Tian Šanio kalnynas yra vienas aukščiausių ir gražiausių kalnų masyvų. Juo „teka“ begalė ledynų, kurių ilgiausiojo – Pietų Inylčeko ilgis siekia apie 60 kilometrų. Bekraštėse Tian Šanio platybėse tarp begalės sniegu papuoštų viršūnių skirtingose Pietų Inylčeko ledyno pusėse stūkso du septyniatūkstantininkai (kalnai, kurių aukštis viršija 7000 metrų virš jūros lygio) grėsmingasis Chan Tengri (vietine kalba jo pavadinimas reiškia „Dangaus valdovas“) ir rūsčioji Pobieda (liet. – Pergalė; kalnas pavadintas II Pasaulinio karo pergalės garbei).
Įvairiuose šaltiniuose nurodomas skirtingas Chan Tengri aukštis. Vienuose jo aukštis yra 6995 m., kituose – 7010 m. virš jūros lygio. Nėra vieningos nuomonės, dėl šio skirtumo; populiariausi paaukštėjimo paaiškinimai yra dėl ant uolos susiformavusios 15 m. aukščio „sniego kepurės“, arba manoma, kad matavimo paklaidos atsirado dėl skirtingose vietose esamų skirtingų jūros lygių (nulemtų potvynių ir atoslūgių), nuo kurių atlikti matavimai...
Tačiau visi, kada nors matę šį kalną gyvai, vieningai sutinka, kad Chan Tengri vienas gražiausių pasaulio kalnų. Aukštos, beveik tris kilometrus siekiančios sienos jungiasi į nuostabią piramidę, kurios viena sienų yra marmurinė ir saulėlydžiais nusidažo ryškiai raudona spalva, kviesdama alpinistinių stovyklų gyventojus vakarais apsiginklavus fototechnika ir kantrybe laukti „geresnio kadro“.
Kitoje ledyno pusėje stūkso 7439 m. aukščio Pobieda, kurios galingą sieną puošia milžiniški ledo karnizai, aukščiu viršijantys devynaukščius namus. Kaitinant saulei, kartas nuo karto didžiuliai ledo gabalai atlūžta ir su kurtinančiu griausmu ritasi kilometrinėmis Pobiedos sienomis, sukeldami didžiulius sniego debesis.
Pobieda yra šiauriausias daugiau nei septynis kilometrus siekiantis kalnas pasaulyje. Iš vienos Pobiedos pusės stūkso milžiniškos, sniegu ir ledu pasipuošusios Tian Šanio kalnų sienos, o iš kitos - žalios Kinijos lygumos.
Tokia situacija kaitinant saulei sukuria ant Pobiedos keteros didelius slėgio pokyčius, savo ruožtu sukeliančius labai stiprius vėjus ir formuojančius unikalų mikroklimatą. Kaip niekur kitur ant Pobiedos šlaitų akimirksniu gali susiformuoti debesys, iš kurių per dieną gali iškristi iki 2 m. sniego (2010 m. pradėjus smarkiai snigti, per kelias valandas 7000 m. aukštyje iškrito keli metrai sniego „užrakinę“ alpinistų grupę, kuri iš sniego gniaužtų kasdama tunelius vadavosi kelias dienas; deja sunkus fizinis darbas dideliame aukštyje tuomet pareikalavo trijų kopėjų gyvybių).
Tokios sąlygos daro kopimą į Pobiedą itin sudėtingu, todėl tarp alpinistų laikoma, kad Pobieda sudėtingumu viršija ne vieną aštuonių kilometrų kalną. Tai kasmet prie Pobiedos sutraukia nemažai stiprių alpinistų iš viso pasaulio.
Pavyzdžiui, 2012 m. į Pobiedą kopė Kazachstano pilietis Denis Urubko ir Ekvadoro pilietis Ivan Vallejo, laikomi vienais stipriausių pasaulio alpinistų (abu yra įkopę į visas keturiolika aštuonis kilometrus viršijančias viršūnes). Pažymėtina, kad Denis Urubko už pirmą praėjimą į Pobiedą buvo apdovanotas auksiniu Azijos ledkirčiu ir nominuotas auksiniam ledkirčiui, įteikiamam kiekvienais metais už geriausią metų įkopimą.
