Filipinų Respublika – valstybė, įsikūrusi 7 107 salose Ramiojo vandenyno vakaruose, apie 100 km į pietryčius nuo žemyninės Azijos. Ir nors patys filipiniečiai šmaikštauja, kad per potvynius salų lieka tik 1 007, ir nors iš tų 7 107 salų tik 1 tūkst. didesnės nei 1 kv. km, ir nors gyvenamų salų yra tik 880 – vis tiek tai labai daug.
Pagrindinės salos: Luzonas šiaurėje, kur yra sostinė Manila, ir Mindanao pietuose, kur susitelkę dauguma šalies musulmonų. Viena didžiausių ir labiausiai išvystytų salų centrinėje dalyje – Cebu, į kurią 1521 m. su kryžiumi ir kalaviju išlipo Ferdinandas Magellanas ir kurioje netrukus buvo nudobtas vietinio vado Lapulapu.
Filipinai – vienintelė Pietryčių Azijos valstybė, neturinti sausumos sienų, tačiau jos krantų linija siekia daugiau kaip 36 tūkst. km – panašiai kaip JAV. Vakaruose šalį skalauja Pietų Kinijos, Sulu ir Sulavesio jūros, rytuose – Filipinų jūra. Pagal plotą Filipinai yra penktoji salų valstybė po Indonezijos, Madagaskaro, Papua Naujosios Gvinėjos ir Japonijos. Ji yra dvylikta valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių, nors teritorija prilygsta tik Italijai.
Ispanija ar mažoji Pietryčių Azijos Amerika?
Filipiniečiai sako, kad 300 metų jie gyveno Ispanijos vienuolyne, o 50 metų – Holivude. Taip jie apibūdina savo istorijos laikotarpį, kai buvo Ispanijos ir JAV kolonija. Nepriklausomybę atgavo po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m. liepos 4 d. Manilos sutartimi.
Kartais ten būnant atrodo, kad keliauji po Ispaniją, kurioje sustojęs laikas, kartais – kad po JAV, kurios po pirmųjų aukso ieškotojų invazijų jau išaugo medinį apdarą ir per sumaištį bei chaosą skinasi kelią į vartojimo ir dangoraižių ateitį. Garsusis lietuvių keliautojas Matas Šalčius Filipinus taip ir pavadino – mažąja Pietryčių Azijos Amerika. Tuomet buvo 1933-ieji, dabar – 2012-ieji, tačiau atrodo, kad tie aštuoni dešimtmečiai, daug ką pakeitę visame pasaulyje, Filipinus palietė tik vos vos.
XVI a. pabaigoje kolonizuotas salas Ispanija pavadino Filipinais – savo karaliaus Pilypo II garbei. Filipinuose Ispanija įdiegė Vakarų kultūros elementų, salas įtraukė į pasaulinį prieskonių prekybos tinklą, per Filipinus ėmė plėtoti santykius su Japonija ir Kinija. Tačiau didžiausias perversmas, kurį filipiniečių galvose ir gyvenime įvykdė kolonizatoriai, – daugumos gyventojų atvertimas į krikščionybę, kurią dabar išpažįsta apie 90 proc. filipiniečių.
Ispanų įtaka akivaizdi literatūroje, folklore, kalboje, tradicijose, mene ir religijoje. Ispaniški daugumos gatvių, miestų, geografinių objektų pavadinimai. Ispaniškos ir daugelio filipiniečių pavardės, nors tai dažnai nereiškia ispaniškos jų kilmės.
Kalba ir krepšinis – JAV palikimas
Garsiausias JAV palikimas Filipinuose – anglų kalba. Nors oficiali kalba yra tagalų (pagrindinė iš vietos tarmių), Filipinai šiandien yra trečioji didžiausia pasaulyje anglakalbių šalis. Anglų kalba vartojama mokyklose, universitetuose, kitose valstybės įstaigose, ja leidžiami pagrindiniai laikraščiai, ji skamba per radiją ir televiziją. Į salas amerikiečiai taip pat atvežė biliardą ir krepšinį – iki šiol šalyje populiariausias sporto šakas. Krepšinį filipiniečiai netgi laiko svarbiausiu nacionaliniu sportu.
