Graikiją sudaro 13 administracinių regionų, suskirstytų į 54 nomus, ir Atono kalno vienuolių respublika. Valstybės užimamos teritorijos plotas – 131940 kv. km.
Graikijoje gyvena daugiau nei 11 mln. gyventojų, apie 93 proc. iš jų yra graikai, apie 4 proc. gyventojų yra albanai. Likusią gyventojų dalį sudaro: slavai ir armėnai, taip pat valakai, kalbantys rumunišku dialektu.
Šalies sostinė – Atėnai (vardas kilęs iš graikų deivės Atėnės), kartu ir didžiausias šalies miestas, kuriame gyvena 745514 gyventojų.
Senovės Graikija buvo Europos kultūros centras, kuriame susiformavo įstatymai, valdymo sistema, gimė teatras, literatūra, mokslai, sportas, architektūra.
Didžiausios salos: Kreta (Viduržemio jūra), Euboja, Lesbas, Chijas, Kikladų, pietų ir šiaurės Sporadų salynai (Egėjo jūra), Jonijos salynas (Jonijos jūra).
Klimatas
Graikijos klimatas yra panašus į kitų Viduržemio jūros regionų klimatą, bet skiriasi tiek šiaurinėje, tiek pietinėje dalyse. Žemumose vasaros būna karštos ir sausos, o žiemos yra palyginti švelnios, bet lietingos. Kalnuotose vietovėse daug vėsiau, vasaros dažniausiai lietingos. Vasarą vidutinė temperatūra būna apie 28°C, o vanduo sušyla vidutiniškai iki 25°C, žiemą mažiausia temperatūra svyruoja vidutiniškai nuo 5°C iki 10°C.
Salose, esančiose pietuose, vasara sausa ir karšta, maudynių sezonas prasideda balandžio pabaigoje ir tęsiasi iki lapkričio mėnesio, o žiema - lietinga.
Kultūros paveldas
Prieš penkis tūkstančius metų, kai po šiaurės Europą klaidžiojo gentys, Graikijoje jau buvo susiformavusi labai išsivysčiusi valstybė. Periklio valdymo laikais, V a. pr. m. e., politika, architektūra, teatras, poezija ir muzika buvo labai išplėtotos, todėl šis periodas vadinamas aukso amžiumi. Ir nors I a. pr. m. e. Graikija papuolė į Romos valdžią, nauja imperija turėjo turtingą kultūros palikimą ir daugeliu atveju už ją buvo pranašesnė. Po Senosios Romos imperijos suirimo Graikija atsidūrė Bizantijos imperijos sudėtyje. Būtent tada susiformavo pagrindinė šalies religija – stačiatikybė, kuri išliko iki šių dienų.
Viduramžiais šią šalį puolė daugelis genčių – slavai, arabai, venecijiečiai bei kryžiuočiai. 1460 m. Graikija buvo užgrobta turkų ir Osmanų imperijos sudėtyje išliko daugiau nei tris šimtmečius. XIX a. pr. Graikija tapo nepriklausoma šalimi (nors dalis salų tapo laisvomis tik po 100 metų).
Senieji graikų mitai tapo dirva, maitinančia Antikos poetų, dramaturgų, filosofų, dailininkų, skulptorių, architektų kūrybą. Čia glūdi didžiulė meninė bei istorinė graikų mitologijos reikšmė. Graikų mitologija labiau nei kas kitas darė įtaką Graikijos gyventojų pasaulėžiūrai, o tuo pačiu ir kultūrai. Tik mitologijos pagrindu susiformavo visi menai, pradžią gavo ir filosofija, ir mokslai.
Graikų kultūra skirstoma į archainio laikotarpio, klasikinės Graikijos ir helenistinę kultūrą.
Archainio laikotarpio graikų kultūrai didelę įtaką turėjo Artimųjų Rytų kultūra. Tuo metu tapyba nesiskyrė nuo Egipto ar Tarpupio, daugiausia buvo paplitusi vazų tapyba. Architektūroje dominavo šventyklų statyba, mediniai pastatai. Žemutinėje Graikijoje susiformavo dorėninis stilius, o rytų Graikijoje - jonėninis. Skulptūros taip pat nebuvo tobulos, moterys buvo vaizduojamos su rūbais, o vyrai - nuogi.
