Sugrįžta bumerangu
Daugelyje Lietuvos miestų savivaldybių vis dar laikomasi požiūrio: jei yra „tuščios“ erdvės mieste – ją verta apstatyti. Naujais statiniais „papuošti“ skubama miško parkų, kitų želdynų pakraščius. Toks trumparegiškumas ne tik atsiliepia žmonių gyvenimo kokybei, bet ir bumerangu grįžta atgal pas verslininkus. Mat žalumos plotai mieste ne tik sumažina triukšmą, užterštumą, kur kas labiau nei miesto šaligatviai įkvepia sportuoti, bet ir gerokai padidina nekilnojamojo turto kainas.
Kadangi brangioje žemėje parkų kurti neskubama, gyventojams telieka tenkintis išlikusiais istoriniais miestų želdynais arba miškeliais, kurie, lyg tyčia, pasiskirstę netolygiai ir dažniausiai atokiau nuo miegamųjų rajonų.
Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos valdybos narys Mantas Pilkauskas pastebi, jog jau daugelį metų Lietuvoje požiūris į parkus nesikeičia.
„Daliai teritorijų suteiktas parko statusas, tačiau jie netvarkomi. Viena tokių vietų – Kauno Nemuno sala prie dabartinės „Žalgirio“ arenos. Prieš 25 metus pastatyti tiltai, pradėti tiesti takai, pasodinti medžiai, tačiau vien to neužtenka.
Parkas nebuvo baigtas įrengti, iki šiol nepritaikytas poilsiui, todėl juo naudojasi mažiau žmonių nei iš tiesų galėtų. Parkas pačiame Kauno centre, tad tikrai reikalingas.
Vienoje nušienautoje pievoje vaikai tiek žaidžia futbolą, jog ties seniai be tinklo stovinčiais vartais nespėja ataugti jaunųjų futbolininkų ištrypta žolė“, – sako M. Pilkauskas.
Jo teigimu, panašių teritorijų Lietuvoje yra ir daugiau. Neišnaudojamos poilsio galimybės ąžuolynuose Žaliakalnyje ir Aukštuosiuose Šančiuose, Vytauto parke ar prie Kauno apskrities bibliotekos. Tačiau būtų galima prisiminti pavyzdžių, kaip vos pradėtame tvarkyti parke padaugėja besilankančių žmonių.
Prasminga dovana
Šilutėje savivaldybė parką kaip dovaną gyventojams 500 metų miesto jubiliejaus proga atnaujino pernai. Buvo įrengtas papildomas apšvietimas, pakeistos pėsčiųjų takų dangos, sustiprinti pagrindai. Taip pat pastatyta daugiau suoliukų poilsiui bei šiukšliadėžių. Labiausiai miesto bendruomenę džiugina atnaujintas fontanas su apšvietimu bei papildomais vandens purkštukais, šiuolaikiška valdymo sistema.
Šilutės meras Virgilijus Pozingis džiaugiasi, kad investicija pasiteisino – atsinaujinusiame parke apsilanko kur kas daugiau žmonių.
„Ypač jis mėgstamas jaunimo ir mamų, auginančių mažamečius vaikus. Pastebėjome, kad tiek parko lankytojai, tiek šalia jo gyvenantys šilutiškiai saugo parką, padeda jį prižiūrėti“, – pasakoja meras.
Miesto vadovo teigimu, parkas pagal galimybes buvo tvarkomas ir anksčiau, tačiau paseno jame esantys įrenginiai, o lėšų remontuoti nepakako.
Pasenusi priežiūros sistema
Daugelyje savivaldybių nepasakoma visuomenei, kiek lėšų skiriama parkų priežiūrai. Nežinant konkrečių sumų, sunku vertinti, ar parkas tvarkomas veiksmingai. Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas įsitikinęs: pagerinti parkų situaciją galima ne tik skiriant daugiau lėšų, bet ir nedidelėmis sąnaudomis, pertvarkius priežiūros sistemą.
„Pagal naują želdynų įstatymą kiekvienoje savivaldybėje turėtų būti įsteigtas atskiras skyrius arba paskirtas žmogus, atsakingas už parkų kūrimą, tvarkymą ir priežiūrą. Tačiau daugelyje miestų dažnai parkus tvarko skirtingi skyriai: vieni atsakingi už pievų nušienavimą, kiti – už įrenginių atnaujinimą, treti – už parkų apšvietimą. Būtent tose savivaldybėse, kuriose nepavyksta vieningai koordinuoti priežiūros, parkai atrodo prasčiausiai. Taip pat reikėtų veiksmingiau naudoti skiriamas lėšas. Miestuose, kuriuose yra aiškus parkų šeimininkas, atsiranda pinigų ne tik parkams prižiūrėti, bet ir naujiems kurti.
Utena, ko gero, ryškiausias, tačiau ne vienintelis geras pavyzdys. Čia želdynai tvarkomi pagal parengtą specialųjį želdynų tvarkymo planą. Skelbiami atskirų parkų tvarkymo idėjų konkursai, jų laimėtojai rengia parkų techninius projektus. Projektams įgyvendinti panaudojamos Europos Sąjungos fondų lėšos. Nuosekliai siekiama racionalių sprendimų“, – komentuoja kraštovaizdžio architektas.