Kelionė
Atvykus į Kirgizijos sostinę Biškeką pasitinka šiltas ir sausas Pietų kraštų oras. Tačiau čia nėra taip karšta kaip Tadžikistane ar Uzbekistane. Pakeliui iš tarptautinio oro uosto Manas į Biškeką neišvysite būdingų Pietų šalims egzotiškų augalų, taip pat, kaip bebūtų keista, šiame kelyje nėra daug prekeivių vaisiais ir daržovėmis.
Biškekas didelis, tačiau įmantria architektūra nepasižymintis miestas. Jo struktūra primena JAV miestų struktūrą (centrinės miesto dalies gatvės eina lygiagrečiai ir statmenai), todėl Biškeke pasiklysti beveik neįmanoma, juolab visur daug taksi, kurie už sumą, atitinkančią 5-6 litus nugabens jus į bet kurį Biškeko tašką.
Pažymėtina, kad Biškeko gyvenamųjų kvartalų numeracija gan sudėtinga (rajonai vadinami pasaulio kraštų pavadinimais ir numeriais, o namai numeruojami iš eilės neprisirišant prie gatvės; pavyzdžiui, rajonas Rytai-5, antras namas) todėl net taksi vairuotojams kartais tenka ilgai pavažinėti rajono kiemais, kol randa jums reikiama namą (toks klaidžiojimas po kiemus nelemia taksi suderėtos kainos).
Atvykęs į Aksai Trevel ofisą sutvarkau formalumus, apsistoju greta ofiso esančiame bute (erdvus vieno kambario butas kainuoja 50 Lt parai) ir pasiruošimui turiu porą dienų, per kurias reikia susipirkti maistą bei trūkstamą įrangą. Biškeke yra trys didžiulės turgavietės, kuriose galima įsigyti visko ko jums reikės būsimai kelionei į kalnus ar lauktuvėms į namus.
Susiruošus ir gavus leidimus vykti į pasienio zoną, pajudame Karkaros (kelių trobesių gyvenvietė Kirgizijos-Kazachstano pasienyje) link. Pakeliui grožimės begaliniais kalvagūbriais ir slėniais. Sustojame prie gamtos stebuklo Issyk Kulio ežero, kurio ilgis siekia 182 km., plotis – 60 km., gylis – 668 m., o pats ežeras randasi 1607 m. aukštyje. Ežero vanduo dėl ypatingų grunto savybių šiek tiek sūrus, o švara nusileidžia tik Baikalo ežerui. Kitame ežero krante vos ryškėja snieguotos kalnų viršūnės...
Papietavę vėl judame toliau ir vakarop pasiekiame Karkara. Pasistatome palapines ir einame prie stovyklos valgyklos pasišnekėti su kitais stovyklos gyventojais bei pasigrožėti žvaigždėtu dangumi.
Ryte atsikėlus tenka peržiūrėti visus daiktus ir iš jų iškratyti „šimtakojus vabalus“, kurie per naktį spėjo apsigyventi visuose atokiausiuose jūsų daiktų kampeliuose (šiuos padarėlius aptikdavau savo daiktuose net po kelių savaičių gyvenimo bazinėje stovykloje).
Netrūkus suvirpa oras ir tolumoje išvystame MI-8, kuris sutraukia čiabuvius vaikus, atbėgančius iš trobesių ar atjojančius arkliais iš tolimųjų slėnių pasigrožėti artėjančiu plieno paukščiu. Paskubomis nešame pasvertus nešulius į sraigtasparnio tūpimo vietą.
Iki, žalieji slėniai, iki mojuojantys vaikai, išskrendame į amžino ledo ir sniego zoną... Pasimatysime po mėnesio... Skrendant sparčiai skurdėja augmenija, o tolumoje išvystame pirmąsias sniego viršūnes. Dar keliasdešimt minučių ir žalumos nebesimato net horizonte, aplink tik stačios sniego, ledo ir uolų sienos, rūsčia didybe pasitinkančios atvykstančiuosius. Nutūpiame bazinėje stovykloje ir kuo greičiau stengiamės iškrauti sraigtasparnį, kuris negesindamas variklio sulaukęs komandos pakyla palikdamas mums kalną dulkių.