Kiekvienas, net nedidelis, miestelis turi dengtą (nors ir labai kuklią) krepšinio areną, o kamuolį varantys filipiniečiai – įprastas vaizdas. Nedovanotina nutylėti džipnį – pokario amerikiečių džipo ir autobuso hibridą, atsiradusį dėl neribotos filipiniečių vaizduotės, ribotų finansinių galimybių ir, žinoma, klimato ypatumų. Niekur kitur pasaulyje tokios transporto priemonės nepamatysi. Kitos amerikiečių „dovanėlės“ ne tokios patrauklios: daugybė vartojimo kultūros madų, greitasis maistas, popmuzika, komercinis kinas – be jų filipiniečiai būtų kuo puikiausiai išsivertę.
Patys filipiniečiai sako, kad geras gaidys kartais reiškia daugiau už žmoną ir šeimą. Todėl jį glosto, prižiūri, jam perka specialų pašarą, aliejumi tepa plunksnas, kad šios dar labiau blizgėtų. Kas išgali, kovinius gaidžius parsisiunčia iš svetur. Sako, kad kovingiausi – iš Teksaso. Tiesa, perka ir ypatingo plieno (dažniausiai vokiškus) peiliukus, kuriuos riša prie pentinų, kad kova būtų žūtbūtinė.
Filipinietiškos gaidžių kovos yra ne tik antra svarbiausia nacionalinė sporto šaka, bet ir verslas, kovinių gaidžių augintojai šalyje – vieni turtingiausių žmonių. Gyvūnų teisių sergėtojai nuo šios atrakcijos šiurpsta, tačiau gaidžių kovos tradicija filipiniečiams pernelyg brangi, kad imtųsi ką nors keisti.
Dvasingi, bet neturtingi
Filipinai – bundanti, auganti, viltinga, bet tikrai neturtinga šalis. Esu skaičiusi, kad Filipinuose tik 10 proc. gyventojų turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Sunku patikėti. Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, Manilos lūšnynuose gyvena 4 mln. žmonių – beveik 35 proc. visų Filipinų sostinės gyventojų arba beveik pusantros Lietuvos. Beveik pusė Manilos gyventojų per dieną išgyvena už 2 JAV dolerius. Filipinų ekonomika pastaruoju metu sparčiai auga, bet iki gerovės, kaip ją suprantame mes, toli kaip iki dangaus.
Filipinų istorijoje buvo tokie geri laikai (XX a. 7-asis dešimtmetis), kai šalies ekonomika pagal pajėgumą buvo antra didžiausia visoje Azijoje (po Japonijos), tačiau diktatoriaus Ferdinando Emmanuelio Edralino Marcoso dviejų dešimtmečių valdymas Filipinus beveik atvedė prie kracho. Iš ekonominės ir finansinės duobės šalis lipa palengva.
Net ir gana sparčiai augant bendrajam vidaus produktui, ekonomikos problemos išlieka labai sudėtingos: ekonomikos infrastruktūros netolygumas, neproporcinga regionų plėtra. Didelę pajamų dalį šalis gauna iš asmenų (apie 11 proc. visų gyventojų), dirbančių užsienyje (daugiausia JAV, Singapūre ir Honkonge). Ši dalis netgi viršija tiesiogines užsienio investicijas, dėl kurių reikia konkuruoti su galingomis kaimynėmis – Kinija ir Indija.
Keli kasdienybės ypatumai
Filipiniečių šeimos gausios. Penki šeši vaikai šeimoje – norma, o aštuoni dešimt – joks stebuklas. Šeimų gausumą palaiko ir Bažnyčia, apie šeimos planavimą čia nėra nė kalbos. Šeima Filipinuose yra vertybė, aplink kurią sukasi žmonių rūpesčiai ir lūkesčiai. Dažnai labai konkretūs. Pavyzdžiui, kad bent viena duktė ištekėtų už užsieniečio. Į kokią šalį – nesvarbu, vis tiek bus turtingesnė už gimtąją.
Vienas iš šeimos dažniausiai yra migruojantis darbininkas, savo uždarbiu remiantis visą šeimą. Vaikai nuo mažens pratinami prie darbo ir kaip galėdami prisideda prie šeimos išgyvenimo. Jauni vyrai dažnai renkasi tarp kunigystės ir pasaulietinio gyvenimo. Daug moterų išeina į vienuolynus, tačiau nemažai – ir į gatvę. Nors pagrindinė nuostata, nuo mažens diegiama mergaitėms, – kad jų gyvenimo tikslas ir misija yra būti gera motina ir gera namų šeimininke. Santuokos su kitatikiais Filipinuose uždraustos, taip pat ir skyrybos. Jei šeima pagal filipinietiškus standartus yra pasiturinti, stengiasi investuoti ne į turtą ir ne į būstą, bet į vaikų mokslus. Supranta, kad tai – geriausia investicija į ateitį.
