Romantika traukinyje
Traukiniu į kitą šalį važiavau seniai, gal prieš penkiolika metų, tad kelionė iš Vilniaus į Sankt Peterburgą ir atgal žadėjo romantiką.
Iš Vilniaus geležinkelio stoties traukinys pajudėjo po šeštos valandos vakaro. Traukinyje beveik viskas patiko – kilimai išsiurbti, tualetai švarūs, vagone–restorane kainos per daug nesikandžioja (viskas kainuoja tiek, kiek kavinėje mieste). Tiesa, traukinio kupė miegoti važiuojant pirmyn buvo tvankoka, o atgal – šaltoka.
Bet nebūtina ilgai miegoti, vakare galima pavakaroti bildančiame restorane, o rytą nuo šeštos valandos jame suvalgyti kiaušinienės (meniu jos siūloma net trijų rūšių), išgerti kavos ar arbatos. Be to, naktį kelia ir pasus prie Latvijos – Rusijos sienos tikrina vienos ir kitos šalies pasieniečiai, latviai paleidžia po vagonus vilkšunius, išmokytus užuosti narkotikus.
Gegužės 19-oji, rytas. Pro traukinio langus matau, kad pavasaris šioje Rusijos dalyje dar neįsibėgėjęs taip smarkiai kaip Vilniuje – medžius puošia pirmoji vaiski žaluma, žydi ievos. Kelios minutės po devintos išlipame Sankt Peterburge, Vitebsko geležinkelio stotyje.
Mūsų laukusio mikroautobuso vairuotojas – tikras leningradietis (gimęs mieste tada, kai šis vadinosi Leningradu). Iš karto pastebiu jo gerą rusišką humoro jausmą, todėl jį daugiausia ir kamantinėjau norėdama sužinoti, kaip gyvena šio didelio miesto gyventojai.
“Mes gyvename lyg rupūžės ant pelkės, - vaizdžiai sako vairuotojas, norėdamas kuo tiksliau apibūdinti Sankt Peterburgo klimatą, - drėgna, dažnai pučia žvarbūs vėjai. Vasarą, kai užplūsta didesnis negu trisdešimties laipsnių karštis, jaučiamės lyg garinėje pirtyje – karšta ir drėgna. Viena ar kita metro linija nuolat uždaryta, nes taisoma dėl potvynių“. Tačiau pirmosios mūsų viešnagės dienos neprimena drėgnos pelkės – šviečia saulė, termometro stulpelis sparčiai kyla 20 laipsnių šilumos padalos link.
Miesto fenomenas – „Knygos 24 valandas”
Reikia kelių valandų laiko, kol apsipranti su miesto gatvių, pastatų, tiltų bei per miestą tekančios Nevos maštabiškumu. Tik tada pradedi pastebėti ir antraeiles detales – pėsčiųjų gatvėse ne tiek daug, kiek galėtum įsivaizduoti vaikštant penkiamilijoninio miesto gatvėmis, išvada viena – dauguma važiuoja automobiliais. Automobilių spūstys nesibaigia nei dieną, nei naktį, o vasarą, kai prasideda turizmo sezonas, laivų spūstys susidaro ir plačiojoje Nevoje.
Dauguma automobilių – užsienietiški, rusiškų gal koks penktadalis. Bet visi turi vieną bendrą savybę – seniai buvę automobilių plovykloje, tad dulkėti ir purvini beveik iki langų. Kiek keistoka, kad kai kurių senamiesčio pastatų pirmieji aukštai – tušti, o patiems pastatams trūksta spalvų ir jie, kaip ir automobiliai, atrodo apdulkėję.
Stebiu praeivius. Jokių ypatingų madų niekas nedemonstruoja, kasdien vaikšto apsirengę paprastai ir gana patogiai. Dauguma moterų – be jokio makiažo, jokių mėlynų šešėlių ir neskoningai dažytų plaukų. Bet aukštakulniai populiarūs, ypač įstaigose. Ten nemačiau moters, avinčios batais, žemesne negu kokių dešimties centimetrų pakulne. Vargas dėl grožio vis dar klesti!