Kopimas
Stovykloje pasitinka kiti alpinistai ir aptarnaujantis personalas, visi draugiški, spaudžią ranką ir trumpai supažindina su stovyklos taisyklėmis... Vakarieniaujant sužinome, kad mums pasisekė, nes dar prieš kelias dienas stovykloje buvo sniego iki kelių ir pūtė žvarbus vėjas, o mes tik atvykę galime mėgautis saule.
Radęs progą, aplankau stovyklos viršininką Dimą Grekovą. Nužvelgęs plieninių žvilgsniu Dima pasiūlo prisėsti. Užsimezga pokalbis ir nekalbus Dima prisimena laikus, kai jaunystėje praktikavo akademinį irklavimą ir ne kartą buvo Lietuvoje, pagiria Lietuvos alpinistus (vėliau sužinojau, kad retam žmogui tenka išgirsti tiek gražių žodžių iš šio rūstaus daug mačiusio alpinisto; malonu, kad lietuviai yra gerbiami ir juos prisimena geru žodžiu).
Per porą dienų susipažįstu su visais stovyklos gyventojais, ypač susidraugauju su gidų komanda... Tai jauni, linksmi žmonės, kas vakarą drebinantys bazinę stovyklą savo juoku, tačiau reikalui esant bet kada pasiruošę rizikuojant savo gyvybėmis eiti į kalnus ir gelbėti juose papuolusius į nelaimę alpinistus...
Išaušta rytas ir surinkęs reikiamą įrangą bei sudėjęs palapinę einu pasikalbėti su Dima apie planus. Dima spaudžia ranką, duoda raciją ir palinkėjęs sėkmės ištaria savo mėgstamą frazę: „Nesiplėšyk ir atsimink, kad tavęs laukia namuose...“
Gerą pusdienį einu Pietų Inylčeko ledynu link pirmosios stovyklos. Pakeliui grožiuosi aplink stūksančiomis stačiomis sniegu ir ledu pasipuošusiomis sienomis, tolumoje bildančiomis lavinomis ir ledyną skrodžiančiais upeliais, per kuriuos tenka kelis kartus peršokti, kas ne itin malonu dėl didelio upelių pločio, stačių krantų ir sraunios srovės.
Pasiekęs pirmąją stovyklą pavalgau ir išeinu apžiūrėti tolimesniojo maršruto. Grįžtu jau sutemus, pasigrožiu žvaigždėmis ir krentu miegoti.
Po trijų valandų atsikeliu, skubiai išsiverdu valgyti ir surinkęs palapinę išjudu aukštyn. Kelias eina per Semenovskio ledyną. Aplink bedugnės properšos ir lavinų pėdsakai. Nevalingai prisimeni, kad būtent čia Chan Tengris „pasiima“ daugiausia gyvybių.
Ši vieta - savotiška loterija... Jei atlūžta ledo karnizas, tai jo sukelta lavina perskrodžia visą ledyną, nušluodama viską nuo jo paviršiaus. Siekdami sumažinti riziką, alpinistai per ledyną kopia dar nepatekėjus saulei, kai jos šiluma dar nepradėjo tirpdyti ledo karnizų.
Už kelių valandų pasiekiu antrąją stovyklą; pasistatau palapinę ir grožiuosi vaizdais. Priešais - galinga Pobiedos siena. Iš čia žiūrint į ją gniaužia kvapą... Pajauti tikrąją jos didybę. Staiga per raciją perduodamas nelaimės signalas.
6000 m. britų kopėjui nustatoma aukščio liga. Visi sunerimsta, nes per kelias valandas jis gali mirti... Deja, mes per žemai ir padėti negalime. Eterį sudrebina Dimos komandos. Britui į pagalbą išskuba netoliese esantis kazachas Genadijus Durovas. Nudžiungu, nes pažįstu Geną... Jis labai stiprus ir tai, mano galva, brito šansas. Dar po pusvalandžio sudreba oras ir, negaliu patikėti savo akimis, - ant keteros tupia MI-8!!! Šiam sraigtasparniui ir 4 kilometrų aukštyje labai sunku pakilti, o ką kalbėti apie 6...
