų neatsisakytų rasti juvelyrinių dirbinių ar monetų.

Iš kur atsiranda lobiai?

Teigiama, kad pasaulyje yra apie 900 mlrd. JAV dolerių (apie 2,4 trln. litų) vertės dar nerastų lobių. Be abejo, šis skaičius trauktas iš oro, nes niekas tiksliai negalėtų nustatyti. Be to, dėl lobio sąvokos taip pat yra keblumų.

Ką galime laikyti lobiu? Ar tik tai, kas pagaminta iš brangiųjų metalų ir blizga? Nors knygose ir filmuose akcentuojama būtent tai (ir būtent tai jūs kadaise svajojote rasti), šiais laikais vertinamos ir senos knygos, rankraščiai, griuvėsiai, įvairūs senoviniai (ir nelabai) ginklai, kapavietės... Jei viską, kas istorine, kultūrine, menine ir fizine prasme vertinga, laikytume lobiu, tuomet nutrūktgalviams lobių ieškotojams, juodiesiems ir baltiesiems archeologams dar tikrai yra ką veikti šioje Žemėje. Bet ką čia knygos ir ginklai, kai po žeme ir po vandeniu tūno tonos spindinčių aukso monetų ir maloniai gomurį nuteikiančių sidabro dirbinių...

Pasakoti lobių istoriją turbūt galima pradėti nuo žemdirbystės pradžios. Prieš 10 tūkst. metų žmonija išmoko ūkininkauti ir pradėjo gyventi sėsliai. Būtent tada žmonės galėjo pradėti kaupti turtą, nes negrėsė nuolatiniai klajojimai, kai reikia tempti sunkią mantą. Vienos gyvenvietės buvo turtingesnės už kitas, o tai traukdavo užkariautojus, nuo kurių tuos turtus reikėjo slėpti. Žinoma, tuo metu tai tebuvo menki turtai, palyginti su tuo, ką galėjo palikti vėliau gimusių civilizacijų atstovai.

Atsiradus miestams ir susikūrus visuomenės elitui, kuriam nebereikėjo dirbti, tik valdyti ir kaupti turtus, atsirado ir prabangos prekių, pradėtos kaldinti monetos. Ilgainiui monetos ir įvairūs prabangūs dirbiniai tapo turto etalonu, nes juos nesunkiai galėjai iškeisti į kitas prekes ar paslaugas. Nebebuvo reikalo kaupti maisto, nes jo galėjai įsigyti už pinigus. Pinigai tapo pagrindine atsiskaitymo forma.

Faraonai, imperatoriai, karaliai, dvasininkai ir didikai, keliaudami į paskutinę kelionę, visuomet stengdavosi į kapą nusinešti ir kuo daugiau turto – kad praverstų pasaulyje anapus. Būtent kapavietėse ir buvo slepiami pirmieji dideli lobiai. Vėliau turtus slėpdavo nuo užkariautojų, daugybė skrynių, pilnų aukso, sidabro ar kito brangaus metalo, nuskendo su į audrą patekusiais laivais.

Daugelis mano, kad didelė dalis lobių tūno po žeme, bet spėjama, kad daug daugiau jų gali būti vandenynų ir jūrų dugne. XVI–XIX a., kai pasaulyje dominavo jūrinės valstybės, visi pasaulio turtai keliavo į Europą.

Tūkstančiai laivų pražuvo audrose ar per karinius susirėmimus. Šimtus jų nuskandino piratai ir kaperiai. Šiuolaikiniai lobių ieškotojai būtent su povandeniniais ieškojimais sieja daugiausia vilčių, nes tik XX a. antroje pusėje atsirado techninių galimybių rasti bei iškelti nuskendusius laivus ir pasigviešti ten ilgai miegojusius turtus. Tad sūriosios jūros, kelis šimtus metų savo gelmėse kaupusios turtus, ima po truputį juos atskleisti ir grąžinti pametusiųjų palikuonims.

