Lietuvoje palikome žiemą ir atvykome į šalį, kurioje visus metus šilta, žydi gėlės, ant medžių noksta apelsinai, o lietus lyja tik kelis kartus per metus.
Nuostabūs peizažai, kyšančios kalnų viršūnės ir žydra Viduržemio jūra, kurioje lyg ranka pasiekiamas dugnas ir įvairiaspalvės žuvys.
Keletą dienų svečiavomės Antalijoje, kur prieš akis vis dar stūkso gražus miestas ir nuostabūs paplūdimiai. Keliaudami pro Kemerą lankėmės Šv. Nikolajaus bažnyčioje, kurioje iki šiol išlikę daug autentiškų bažnyčios detalių, mozaikų bei freskų, kurių atskiros dalys išsilaikiusios neįtikėtinai gerai.
Teko išgirsti, kad Šv. Nikolajus buvo pats pirmasis Kalėdų senelis, kuris vieną kartą metuose nešdavo vaikams saldumynų ir buvo ypatingai geras žmogus, turėjo ypatingų galių. Archeologai tose apylinkėse rado net senųjų laikų šulinį, kuriame periodiškai atsiranda po kelis lašus vandens, kuris laikomas labai šventu.
Vėliau, keliaujant į Demrę, teko stebėti įspūdingas kapavietes, kurios iškaltos kalno šlaite. Kuo žmogus buvo turtingesnis, tuo aukščiau iškaltas jo kapas. Šalia senųjų kapaviečių išlikę amfiteatro ir pilies griuvėsiai, kuriuos dar visai neseniai atrado archeologai.
Sekanti kelionės dalis - plaukimas į Kekovos salą, kurioje išlikę senovinio miesto griuvėsiai. Po žemės drebėjimo dalis miesto nugrimzdo po vandeniu, o plaukiant laivu jūros dugne vis dar matosi senoviniai ąsočiai, namų sienos ar net atskiri fragmentai.
Didžiausią įspūdį paliko Pamukalė. Dar važiuojant autobusu ima matytis sniego baltumo skardis, kuris privažiavus arčiau tampa dideliu kalnu. Tai Pamukalė, išvertus iš turkų kalbos reiškianti “Medvilnės pilis”. Tai nuostabus kampelis, sukurtas pačios gamtos ir laikomas aštuntuoju pasaulio stebuklu.
Plynaukštėje išsiveržiantis šiltas +38 laipsnių vanduo teka kalvos šlaito terasomis, prarasdamas dalį kalcio karbonato, kuris nudažo kalvos šlaitą balta spalva. Braidydamas šiomis terasomis pasijunti lyg devintame danguje, nes prieš daugelį metų čia braidė ir gražuolė Kleopatra.
Kleopatros garbei įrengtas baseinas, kuris išlikęs iki šių dienų. Sakoma, kad baseino vanduo turi gydomųjų galių. Plynaukštėje matosi senovinio Hierapolio miesto griuvėsiai, kurį garsino Anatolijaus ir Kleopatros meilė. Pro pagrindinius vartus patenkame į miestą, kuriame aplankome pirtis (Termos), kalno šlaite įrengtą amfiteatrą, Apolono šventyklos griuvėsius.
Mieste buvo išvedžiotas paviršinis vandentiekis bei padaryta kanalizacija. Matosi, koks modernus šis miestas buvo tuomet, kai visas gyvenimas virte virė.
Eidami tolyn patenkame į Nekropolį - mirusių miestą, kur prabangiuose įvairiais raštais iškaltuose kapuose laidojami turtuoliai ir gladiatoriai.
Turkija - svajonių šalis, į kurią norėčiau vėl nukeliauti. Ten liko tiek daug neaplankytų vietų, nepažintų žmonių. Ten ne tik šiltas oras, bet ir žmonės, kurie nevarsto tavęs kreivais žvilgsniai ar pašaipomis.
Šiame krašte pavyko pailsėti nuo visko, prarandant net laiko nuovoką. Nereikia niekur skubėti, galima mėgautis tave supančiais vaizdais, tačiau pasidaro liūdna, kuomet reikia vykti namo, nors taip norėtųsi pasilikti dar. Norisi sušukti užlipus ant aukščiausio kalno: „Aš dar grįšiu!“
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalis. Dalyvauk konkurse ir TU!