Klasikinės Graikijos laikotarpiu atsirado filosofija, pradėjo kurtis įvairios filosofinės mokyklos, tobulėjo mokslas. Šiuo laikotarpiu gyveno Periklis, Sokratas, Ptolemėjas. Architektūroje bei skulptūroje ištobulėjo jonėninis stilius, šiuo laikotarpiu graikai atskleidė visą savo tobulumą. Pastatytos Partenono ir Echitėjono šventyklos. Skulptūrose vaizduojami tobuli žmonės judesyje, išryškinami žmogaus individualūs bruožai, perteikiamos dvasinės ir fizinės žmogaus kančios. Tais laikais gyveno garsiausias skulptorius Fidijas. Pradėtos piešti mozaikos, keramikiniai mitologiniai piešiniai, pradėjo atsirasti literatūros rūšys, drama. Šiuo laikotarpiu gyveno Sofoklis, Euripidas, Aristofanas.
Helenizmo kultūra buvo sudėtinga. Tuo laikotarpiu atsirado tokios sąvokos kaip sinkretizmas, kosmopolitizmas, individualizmas, tobulėjo medicina, atsirado 3 pagrindinės filosofijos sistemos: Stoikų, Epikūrininkų ir Kinikų. Literatūroje atsirado filosofinė kritika, poezijai būdingas realizmas. Helenizmo laikotarpiu suklestėjo skulptūrų menas.
Graikų papročiai ir religija
Apie 98 proc. Graikijos gyventojų yra krikščioniškosios Graikijos stačiatikių bažnyčios šalininkai. Nors panaši į keleto Rytų Europos tautų Rytų ortodoksinę religiją, Graikijos ortodoksinė religija daug kuo skiriasi.
Graikijos kultūros tradicijas lėmė šalies religija. Svarbiausios tradicijos apima ypatingas žmogaus gyvenimo akimirkas: krikštynas bei vestuves, o taip pat Velykų bei kitų kasmetinių švenčių šventimą. Graikijos žemyninėje dalyje bei salose kai kurie papročiai bei tradicijos skiriasi arba yra įgavę savitą atspalvį. Pavyzdžiui, Kretoje vestuvių tradicijų metu pagrindinį vaidmenį atlikdavo piršlybos – santuoka įvykdavo iš anksto tai aptarus jaunavedžių tėvams.
Krikštynos yra labai svarbios Graikų Ortodoksų gyvenime. Krikšto sakramentas dažniausiai suteikiamas metų amžiaus vaikams ir laikomas ypatingai svarbiu įvykiu, nes nuo šio momento vaikas gauna savo vardą, mat iki krikštynų dienos, dar vadinamas tik kūdikiu. Vaikai pagal senovės tradicijas gauna savo senelių ir močiučių vardus, todėl dažnai, kas antra karta šeimoje visi vardai pasikartoja.
Vestuvės taip pat turi labai gilias tradicijas. Anksčiau vestuvės Graikijoje vykdavo tik sekmadienį. Buvo tikima, kad pats Dievas tądien laimina jaunavedžius, o žemiškesnė priežastis buvo ta, kad algos būdavo mokamos sekmadienio vidurdienį. Graikai į vestuves sukviečia daugybę žmonių: artimuosius, gimines ir kaimynus, todėl išskirtinis graikiškų vestuvių bruožas – jų dydis.
Gali susirinkti nuo 300 iki 1000 svečių, priklausomai nuo jaunųjų tėvų finansinės padėties ir garbingumo. Įdomu tai, kad jaunavedžiai vienas kitam neprisiekia amžinos meilės. Jie per visą ceremoniją tyli, juk atėjimas tuoktis į bažnyčią, yra sutikimas kurti šeimą. Vestuvių ceremoniją bažnyčioje vainikuoja apmėtymas ryžiais, nes šie graikiškose vestuvėse simbolizuoja ilgą gyvenimą, o linkėjimas „na rizosi“ – „kad įsišaknytumėt“ (graik. ryzi – ryžiai). Šiuo ritualu porai linkima tvirtai įleisti šaknis ir drauge sulaukti gilios senatvės.