Dievo Vulkano kaimynystėje
Filipinų salos kartu su Japonija, Havajais ir Naująja Zelandija priklauso Ramiojo vandenyno Ugnies žiedui, tad gamtos stichijos – žemės drebėjimai, potvyniai, cunamiai ir taifūnai – šį salyną pasirenka kur kas dažniau negu bet kurią kitą Žemės vietą. Oficialiame Filipinų ugnikalnių sąraše yra 18 aktyvių ir 19 snaudžiančių ugnikalnių, kasmet praūžia maždaug 20 taifūnų, kasdien apie 20 kartų suvirpa žemė.
Ugnikalniai formuoja ne tik žemės reljefą ir klimatą, bet ir žmonių gyvenimą, miestų plėtrą – jie auga ne aukštyn, bet platyn. Dėl pavojingos dievo Vulkano kaimynystės ir Mindanao provincijos sostinei Davao, turinčiai tik (?!) 1,7 mln. gyventojų, buvo lemta tapti antruoju pagal plotą pasaulio miestu. Mindanao sala nerami ir dėl kitų priežasčių. Čia gyvena daugiausia musulmonų (šalyje jų religinė mažuma sudaro beveik 10 proc. visų gyventojų), čia jau daug metų tai priblėsdamas, tai įsižiebdamas rusena konfliktas tarp vyriausybės ir musulmonų pasipriešinimo judėjimų, siekiančių autonomijos.
Durijus: vaisių karalius ar Didysis Smirdeklis?
Vis dėlto Davao pasaulyje labiausiai žinomas kaip atogrąžų vaisių karaliumi tituluojamo durijaus sostinė. Būtent Davao regione užauginami didžiausi (sveriantys nuo 1 iki 9 kg) ir saldžiausi (tai jau susitarimo reikalas) vaisiai. Populiariausias šio „stebuklo“ apibūdinimas: smarvė – kaip pragaras, skonis – kaip rojus.
Nors visuotinai garbinamas (greičiausiai dėl priskiriamų afrodiziakinių ypatybių) ir jam net statomi paminklai, durijaus valgymas viešose vietose uždraustas, uždraustas jis ir lėktuvuose, restoranuose bei viešbučiuose. Ir vis tiek kartais atrodo, kad visas archipelagas trenkia ta nepamirštama smarve. Egzotiškumu su durijumi gali konkuruoti gal tik kitas filipiniečių virtuvės šedevras – balutas, virtas anties kiaušinis su 17 dienų embrionu viduje.
Užtektų vien Šokoladinių kalvų
Keliautojų pamėgtoje Boholio saloje gyvena ilgakulniai – mažiausi pasaulyje primatai. Pūkuoti, mažyčiai, į delną telpantys ilgakulniai – patrauklūs ir išskirtiniai. Jų kūno ilgis yra nuo 8,5 iki 16 cm, uodega – dar 30 cm, o sveria jie viso labo nuo 85 iki 135 gramų. Didžiausią nuostabą kelia šių gyvūnėlių akys – jų proporcijos, palyginti su kūnu, yra didžiausios tarp visų žinduolių (palyginti su žmogumi, didesnės 150 kartų). Be to, jie geba sukioti galvą kone 360 laipsnių kampu. Ilgakulniai ypač mėgstami turistų ir brakonierių, todėl sparčiai nyksta.
Filipinai garsėja ir drugelių rūšių, kurių daugelis gyvena tik šiame Azijos regione, įvairove. Tarp jų – ir didžiausias pasaulyje naktinis drugys. Jeigu Boholyje nebūtų nieko daugiau, tik Šokoladinės kalvos, sala vis tiek trauktų žmones iš viso pasaulio. Maždaug 50 kv. km plote išsidėsčiusios 1 268 kūgio formos, nuo 50 iki 120 mų aukščio kalvos – tobulas ir mistiškas gamtos kūrinys. Jos dažnai vadinamos aštuntuoju pasaulio stebuklu ir yra įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Lietuvių pėdsakai Filipinuose
Lietuvių Filipinų archipelagas regėjo ne tiek daug, tačiau aišku, kad keli lietuviški vardai jau įrašyti į Filipinų istoriją. Pirmiausia – Matas Šalčius. Garsus žurnalistas, rašytojas ir keliautojas, čia gyvenęs ir gražiai skleidęs Lietuvos vardą 1932–1933 metais. Įspūdžius aprašęs knygoje „Svečiuose pas 40 tautų“, už kurią 1935 m. gavo Spaudos fondo premiją.