Netyčiukai

Garsiausios istorijos – apie netyčia rastus lobius. Jie randami dirbant žemę, vykdant statybos darbus ar renovuojant labai senus pastatus.

Seniai seniai nebuvo bankų, o kai jie atsirado, kai kurie žmonės jais iš principo nepasitikėjo arba turtą buvo sukaupę nelabai švariais būdais, tad geriausias būdas juos išsaugoti – paslėpti sienose, tarp lubų, po grindimis ar sode. Taip jau nutinka, kad žmonės kartais miršta netikėtai, o jų paslėpti turtai laukia, kol juos kas nors ras. Tokie lobiai paprastai nebūna įspūdingi – vienas kitas šimtas monetų, ir viskas.

Tokia slėpimo mada buvo paplitusi ne tik tarp paprastų mirtingųjų. Vienas didžiausių ir garsiausių pasaulio lobių buvo rastas Lenkijoje, 1985 m. restauruojant Silezijos Srodos pilį. Darbininkai visai netyčia sienoje aptiko įspūdingą aukso karūną, keturis auksinius XII–XIII a. pakabučius, tris auksinius žiedus, 39 aukso ir 2 924 sidabro monetas. Patys lenkai suskubo suskaičiuoti, kad lobis vertas 25 mln. JAV dolerių.

Įspūdingą radinį aptiko ir bulgarų darbininkai. 1949 m. plytų gamyklą „Merul“ pasiekdavo didžiuliai luitai molio. Darbininkai juos smulkindavo ir ruošdavo medžiagą plytoms gaminti. Besmulkindami vieną luitą, keli vyrai rado daugiau nei 6 tūkst. kilogramų sveriančių juvelyrinių dirbinių iš aukštos prabos aukso lydinio. Nors savo radinį jie bandė nuslėpti ir lobį pasiimti, vis dėlto buvo sučiupti.

Griežtų bausmių išvengė, bet pagal galiojusius įstatymus nebegalėjo pretenduoti į dalį rasto lobio. Spėjama, kad lobis III–IV a. pr. Kr. Trakijos didikų buvo paslėptas nuo barbarų. Barbarai visus išžudė, tad nebebuvo kam jo pasiimti.

Tokių netyčiukų būta ir Lietuvoje. 1937 m. Baublių kaime, savo sodyboje beardamas laukus lobį rado ūkininkas Juozas Drungila. Kelias dešimtis monetų jis padovanojo Vytauto Didžiojo kultūros muziejui (dab. Vytauto Didžiojo karo muziejus), o kitas norėjo pasilikti, bet paskatintas pradinių klasių mokytojo daugiau nei 1 800 monetų, sveriančių per 5 kilogramus, padovanojo Kretingos muziejui.

Tiesa, pusė lobio per Antrąjį pasaulinį karą ir sovietmetį kažkur dingo, bet likusi dalis tebesaugoma Kretingoje. Panaši istorija 1951 m. nutiko ir Dvarninkų kaime (Radviliškio r.). Kasdami durpes darbininkai rado sidabrinių šaukštų, kryžių ir beveik 6 tūkst. monetų. Belieka gerbti tautiečius už sąžiningumą – didesnę dalį lobio jie iš karto padovanojo muziejui, o su likusia taip pat pasielgė dar po metų.

Keistas nutikimas įvyko ir XX a. pradžioje Vilniuje. Vieno mažo sostinės antikvariato savininkas turėjo 1888 m. Adomo Mickevičiaus poezijos rinkinį. Kadangi niekaip negalėjo jo parduoti, pasiliko sau. Tik po kurio laiko jis atkreipė dėmesį, kad knyga labai sunki, prapjovė storą odinį viršelį ir rado jame 12 auksinių Rusijos imperijos monetų.

