Pirmas dyvas laukia dar net nepajudėjus – Latvijoje kuro kainos didesnės nei pas mus. Nejaugi braliukai slapta naftos perdirbimo gamyklą pasistatė?
Pradedu savo kelias dienas truksiantį pasibastymą nuo latviškosios Žiemgalos. Pro automobilio langą bėga gelsvai pilkas keisto šiųmečio pavasario peizažiukas: laukai, kalvos, miškai, Bauskės miestukas, standartiniai braliukų keliai, upės ir upeliai, snaudžianti Elėjos gyvenvietė ir vienintelė lygi vieta Latvijoje – Žiemgalos lyguma.
O štai ir pirmasis man reikalingas įspūdžių medžioklės objektukas – mažutis Vilcės miestukas. Nors visai nedidukas, bet turtingas. Mat turi savo gamtos parką su daugybe stebukliukų, kuriuos moka prižiūrėti ir turistams parodyti.
Pirmiausia akį patraukia Zuikių pievelė, labai mėgstama vietinių žmonių ir ypač vaikų. Vietos mokykla ją ir prižiūri. Pievutė nepaprasta, turinti savo istoriją. Kadaise čia bemedžiodamas tūlas baronas vienu šūviu nušovė net du zuikius. Dabar laikai pasikeitę, niekas čia kiškučių skriausti nebeleistų.
Žingsniuoju takučiu šalia smagaus Vilcės upeliuko ir prižingsniuoju piliakalnį. Latvijoje jų nemažiau nei pas mus, tik anų istorija visai kitokia. Prisipažinsiu, jog po juos besivalkiodamas jaučiuosi išdidžiai; o mūsiškių taip niekas nukariauti ir nesugebėjo. Prie latviškųjų truputį graudu. Nes jie tikras priekaištas, jog mes, baltai, nuo neatmenamų laikų niekada nemokėjome tarpusavyje susikalbėti. Gyva klasika šis posakis: du baltai - trys nesuderinamos nuomonės. Tinka ji ir individualiai kiekvienam, tiek latviams, tiek lietuviams, ir šiandien.
Vilcės piliakalnis priklausė pačiai karingiausiai latvių genčiai – žiemgaliams. Sakoma, jog latviai buvę žemdirbiai, lietuviai – kariai, o prūsai – žyniai. Baltijos pakrančių siaubūnai kuršiai tais laikais buvo išstumti savo pačių įsileistų krikščionių germanų ir asimiliavęsi su lyviais, žemaičiais ir žiemgaliais. O trys likusios baltų tautos tarpusavyje ne tik nesusikalbėdavo, bet dar vieni kitus ir skriaudė.
Čia jau akmenukas į mūsų, lietuvių, daržą; mėgdavo mūsų protėviai plėšikauti kaimynų žemėse. Štai latvių gentys ir paprašė kalavijuočių padėti jiems gintis nuo plėšikų. Anie mielai sutiko. Kai latviai susiprato esą barbarų krikščionių apgauti, vėlokai buvo. Žiemgaliai ilgiausiai bandė gintis prieš Ordiną, nuolat sukildavo, kai kada jiems į pagalbą ateidavo ir lietuviai. Kai žemaičiai per Saulės mūšį galingai nuteriojo kalavijuočius, šiuos besprunkančius pribaigė žiemgaliai. Visas tas senas istorijas ir mena šis nedidukas, žmogaus rankomis supiltas kalnas.
Einu takučiu per parką. Labai smarkų turiu įtarimą, jog čia vasarą tiesiog pasakiškai gražu.
Ekskursijos pabaigai apžiūriu labai garsaus šių kraštų barono Medemo XVIII amžiaus dvariuką. Ši giminė Latvijoje beveik tokia pat garsi, kaip pas mus Radvilos. Tik latviškieji garsenybės germaniškos kilmės. Taip jau likimas lėmė, kad broliškose tautose, nepaisant, jog vienus nukariavo, o kitus tiesiog apgavo karūnų blizgesiu; abiejuose kraštuose žodžiai „lietuvis“ ir „latvis“ įgijo tą pačią „vargetos“ reikšmę.
