Aplinkui autobusų stotį esančių viešbučių personalas miegojo ir pažadinti tokiu paros metu tiesiog vijo lauk. Kadangi mano skrydis į Bimą, miestą jau kitoje, Sumbava saloje, aštuntą ryto, nusprendžiau eiti pėsčiomis iki kitos stoties.
Denpesaras žavus tuo, kad kiekviena kryptimi autobusai vyksta vis iš kitos stoties. Aš kaip tik atvykau ne į tą, iš kurios galėčiau nuvykti į oro uostą. Mano ėjimas greitai baigėsi policijos automobilyje. Po to, kai 2002 metais buvo susprogdinta keletas bombų, turistų saugumui skiriamas didelis dėmesys.
Kitą stotį pasiekiau policijos automobiliu. Galėjo ir iki oro uosto pavežti, bet užsiprašė kainos kaip taksi. Nusprendžiau laukti autobuso.
Stotis uždaryta. Kad būtų saugiau, įsitaisiau šalia prekeivio kioskelio, bet ir jį neužilgo uždarė. Dar ir lietus sugalvojo palyti. Tikriausiai panašiai jaučiasi valkataujantys šunys.
Kai penktą ryto pagaliau pradėjo važiuoti mikroautobusai ir po bemiegės nakties pasiekiau oro uostą, džiaugsmui nebuvo ribų. Atrodė, kad mano vargai pagaliau baigės. Deja, jei tik būčiau žinojus, kur aš skrendu.
Norint nukeliauti pas Komodo drakonus, reikia pasiekti Labuanbadžio miestelį Flores saloje. Tai gretima sala į rytus nuo Sumbava. Nesuprantu, kodėl man reikėjo užsinorėti skristi į Bimą ir keltis į Labuanbadžio keltu, jei panašiu metu į jį buvo skrydis tiesiai iš Denpesaro.
Skrydis kaip skrydis, lėktuvas gerokai panaudotas, bet nuskrido be jokių nesklandumų. Vargai prasidėjo nuskridus. Galėjau savo kailiu įsitikinti, kodėl turistai šitos salos vengia. Jau lėktuve vietiniai apsižiūri, kiek skrenda turistų ir laukiant bagažo draugiškai kalbindami išsiaiškina, kas kur vyksta.
Kadangi man reikalingas keltas, „draugiški” vietiniai perspėja, kad keltas išplaukia penktą vakaro ir aš turiu skubėti. Taip pat pasisiūlo pagelbėti, pavežti iki nedidelio miestuko, iš kur keltas išplaukia arba bent jau iki miesto.
Sutikau, kad pavežtų iki miesto. Dar viena mano klaida. Iki miesto važiavom gal 10 minučių. Visai nesunkiai būčiau galėjus nueiti pėsčiomis. Pakeliui dar išklausiau bauginančios informacijos kursą, kaip yra nesaugu važiuoti visuomeniniu transportu, jau geriau sutikčiau, kad mane pavežtų (už trigubai didesnę kainą). Kategoriškai atsisakiau.
Autobusų stoty „linksmybės” tęsėsi toliau. Autobusas į Sapa miestelį, iš kurio išplaukia keltas, kaip ir yra, o kiek kainuoja, neaišku. Vietinių paklausus kainos, mįslingai šypsosi, o vairuotoju baisu tikėti, ir visi kaip vienas ragina skubėti, nes nespėsiu į keltą.
Apėjus stotį su vieno mikroautobuso vairuotoju susitarėm, kad nuveš iki Sapa. Kainą suderėjom rašydami skaičius tušinuku ant rankos, nes angliškai susikalbėt nebuvo įmanoma.
Atstumas tarp miestukų nedidelis, važiavimo apie pusvalandį. „Linksmiausioji” dalis prasidėjo atvykus į Sapa uostą, iš kur turėtų išplaukti keltas. Kelionės kaina staiga pakilo dešimt kartų. Kadangi aš apsimečiau, jog nieko nesuprantu, o jie angliškai nekalbėjo, nuvažiavom pas kažką, kas kalba angliškai.
Vienai moteriai sėdėti mikroautobuse su trimis vyrais ir aiškintis, kiek aš jiems vis dėlto turėčiau sumokėti, buvo neapsakomai baisu. Tokių baisių derybų nėra tekę gyvenime pergyventi. Mane gąsdino, kad nuveš atgal į Bimą, atiduos policijai ir pasodins į kalėjimą. Aš savo ruožtu pareiškiau, kad turiu draugų ambasadoje ir pasiskųsiu, jog mane pagrobė trys musulmonai vyrai. Galiausiai pasakiau, kad jei sumokėsiu tiek, kiek jie prašo, neturėsiu pinigų nakvynei, maistui ir keltui.
Jokio kelto penktą vakaro nėra ir viskas tėra tik vietinių bandymai apgauti turistus, priversti skubėti ir iš to užsidirbti. Taigi man reikės ir kažkur apsinakvoti. Galiausiai susitarėm, kad sumoku pusę, ko jie prašo, o man vietinis parūpina nemokamai maisto ir nakvynę.
Maisto gavau. Navynei rado neįtikėtimo baisumo svečių namus. Net ir pagal Indonezijos standartus baisūs. Mano „gelbėtojas” netgi sumąstė, jog aš turėčiau norėti erotinio masazo, o man po bemiegės nakties ir baisios dienos norėjosi jį tik pasiųsti kuo toliau. Tai aš taip ir padariau. Atitinkamai už nakvynę teko mokėti pačiai ir dvigubai daugiau, ne 5 USD už naktį, o 10 USD. Sumos nedidelės, bet tokio baisumo vieta ir tiek neverta.
Pats Sapa miestukas baisaus skurdo ir netvarkos pavyzdys. Sunku nusakyti tą laimės ir palengvėjimo jausmą, kai pagaliau pasiekiau keltą. Su didžiuliu džiaugsmu palikau Sumbava ir labai tikiuosi tenai niekada negrįžti ir kitiems nerekomenduoju.
Indonezijoje daugybė gražių salų, yra iš ko rinktis. Kelte vaikinukas iš Bali salos skundėsi, kad jį taip pat vietiniai apgavo, ragino skubėti į keltą, kurio nebuvo. Neužtenka kalbėti indoneziškai (Bahasa Indonesia - oficiali kalba), jei nekalbi vietos dialektu, esi laikomas užsieniečiu ir vietiniai nepraleis progos apgauti.
Inos Ledkalnynės nuotr.
Bus tęsinys
