Legendinis oro uostas
Mažame lėktuvėlyje tautine prijuoste ir ilgu sijonu pasipuošusi palydovė padalino po saldainį ir vatos gumulėlių ausims užsikimšti. Skridome visai žemai virš žaliuojančių slėnių, išvagotų pramintais takeliais ir nutupdytų vienu kitu kalnų nameliu. Staiga lėktuvas pasisuko ir pradėjo leistis, tiesindamas sparnus.
Pirmose vietose sėdintys turistai irgi sujudo – pro praviras pilotų kabinos duris kišo fotoaparatus. Blyksės atsispindėjo nuo priekinio kabinos stiklo, už kurio kelių šimtų kilometrų per valandą greičiu artėjo nusileidimo takas.
"Sir, sir", – bandė juos tramdyti palydovė. Pilotai net nekrustelėjo: nei pusmetriu žemiau, nei aukščiau, nes takas prasideda nuo skardžio krašto. Pagaliau sėkmingai pasiektas pirmas svarbiausias kelionės tikslas: legendinis Luklos oro uostas (2,8 km. aukštyje), nuo kurio prasideda kelias į Everesto bazinę stovyklą.
Gražiausias maršrutas pasaulyje
Jau antrą žygio dieną pro medžių viršūnes snieguotą galvą kyšteli Everestas, kuriam pavadinimą suteikė anglai, sero Džordžo Everesto garbei, nepaliečiai vadina Samargatha, o tibetiečiai – Džomolungma. Jautiesi suglumęs iš laimės, matydamas aukščiausią pasaulio kalną: iš tiesų tai, anot tibetiečių, „Visatos motina“ arba „Deivė pasaulio motina“.
Pasiekus Namche Bazaar (3,4 km) vis dar neperkopta miškų zona, bet jau atsiveria vaizdai į snieguotas viršūnes. Miestelyje apsistojame dviem dienom aklimatizacijai. Nepalietis gidas visą laiką kaip mantrą kartojo: lėtai, lėtai, lėtai... Skubėti dideliame aukštyje ne tik pavojinga, bet ir nebūtina, jei žygio tikslas nėra vien tik pasiekti užsibrėžtą tašką.
Iš Namche Bazaar užlipome pasižvalgyti nuo Panoramos viešbučio, įsitaisėme edelveisų pievoje ir pro sūkuriuojančius baltus debesis stebėjome didįjį spektaklį – prieš akis visu grožiu atsivėrė Everestas. Šalia jo – Lotsė, dešiniau – Ama Dablam.
Kiekvieną žygio dieną Ama Dablam atrodė vis kitokia: kalnas dominavo rytinėje dangaus pusėje. Nepalo teritorijoje yra 8 iš 10 aukščiausių pasaulio kalnų. Maršrutas iki Everesto bazinės stovyklos pripažintas vienas gražiausių pasaulyje.
Populiari, bet nebanali užgaida
Antrą aklimatizacijos dieną vėl poilsis, jeigu taip galima pavadinti kitą dieną lipimą į Nagarjurą viršūnę (5050 m). Artėjame prie nakvynės penkių kilometrų aukštyje, tačiau savijauta normali, jokio galvos skausmo ir kitų aukščio ligos požymių. Himalajai įveikiami net ir pagyvenusiems žmonėms, žinoma, tokiems, kurie visą gyvenimą buvo fiziškai aktyvūs. Buvo nuostabu matyti, kaip senjorai lipa labai lėtai, bet oriai. Kas gali būti gražiau kaip tokiu žygiu atšvęsti savo gyvenimo saulėlydį?
Kilome vis aukščiau: Lobuche (4,928 m) sutemos rausvai nudažė baltas viršūnes, patekėjo pilnatis ir nuo snieguotų viršūnių padvelkė stingdantis šaltis. Jos buvo visai šalia, bet kartu ir toli – tokios didingos, atšiaurios ir nepasiekiamos.
Everesto bazinės stovyklos slėnis (5365 m) žiojėja galingais ledo plyšiais, prie akmenų glaudžiasi sodrūs edelveisų kilimai, akina saulė, o virš galvos dangus tokio tamsaus mėlio, kad rodos, jau matai ir kosmosą.
Kitą rytą saulę būtinai reikia pasitikti ant Kala Patar (5500 m) kalno, nuo kurio geriausiai matyti Everestas, kaip ir kitos aukščiausios pasaulio viršūnės. Himalajų didybė nušlifuoja tave kaip deimantą: atitrūkus nuo kasdienybės rutinos, visa esybe sugeri naujus potyrius ir praplėsti suvokimo ribas.
Maršrutas iki Everesto bazinės stovyklos populiari, tačiau tikrai nebanali daugybės keliautojų iš viso pasaulio užgaida. Tokie kelionės atsivertimai: belieka kelias atgal, vėl į Kathmandu, kur karštis, dulkės ir triukšmas. Neišvengiama miesto akistata nusileidus nuo kalnų.