Abiejų tautų ir raštas beveik tuo pat metu atsirado. Ir atgimė jos tik XX amžiuje. Bet susikalbėjimo nelabai buvo - vis ta konkurencija pagalius į ratus kaišioja. Nesuvokiu, kam mažos šeimos ribose ji reikalinga.
Čiuožiu toliau smagiaisiais keliukais, čia į peizažiukus pakelėse neužsižiūrėsi, kad ir kokie jie gražučiai, bemat duobės iš svajonių į realybę sugrąžins.
Stabteliu Tervetėje prie dviejų greta esančių piliakalnių. Ant abiejų būta pilių, jos kariaujant eidavo iš rankų į rankas ir kartais taip nutikdavę, jog priklausydavo skirtingoms stovykloms. Tada būdavo patogu paerzinti vieni kitus pašaudant iš patrankų į kaimyno daržus.
Šiame miestuke yra garsus visoje Latvijoje gamtos parkas, su daugybe atrakcionų vaikams. Man važiuojant pro šalį jis skendėjo pavasariniame potvynyje ir bilietų pardavėja be ilgaaulių guminių nerekomendavo po jį šlaistytis.
Nuo čia važiuoju į netoli Žiemgalos sostinės Jelgavos esantį „Pikšų“ vienkiemį. Latvijoje nuo neatmenamų laikų kiekviena save gerbianti sodyba turi pavadinimą. Mane dominanti ypač įžymi.
Joje gimė pats garsiausias ir labiausiai tautos gerbtas bei mylėtas Latvijos Prezidentas Karlis Ulmanis. Būta už ką mylėti. Šis žmogus, baigęs Amerikoje agrarinius mokslus, atvežė į nepriklausomybę iškovojusią Latviją modernesnį požiūrį į gyvenimą ir verslą. Jis tapo pirmuoju Latvijos ministru pirmininku ir padarė labai daug, kad tarpukario Latvija taptų viena iš labiausiai išsivysčiusių Europos valstybių. Bent jau žemės ūkio srityje.
Prezidentu 1934 metais tapo po madingo pasaulyje, anais laikais, pučo. Jo pavyzdžiu pamėginsiu apginti mūsiškį Prezidentą A. Smetoną nuo šmeižikų. Ulmanis nepabėgo 1940 metais atsibeldus sovietams. Netgi per radiją agitavo kitus nebėgti (sakoma, su įremtu į galvą raudonarmietišku ginklu). To pasekmė – dienas netrukus baigė „raudonojo rojaus“ kalėjimuose. Nieks tiksliai net ir nežino, kur yra jo palaikai.
„Pikšų“ ūkis pasitinka keturiais jau parsibeldusiais gandrais. Pirmieji šįmet mano sutiktieji. Ir gėlytės prie sodybos bando žydėti.
Prezidento memorialiniai pastatai atstatyti. Komunistai per 50 savo buvimo Latvijoje metų pasidarbavo iš peties, parodė visus savo didžiulius gebėjimus. Vienintelius turimus. Griauti ir naikinti.
Besibastant po sodybos teritoriją vis aidėdavo mintyse garsusis Ulmanio posakis: „Esu susituokęs su Latvija“. Nelabai žinau, kuris naujųjų laikų Lietuvos politikas galėtų dabar išdrįsti taip pasakyti, užjuoktų tokį tauta iškart.
***********************
Gintaras Katinas
išleido pirmąją savo
knygą „Pavasaris“.
Nors vyrai retai rašo meilės
romanus, šįkart - išimtis.
Autorius, remdamasis savo patirtimi,
su švelniu humoru pasakoja
šaunaus įsimylėjusio vyro,
patiriančio moterų klastą
ir gudrybes, istoriją.
Šis romanas jūsų jau laukia
knygynų lentynose.