Trūksta lankstaus požiūrio
Pernai lankydamasis Pasauliniame Tarptautinės kraštovaizdžio architektų sąjungos kongrese Šveicarijoje, Ciuriche, M. Pilkauskas pastebėjo, kad panašios ir užsienio šalių parkų problemos: sensta, lūžta suolai ir žaidimų aikštelės, trūksta parkų priežiūros darbuotojų ir lėšų.
„Bet problemai spręsti šveicarai skiria daugiau dėmesio, energijos ir pinigų. Viename parke aikštelė šalia fontano buvo papuošta stikline skaldele. Prižiūrėtojai pastebėjo, jog jos pradėjo mažėti, mat lankytojai stiklinių karoliukų pasiimdavo kaip suvenyrų.
Miesto valdžia, užuot aptvėrus fontaną ir padarius jį neprieinamą žmonėms, nusprendė į nykstančią skaldelę žvelgti kaip į natūralų dėvėjimąsi, įtraukti ne tik jos valymą, bet ir papildymą į parko priežiūros išlaidas. Panašiai pasielgė ir su tualetais, kurie buvo iš parkų iškelti, nes nebeatitiko griežtų higienos normų.
Tualetai žmonėms reikalingi, tad neseniai Ciuriche buvo nuspręsta sugrąžinti juos į parkus. Teko kiek sušvelninti higienos normas. Netrukus bus įrengti automatiškai išsiplaunantys tualetai, higieniški, jų priežiūrai reikia mažiau žmonių darbo sąnaudų ir pinigų. Būtent tokio požiūrio Lietuvoje kartais ir trūksta – spręsti problemas atsižvelgiant į gyventojų poreikius ir nuolat atnaujinti parko įrenginius“, – pasakoja kraštovaizdžio architektas.
Privatūs miškai – atviresni
Šiek tiek geresnė privačių miškų situacija. Pasinaudojus Europos Sąjungos fondų lėšomis, kasmet vis daugiau jų pritaikoma poilsiui, tampa atvira visuomenei vieta.
Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininko Algio Gaižučio teigimu, pagal paramos projekto sąlygas penkerius metus šie miškai privalo būti atviri. Vėliau viskas priklausys nuo pačių savininkų.
Miškininkė Palmira Lipskienė mano, kad pasibaigus šiam laikotarpiui nemaža dalis savininkų ribos prieinamumą vien dėl vandalizmo atvejų.
„Žmonės nesugeba įvertinti kito žmogaus darbo. Kol kas visiškai nauja, kad savininkas savo miške įrengia poilsiavietę ir leidžia ja naudotis kitiems. Daugelis įsivaizduoja, kad padaryta valdiška, visiškai nesaugo, niokoja. Apskritai be šašlykų ir alaus į gamtą važiuoja vos vienas kitas. Atrodo, nebežinome, ką galima daugiau miške veikti, ką reiškia grožėtis, jį pažinti“, – pastebi P. Lipskienė, Kretingos rajone viena pirmųjų pasinaudojusi ES parama ir įkūrusi nedidelį 1,6 ha privatų mišką.
A. Gaižučio nuomone, situacija nesikeis tol, kol nebus pradėta ugdyti pagarba privačiai nuosavybei, kol visuomenė bus pakanti neretai dar pasitaikančiam savavališkam naudojimuisi kitų žmonių sukurta gerove ir kol nebus kovojama su įrengtų poilsinių niokotojais bei miškų šiukšlintojais. Mat už paliktas šiukšles šiandien atsakingu laikomas ir baudžiamas savininkas, o ne jas palikęs miško lankytojas.
Nebepažįsta gamtos
Miškininkė P. Lipskienė pastebi, kad dažnai į miško apsuptyje įkurtą poilsiavietę atvyksta darželinukų bei moksleivių ekskursijos.
„Nieko ypatingo čia nėra, tik išsaugota natūrali miško aplinka, vaikams įrengti nedideli atrakcionai, įkurta laužavietė, nuolat parūpinta malkų“, – šypsosi miškininkė.
Jos nuomone, miestų pašonėse besikuriantys lankytojams pritaikyti nedideli miškai labiausiai vilioja tikros gamtos ieškotojus, taip pat norinčiuosius pabėgti nuo miesto šurmulio. Juose būna kur kas mažiau žmonių, tad šeima čia gali ramiai ir jaukiau pasibūti.
Visai tikėtina, kad ateityje būtent tokie miškai itin pravers lavinant tam tikrus įgūdžius miestuose užaugusiems vaikams. Mat dėl vis mažiau laiko lauke praleidžiančių vaikų nerimauja ne tik sveikatos specialistai.
Statistika
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos institutas nustatė, jog pernai vos 14,7 proc. Vilniaus miesto pradinių klasių mokinių gryname ore kasdien praleisdavo 3–3,5 val. Dauguma vaikų lauke žaisdavo 1–2 val., o suaugusiųjų gryname ore praleistas laikas skaičiuojamas minutėmis.
„Play England“ organizacijos atliktas tyrimas atskleidė šokiruojančius rezultatus: trečdalis 15–16 metų amžiaus Anglijos paauglių niekada nelaipiojo medžiais, ketvirtadalis niekada nesirideno nuo kalno, o beveik pusė niekada nepynė gėlių pynės. Tai, pasak tyrėjų, gerokai silpnina vaiko socialinius įgūdžius, gebėjimą įveikti fizinius ar kitus svarbius gyvenimo iššūkius. Galiausiai dėl to prarandamas santykis su natūralia gamta.