Kas ieško, tas randa

Gali susidaryti įspūdis, kad visi lobiai jau rasti, bet tai netiesa. Pavyzdžiui, didžiausias Didžiosios Britanijos lobis buvo rastas 2009 m., kai vienas ūkininkas, tyrinėdamas savo laukus metalo detektoriumi, rado 1 500 įvairių aukso ir sidabro dirbinių. Dalis jų buvo inkrustuota brangakmeniais ir spėjama, kad lobį paslėpė vienuoliai VII–VIII a., bijodami artėjančių normanų. Lobio vertė dar nenustatyta, bet spėjama, kad gali siekti apie 50 mln. JAV dolerių.

Atrodytų, suma nemaža, bet tai nublanksta prieš kitą britų radinį – HMS „Gairsoppa“. Šį laivą netoli Airijos krantų nuskandino nacių povandeninis laivas, o jis garsėja tuo, kad iš Indijos plukdė beveik 200 tonų sidabro. 4,7 km gylyje gulintis laivas buvo rastas tik pernai ir jau šiemet ruošiamasi jį iškelti. Laivo kelerius metus ieškojo privati bendrovė „Odyssey“.

Didžiosios Britanijos transporto departamentas su šia bendrove sudarė sutartį – jei jai pavyktų rasti lobį ir jį iškelti, jai atitektų 80 proc. viso lobio. Kadangi lobis dabar būtų vertas apie 200 mln. JAV dolerių (apie 528 mln. litų), „Odyssey“ savininkai pasiryžo žūtbūt jį iškelti, nors dauguma specialistų sako, kad tai beveik neįmanoma.

Manote, kad 200 mln. JAV dolerių – neįspūdinga suma? O jeigu ją padidintumėme 50 kartų? Taip, kalbu apie 10 mlrd. JAV dolerių (apie 26,4 mlrd. litų) vertės lobį. Visai neseniai, 2005 m., vienoje iš netoli Čilės esančių Robinzono Kruzo salyno salų buvo rastas milžiniškas lobis: 600 statinių aukso monetų, auksinių statulėlių ir įvairių kitų dirbinių. Inkų ir majų turtai ten atsidūrė ne šiaip sau. 1715 m. Ispanijos galybė jau kabojo ant plauko.

Nors ji dar turėjo daug užjūrio valdų, užleido pozicijas anglams, prancūzams ir olandams. Kilus dar vienam karui Europoje, Ispanijos valdžia sumanė surinkti kuo daugiau iš actekų ir majų priplėštų gėrybių, kurios dar buvo likusios Naujajame pasaulyje, ir pargabenti jas į Europą. Apie tokias jos užmačias netrukus Karibuose pasklido gandai ir tiek užsienio valstybės, tiek piratai pasiryžo žūtbūt tą krovinį perimti.

Ispanai ketino visus apgauti ir sumanė lobius gabenti ne trumpiausiu keliu per Atlanto vandenyną, o aplink pasaulį per Ramųjį ir Indijos vandenynus. Planas buvo geras, bet laivas pateko į audrą, buvo apgadintas, vėliau dar prasidėjo ligos ir galop kapitonas nusprendė viską saugiai paslėpti negyvenamoje saloje Robinzono Kruzo salyne. Nežinia, kodėl Ispanijos valdžia nesivertė per galvą jo ieškodama, nes laivo užrašai ir jūreivių parodymai išliko iki šių dienų, vadinasi, buvo žinomi ir tuomet.

XX a. darbo ėmėsi nuotykių ieškotojai. Per kelis dešimtmečius salyne atlikta keli tūkstančiai kasinėjimų, deja, dažniausiai remiantis nearcheologiniais metodais, naudojant viską, kas tik įmanoma (nors salynas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą). Gandų apie rastą lobį buvo tiek daug, kad vietos gyventojai, galop ­ir pasaulio spauda pradėjo nebekreipti dėmesio į nuolat atsinaujinančius skalambijimus, kad kažkas jį rado. Situacija pasikeitė 2005 m., kai Čilės bendrovė „Wagner“ paskelbė, kad, pasinaudojusi naujausiais žemės zondavimo aparatais ir mini robotais, rado 10 mlrd. JAV dolerių vertės lobį. Iš karto prasidėjo ginčai tarp bendrovės ir Čilės valdžios.