Dar vienas bruožas, būdingas graikams - svetingumas. Dažnai paprašius sąskaitos, ant stalo gali atsirasti tai, ko neužsisakėte – įvairių gardėsių, sūrio ar taurė vyno. Graikiškų tavernų savininkai ypač mėgsta nustebinti klientus pasiūlydami pasivaišinti specifiniu valgiu ar gėrimu. Patys graikai valgo gausiai ir triukšmingai. Vakarienės prasideda apie 22 – 23 valandą vakaro, o pietūs trunka 2-3 valandas. Vietiniai gyventojai nesimėgauja maistu vienumoje – prie stalo visuomet susėda būrys artimųjų arba kaimynų. Valgant graikai garsiai bendrauja, o jų stalai būna gausiai nukrauti įvairiausiu maistu.
Graikiška virtuvė
Graikijos virtuvė yra viena iš seniausių ir turtingiausių pasaulio virtuvių. Seniausia žinoma knyga apie valgio gaminimą buvo parašyta Graikijos Archestratos 330 m. pr. Kr.
Graikų protėviai jau prieš tūkstančius metų žinojo paprastą, bet stebuklingą sveikatos ir ilgaamžiškumo formulę – jie tiesiog valgė tai, ką jiems dovanojo jų žemė: daug šviežių vaisių, daržovių, natūralaus alyvuogių aliejaus, javų, žolelių, medaus ir tik visai nedaug pieno produktų, mėsos, žuvies ir vyno.
Graikai itin mėgsta gaminti ir įvairiausius patiekalus su mėsos faršu. Jie taip pat labai vertina ir mėgsta daržovių patiekalus.
Populiariausios – baklažanai, mažyčiai, tiesiog su lapais valgomi artišokai, špinatai, pomidorai, moliūgai, saldžiosios paprikos. Labai populiarios įvairios ir šviežių, ir virtų daržovių salotos. Pačioje Graikijoje – tai įvairiausių šviežių daržovių rinkinys su alyvuogėmis, alyvuogių aliejumi ir dažniausiai fetos sūriu. Nuo senų senovės Graikijoje buvo populiarios įvairios žolelių arbatos, tačiau labiau išpopuliarėjo graikiška kava, kuriai vos 200–300 metų. Graikiška kava šiek tiek primena turkišką, tačiau ruošiama be pipirų ir kardamono ir yra kiek saldesnė. Kaip ir visos Viduržemio jūros tautos, graikai didžiuojasi puikios kokybės vynu.
Tradiciniai graikų patiekalai ir gėrimai: tzatziki (agurkų, jogurto ir česnakų padažas), souvlaki (kiaulienos, avienos, jautienos šašlykas), moussaka (sluoksniuotas apkepas iš bulvių, baklažanų arba cukinijų ir česnakinio mėsos padažo bei apkepamas kiaušinių kremu) paidaki (ožkos arba avies šonkauliai), kleftiko (aviena kepta orkaitėje), sfakiano (vyne troškinta aviena su prieskoniais), kuneli (troškintas triušis), kalamaria (kalmarai), kakavia (graikiška žuvienė), ouzo (graikiška anyžinė degtinė), Retsina (baltasis vynas su sakų prieskoniu), rakė (stipri vynuogių degtinė). Sunkiai rasite nors vieną graikišką patiekalą, kuris būtų ruošiamas arba patiekiamas be alyvuogių aliejaus.
Graikai taip pat savo virtuvėje naudoja daugybę įvairiausių žolelių bei prieskonių, ypač čiobrelius, mėtas, cinamoną. Baklava yra populiariausias graikų desertas (sluoksniuotas pyragaitis, apibarstytas riešutais ir apipiltas medumi).
Alyvuogių aliejus reprezentuoja šalį ir simbolizuoja sveiką gyvenseną. Šis nuostabus produktas buvo naudojamas daugiau nei prieš 5000 metų ne tik maisto gaminimui, bet ir kaip kosmetikos priemonė. Graikai nebuvo pirmieji, kurie atrado alyvmedį, bet jie vieni pirmųjų pradėjo gaminti alyvuogių aliejų ir mokė visą pasaulį jį išgauti.
Kretos alyvuogių aliejus jau 5000 metų pripažįstamas kaip aukščiausios kokybės alyvuogių aliejus.