Sraigtasparnis išleidžia gydytoją ir pakyla. Po dešimties minučių gydytojas vėl pakviečia plieno paukštį ir šis nutūpęs „ant borto“ paima nelaimėlį bei gydytoją... Pakilus sraigtasparniui visi nudžiunga, neįtikėtina gelbėjimo operacija baigta. Dar ilgai netyla kalbos apie piloto Šaimbekovo meistriškumą. Net neabejoju, kad tą vakarą bazinėje stovykloje į jo sveikatą buvo pakeltas ne vienas tostas. Galiu pridurti tik tiek, kad nežinau daugiau nei vieno piloto, kuris išdrįstų MI-8 nutupdyti aukščiau 5 kilometrų...
Kitą dieną dar su keliais kopėjais pasiekiame 6000 m. aukštį ir išsikasame erdvų sniego urvą... Mūsų naujas „namas“ turi kelis kambarius miegui, virtuvę, prieangį... Tai tikras sniego statybos šedevras...
Trečią valandą ryto atsikeliame, išsiverdame pusryčius ir pajudame viršūnės link. Laukia sunki diena, nes stačiomis uolomis teks kopti kilometrą ir dar tiek pat leistis į stovyklą. Kopiant aplenkiame grupę iraniečių, kurie juda per lėtai ir nespėję laiku pasiekti viršūnės gali papulti į bėdą, nes teks leistis tamsoje spaudžiant dideliam šalčiui.
Įveikę uolinę dalį, išeiname ant sniego kupolo... Liko 300 m. Stengiamės nemažinti tempo, nors tai daryti labai sunku, aukštis atima paskutines jėgas, pirmyn gena noras išvysti pasaulį iš 7 kilometrų aukščio.
Sukaupiame valią ir netrukus išvystame viršūnę žymintį ženklą... Stebime laikrodį - 13.40. Tai reiškia, kad mes pačiu laiku, turime dar 15 minučių ir reikia sukti atgal, kad suspėtume, kol saulė nenusileido.
„Bėgti“ žemyn paprasčiau ir po kelių valandų mes vėl urve... Kitą dieną grįžtame į bazę. Dima spaudžia ranką ir kviečia vakarienės...
Sekančios kelios dienos vėjuotos, iškrenta sniegas, todėl planus apie kopimą į Pobiedą tenka atidėti kelioms dienoms. Per tą laiką pailsime ir suburiame bendraminčių komandą kopimui, su kuria pajudame kalno link pasitaikius pirmai gerai progai.
Pobieda - rimtas kalnas ir jau pačioje pradžioje reikia įveikti sudėtingą ledo sieną... Judant 5200 m. stovyklos link jaučiu, kad lėtėja tempas, pradeda trukti oro, kosėju... Po nakvynės kosulys nepraeina.
Nusprendžiu dar kiek pakilti ir pažiūrėti, kaip jis progresuos. Ties 6000 m. riba suprantu, kad toliau eiti nebegaliu, nes kosulys nesilpnėja (tai ne peršalimas o kažkas rimčiau). Be to, komandos draugei Violetai prasideda vidurinės ausies uždegimas, nuskausminantieji nebegelbėja, todėl kartu su ja apsigręžiame ir skubiai leidžiamės. Sekančią dieną grįžtame į bazę ir prisistatome gydytojui...
Man nustatomas bronchitas ir „galbūt“ plaučių uždegimas, reikia papildomų tyrimų, sako gydytojas. Tą dieną sužinome, kad mūsų komanda pasiekė viršūnę. Džiaugiamės dėl draugų sėkmės ir laukiame jų sugrįžtant. Po dviejų dienų jie pasirodo pavargę ir laimingi...
Sekančią dieną atskrenda MI-8 ir nuneša mus atgal į civilizaciją... Kur mūsų laukia arbūzai, šašlykai, Isykulis...
Pabaiga
Lai skaitytojas bus man atlaidus, nes siekdamas neišsiplėsti, praleidau pasakojimus apie aklimatizacinius išėjimus, gelbėjimo darbus, nuotykius Isykulio ežero apylinkėse (kelias dienas keliavome po slėnius, maudėmės druskinguose gydomojo dumblo ežeruose), bet apie tai gal kitą kartą...