Garsiųjų lietuvių sąrašą teisingiau būtų pradėti nuo biologo Pranciškaus Baltraus Šivickio, 1922–1928 m. profesoriavusio Filipinų universitete Maniloje, 1923 m. Mindoro saloje įkūrusio modernią ir Puerto Galeros biologinę stotį, pasiekusio įspūdingų mokslo laimėjimų. P. B. Šivickis intensyviai domėjosi ir Filipinų kultūra, papročiais, daug filmavo, fotografavo, sudarė anglų–tagalų (gausiausios vietos tarmės) žodyną, kuris nors ir nebuvo nepublikuotas, tačiau filipiniečiams yra brangus. Į Lietuvą grįžo 1928 m. ir tęsė Filipinuose pradėtą veiklą.
Daug metų Lietuvos garbės konsulo misiją Filipinuose atlieka Romualdas Vildžius, 1940 m. su artimaisiais nuo sovietinio teroro pasitraukęs iš Lietuvos. Į gyvenimą kabinosi Amerikoje, o 1959 m. verslo partneris J. Kazickas pasiūlė vykti į Filipinus. Čia jis išgarsėjo ne tik kaip verslininkas, bet ir kaip puikus vandens slidinėjimo meistras, vienu metu netgi treniravo Filipinų vandens slidinėjimo rinktinę ir pats jai atstovavo.
Maniloje nudžiugino netikėta pažintis su Jolanta ir Dovu Šauliais, kurių namuose Lietuva ir jos istorija pasirodė esanti labai arti. Dovas Šaulys, JAV ambasados darbuotojas, Filipinuose tęsia senos ir garbingos lietuvių šeimos tradicijas. Iš Mažosios Lietuvos kilęs Dovo senelis Dovas Zaunius buvo žinomas tarpukario Lietuvos diplomatas ir visuomenės veikėjas. Dovą ir Jolantą likimas suvedė Amerikoje.
Ir dar viena istorija, kurią išgirdau jau grįžusi namo. Manilos pakraštyje glaudžiasi vienos moterų vienuolijos pastangomis įkurta bendruomenė, iš skurdo, benamystės ir narkotikų liūno ištraukusi šimtus silpniausių Manilos gyventojų. Tai tikras miestelis su 300 namų, iškilusių labdaros fondų ir pavienių geravalių žmonių pastangomis. Pati gražiausia gatvė šioje vilties saloje pavadinta Lietuvos vardu (Lithuania). Jos nebūtų, jei nebūtų dviejų žmonių – verslininkų lietuvės Dalios ir olando Joepo van Rooij.
Prieš dešimt metų jie nupirko žemės sklypą ir pastatė 26 jaukius namukus, kuriuose šiuo metu gyvena apie 120 žmonių. Iki šiol kasmet kiekvienam iš tų žmonių skiriama tam tikra pinigų suma, kad vaikai galėtų mokytis, o suaugusieji – įgyti darbo įgūdžių. Suprantama, kad kasmet atvykstantys Dalia ir Joepas yra laukiamiausi Lietuvos gatvės svečiai. Būtų neteisinga nutylėti, kad „Lietuva“ tėra tik vienas iš Dalios ir Joepo vykdomų mecenavimo projektų.
Mėginau suskaičiuoti, kiek laiko reikėtų, norint bent trumpai, po dieną kitą, aplankyti visas Filipinų salas. Bent jau tas, gyvenamas, nors negyvenamo rojaus kampeliai taip pat traukia. Supratau, kad neverta: griūtų visa aritmetika ir liktų nepamatytas visas kitas iki šiol nematytas pasaulis. Vis dėlto salų trauka didžiulė – sunku atsispirti pagundai dar kartą ten sugrįžti. Ne sapnuose.
Norisi tikro. Norisi to karščio ir drėgmės, srūvančio prakaito, kaitrios saulės, jūros žalsvumo ir bangų mūšos, potvynių ir atoslūgių, žvaigždėmis nusėto jūros dugno, švytinčių koralų ir juodo kaip aksomas nakties dangaus virš galvos. Norisi mangų saldumo, kokosų gaivos, nesuprantama kalba klegančių miestų triukšmo, nepažįstamų žmonių šypsenų, vešliomis kepurėmis siūbuojančių palmių, negirdėtų nematytų paukščių giesmių ir dar tūkstančio kitų dalykų, kurių niekur kitur pasaulyje nerasi.
Supranti, kad tas salų ilgesys šiuo metu stipresnis už tave.