„Wagner“ teigia, kad nori pusę lobio pasilikti sau, o kitą pusę padovanoti ne pelno siekiančioms organizacijoms, tačiau Čilės valdžia net neketina taikstytis ir sutinka atiduoti tik ketvirtadalį lobio. Ginčai dar nesibaigė – „Wagner“ atsisako iškasti visą lobį arba atskleisti jo vietą, jei nebus patenkinti jos reikalavimai. Daug kas net netiki, kad bendrovė tikrai rado lobį, bet kartkartėmis iškasami keli radiniai ir pademonstruojami visuomenei.

Daug lobių randa archeologai, nes, veikdami valstybės vardu, jie turi geresnes sąlygas užsiimti kasinėjimu, be to, jie finansuojami iš mokesčių mokėtojų pinigų. Nors archeologinių kasinėjimų tikslas nėra rasti lobį, tokio radinio nepraleistų joks tyrinėtojas. Nuo mėgėjų jie skiriasi tuo, kad kruopščiai pasirenka kasinėjimų vietas ir, turėdami gerą finansavimą, gali tam skirti net kelerius metus. Kiti lobių ieškotojai tokios prabangos neturi, todėl darbus atlieka skubiai ir taip rizikuoja suardyti vertingus kultūrinius sluoksnius, įvairius buitinius reikmenis, statinius ir pan. Būtent dėl to ir kyla didžiausi konfliktai tarp abiejų pusių.

Bene garsiausias ir vertingiausias visų laikų archeologų rastas lobis – Tutanchamono kapas. 1922 m. britų archeologas Howardas Carteris atvėrė slaptojo kapo duris ir tapo žmogumi, radusiu didžiausią lobį. Tutanchamonas nebuvo labai garsus Egipto valdovas, po mirties jį greitai visi pamiršo. Bet šalia kapo buvusioje saugykloje jis sugebėjo prieš mirtį sukaupti neįtikėtinus turtus, kurie dabar vertinami 50 mlrd. JAV dolerių (132 mlrd. litų). Įdomu tai, kad H. Carteris atskleidė, jog saugyklos durys buvo išplėštos, ir apskaičiavo, kad lobio kadaise turėjo būti bent 60 proc. daugiau. Neaišku, kodėl vagys neišnešė visko, bet vis dėlto tai įspūdinga suma. Tiesa, reikia paminėti, kad lobio kaina nustatyta remiantis ne tik fizine, bet ir istorine bei kultūrine daiktų verte.

Daug rasta, daug liko

Straipsnio pradžioje minėjau mistinę 900 mlrd. JAV dolerių sumą. Tokį skaičių kadaise pateikė „National Geographic“ draugija. Ginčytis dėl jo neverta, nes niekas tikslių duomenų niekada neturės, o faktas, kad dar tūkstančiai lobių laukia, kol bus rasti, nepasikeis.

Tobulėjant technologijoms ir turint omenyje, kad milijoninė Žemės dalis dar nėra ištyrinėta, ateityje dar galima tikėtis ne vieno radinio. Galbūt kada nors pasauliui bus pranešta apie rastus inkų imperatoriaus Montesumos turtus? Gal bus rastas Čingischano kapas, kuriame, kaip pasakojama, surinkti nesuskaičiuojami užkariautų tautų turtai? Gal pagaliau bus įmintos legendomis apipintos Tamplierių ordino ir garsiųjų pirato Juodabarzdžio ar Kido lobių paslaptys, o dienos šviesą išvys ir mums gerai žinomas Gintaro kambarys?

O gal pakaks ir to, kad jūsų pavardė bus linksniuojama naujienų portaluose, nes kasdami lauką ar tvarkydami seną sodybą būsite radę kelis tūkstančius variokų (o gal ką nors vertingesnio)? Nematau nė vienos priežasties, kodėl taip negalėtų nutikti.