Kadangi teko rinktis - kalnai ar dykuma, pasirinkau kalnus. Dienos išvykai iš Marakešo labai tinkamas pasirodė Ourika upės slėnis ir Setti Fatima kriokliai.
Nakvynės vietoje išsiaiškinau, kaip geriausia iki krioklių nuvažiuoti. Deja, kas tinka vietiniams, negalioja turistams. Man patarė važiuoti taksi, pasakė, kokia turėtų būti normali kaina, paaiškino, iš kurios miesto vietos tie taksi važiuoja.
Taksi kažkaip radau, kainą suderėjom, bet dėl kalbos barjero iki galo neišsiaiškinom. Aš maniau, kad kaina kelionei į abi puses, vairuotojas - kad į vieną. Taigi galiausiai atvykus į vietą laukė nemalonus aiškinimasis ir galiausiai maždaug 64 km kelionė nuo Marakešo iki Setti Fatima kainavo man dvigubai daugiau nei nurodė viešbutis.
Labai dėl to supykus nusprendžiau kas bebūtų atgal taksi nebevažiuoti. Gaila, kad nesureagavau Marakeše į autobuso vairuotojo šauksmus „Ourika”. Tai miestas maždaug pusiaukelėje ir autobusu iki jo galima nuvažiuoti už keletą litų. Likusius 30 km iki krioklių visuomeniniu transportu nuvykti gan sudėtinga. Reikia važiuoti keletu mikroautobusų arba taksi. Neabejoju, kad nuo Ourika tai būtų gerokai pigiau nei nuo Marakešo.
Išlipus iš taksi turistus užpuola gidai. Teko eiti palei upę tiesiog bet kur, kad nustotų sekti iš paskos. Vietovė labai įdomi. Raudoni kalnai, žali medžiai, rausvi namai. Grožėjausi raudonais kalnais ir spėliojau, kur maždaug galėtų būti pasivaikščiojimo takai. Turintys daugiau laiko ir mylintys kalnus gali leistis į eilę įvairiausio ilgumo žygių po kalnus. Kai kurie maršrutai veda ir į Setti Fatima. Nežinau, kaip kiti turistai tame kaime randa krioklius.
Pasivaikščiojus palei upę ir neradus jokios nuorodos, teko pasinaudot vietinio gido paslaugomis, kurios kainavo maždaug 10$.
Vedė labai keistai, lyg per gyventojų kiemus. Setti Fatima krioklys turi 7 kaskadas. Už sutartą kainą turėjau pamatyt jas visas. Pamačiau penkias. Tuomet jei noriu pamatyti likusias dvi, tenka kreiptis į žmogų, kuris už sutartą mokestį leidžia pasinaudoti kopėčiomis. Kitaip į stačią uolos sieną neužlipsi. Lipti tikrai verta, nes iš tenai atsiveria gražiausi vaizdai. Visas ėjimas užtruko ne daugiau pusvalandį, nes gidas lėkė kaip akis išdegęs.
Linksmoji dalis prasidėjo užlipus kopėčiomis iki aukščiausio apžvalgos taško. Prasidėjo šantažas: arba sumoki dar 5$, kad parvesčiau atgal kitu taku, arba grįšim tuo pačiu. Grįžimas reiškia lipimą žemyn kopėčiomis, kas yra gerokai baisiau nei užlipt. Pamaniau, geriau jau mirsiu, nei vėl mokėsiu pinigus neaišku už ką. Galvoju, bus bent įdomu pažiūrėt, kaip pats gidas lips žemyn tom kopėčiom.
Kadangi jis pats eit atgal tuo pačiu keliu bijojo ne mažiau nei aš, tai viskas baigėsi tuo, kad vis dėlto grįžimui buvo parodytas saugus takas mainais už tušinuką. Išklausiau pasaką apie tris vaikus ir kaip visiems trims reikėtų po tušinuką, tik jokiu būdu ne mėlyną.
Bandžiau klausinėt, ar yra koks nors takas eiti pėsčiomis iki Ourika miesto. Buvo pasakyta, kad tik kelias, kuriuo važiuoja automobiliai, kas yra visiška netiesa, nes kažkur per kalnus yra rengiamas žygis iki krioklių. Nemanau, kad turistai žygiuoja 3 dienas asfaltuotu keliu.
Kadangi man norėjosi apsidairyt ir ką nors nufotografuoti, o gidas labai skubėjo, tai mane tiesiog paliko kažkur pusiaukelėje. Gerai, kad bent jau takas buvo aiškus ir nebuvo kur paklysti.
Vis dar pikta ant taksisto ir dar piktesnė ant gido, nusprendžiau eiti palei Ourika upę kiek pajėgsiu, bet nesinaudoti taksi. Nuėjau apie 20 km. Laimei, nežinojau, kad oro temperatūra buvo +47 C. Einant palei upę tokios šilumos nesijautė. Upės vanduo labai šaltas, sušilus bet kada galima įmerkti kojas atsigaivinti.
Kiek ėjau palei upę, tiek buvo pilna restoranų, kurių staliukai pastatyti vandenyje. Vietiniai taip ir daro: mėgaujasi maistu, įmerkę kojas į šaltą upės vandenį. Gamta labai graži. Raudoni kalnai tiesiog užburia, tačiau vieta labai populiari tarp vietinių ir visas upės slėnis kiek ėjau gerokai apšiukšlintas.
Galima sakyti, Ourika slėnyje susidūriau su pačiais nemaloniausiais žmonėmis per visą kelionę po Maroką. Nepaisant to, atsiradus galimybei, vykčiau tenai dar kartą pasigrožėti raudonais Atlaso kalnais.