Tačiau visa tai - tik nereikšmingos detalės. Žmonės iš viso pasaulio į šį miestą plūsta dėl istorijos ir kultūros. Žymiausios istorinės Sankt Peterburgo vertybės – meno ir kultūros muziejus “Ermitažas”, rusiškuoju Versaliu vadinamas Peterhofas, kitos garsios vietos, kaip visada, gulte apgultos turistų. Mes dar apsilankome Smolnyje, iš kurio Leninas vadovavo bolševikų revoliucijai ir kur buvo įsikūręs sukilėlių štabas.
Pastatas šiuo metu yra Sankt Peterburgo gubernatoriaus rezidencija, jame veikia ir muziejus, kuriame stovi autentiški revoliucijos vado baldai, o ir visa aplinka – nepakitusi.
Daug kas jums pasakys: jei nematei, kaip naktį vienas po kito pakeliami per dvidešimt miesto tiltų, gali sakyti, kad nebuvai Sankt Peterburge.
Kasnakt didieji ir sunkieji tiltai lyg žaisliniai veriasi ir kyla į viršų, sudarydami galimybę praplaukti šio momento laukiantiems laivams ir pasigrožėti turistams, bet neretai nuliūdinantys miestiečius, kurie dėl kokių nors priežasčių nespėjo pervažiuoti į kitą miesto pusę – jiems tenka laukti ryto. Mes šį tradicinį tiltų pakėlimą stebėjome plaukiodami kateriu Nevos kanalais.
Ne vien dėl per pusę tarsi skylančių tiltų, bet ir dėl nakties sutemų miestas atrodo paslaptingesnis ir dar labiau romantiškas. Kol kas tiltai kyla nakties tamsoje, bet artėja garsiosios baltosios naktys, į Sankt Peterburgą, dažnai vadinamą miestu muziejumi po atviru dangumi, sukviesiančios dar daugiau turistų.
O dabar naktinis miesto gyvenimas nustebino niekur pasaulyje nematytu fenomenu – per naktį veikiančiu knygynų tinklu “Knygos 24 valandas”. Ir tokių knygynų ne vienas, o gal net daugiau negu per naktį veikiančių gėrimų parduotuvių.
Klausti, ar šie knygynai populiarūs – neverta, jei naktį į juos niekas neitų, tai jų paprasčiausiai nebūtų. Taigi be visa kita, Sankt Peterburgas, pasirodo, yra miestas, kuriame ir naktį žmonės perka knygas.
Kainos Sankt Peterburge
Kai kurios kainos (jas rašau pavertusi litais), kurias sužinojau iš vairuotojo bei užfiksavau pati:
- traukinio bilietas Vilnius – Sankt Peterburgas (kupė, į vieną pusę – 380 litų),
- vienos dienos bilietas į „Ermitažą“ – 40 litų,
- kelionė garlaiviu į Peterhofą - 50 litų,
- bilietas į teatrą – 60 – 150 litų,
- apžvalginė ekskursija po miestą (2- 3 valandų) – 60 litų,
- mikroautobuso bilieto kaina – 3 litai,
- vienkartinio metro bilieto kaina – 2,5 lito,
- kilogramas vynuogių – 10 – 19 litų,
- bandelė - 2,5 – 3 litai,
- kilogramas naminio faršo parduotuvėje - 18 litų,
- kilogramas kiaulienos nugarinės parduotuvėje – 27 litai,
- kilogramas lašinių turguje – 26 litai,
- litras jogurto parduotuvėje – 6 litai,
- verslo pietūs paprastame restorane – 20 litų,
- vairuotojo 48 m2 dviejų kambarių butas blokiniame daugiabutyje toli nuo centro, statytame L. Brežnevo laikais, kainuoja apie 400 tūkst. litų,
- dauguma žmonių, pasak vairuotojo, per mėnesį uždirba 2,5 – 3000 litų,
mažiausia pensija – 800 litų.
