Į netoli Vilniaus esantį Jadvygiškių kaimą Danutė Putnaitė atsikėlė gyventi prieš 10 metų. Tačiau vietos bendruomenę įkurti ryžosi tik dabar. Moteris įsitikinusi, kad viskam reikia subręsti. Ir nors trijų kaimų (Jadvygiškių, Raudondvario, Kalino) gyventojus jungianti „Trijų ežerų“ bendruomenė gyvuoja mažiau nei pusmetį, darbų ji atliko daug. Svarbiausias bendruomenės pirmininkės tikslas – suvienyti įvairiataučius Vilniaus rajono gyventojus.
Svajojo gyventi prie ežero
D.Putnaitė gimė ir augo Molėtuose, ežerų krašte. Vilniuje atsidūrė ištikus nelaimei, kai sudegė jos tėvų namas. Tačiau sostinė moters nesužavėjo. Širdyje nuolat kirbėjo noras įsigyti sklypą ir vėl gyventi ant ežero kranto. Aktyvi visuomenės veikėja džiaugiasi, kad šis slaptas noras virto realybe. „Nors gyvenu ne prie ežero, o prie tvenkinio, esu laiminga“, – džiaugėsi ji. Moteris prisimena, kad priprasti ir įsikurti nebuvo lengva. „Dauguma Jadvygiškių kaimo senbuvių – lenkai. Į naujokę lietuvę iš pradžių jie žiūrėjo itin atsargiai. Išsigandau, nes padėti galinčių lietuvių tuo metu kaime nebuvo“, – pasakojo ji.
Visuomeninę veiklą mėgstanti moteris vos atvykusi ėmėsi iniciatyvos – surengė Sekminių šventę. „Visiems Jadvygiškių ir aplinkinių kaimų gyventojams išsiuntinėjau kvietimus, suorganizavau vaikų koncertą. Šventė visiems patiko, o aš pamačiau, kad lenkai išties moka linksmintis“, – apie pirmąjį savo projektą kaime pasakojo Danutė. Šiek tiek apšilusi kojas, moteris pamatė liūdną kaimo realybę: žmonės neturėjo jokios veiklos, jaunimas ne tik gėrė, bet ir vartojo narkotikus, bendruomenės nebuvo, visi gyveno kas sau. „Nusprendžiau, kad reikia daryti tvarką“, – entuziastingai kalbėjo neseniai įsikūrusios „Trijų ežerų“ bendruomenės pirmininkė.
Išlaidas dengia iš savo kišenės
Kai į kaimą atsikėlė gyventi daugiau energingų lietuvių, D.Putnaitė ryžosi įkurti bendruomenę. „Kol nesigilinau, neįsivaizdavau, su kokiomis problemomis susiduria kaimo gyventojai. Pasirodo, ir tie, kurie mėgsta išlenkti taurelę, nori žaisti šachmatais, sportuoti ar dainuoti. Reikia tik žmonių, kurie išmanytų, nuo ko pradėti“, – atviravo ji. Šių žinių ir patirties ji turi pati, nes dirba bendruomeninio judėjimo asociacijoje „Vilniaus kraštas“ – stengiasi prisidėti prie kaimo žmonių gerovės kėlimo, savo krašto gražinimo ir vertybių puoselėjimo.
„Visa ši biurokratizmo virtuvė man pažįstama, todėl visus reikalingus dokumentus ruošiu ir projektus rengiu pati. Kiti padeda juos įgyvendinti, dalijasi idėjomis“, – pasakojo entuziazmu trykštanti moteris. Įkurti bendruomenę jai kainavo apie tūkstantį litų. Kol kas ir dalį rengiamoms šventėms reikalingų pinigų ji skiria iš savo lėšų. „Jei nori užsiimti visuomenine veikla, už kurią ir taip niekas nemoka, dar reikia ir kišenes papurtyti. Apie šią problemą kalbėjau ir Seime, tačiau reakcijos nėra“, – skundėsi nuoširdžiai žmonėms padėti norinti bendruomenės pirmininkė.
Ji stebisi, kai sulaukia priešiškos reakcijos ar būna šmeižiama, neva visuomenine veikla dangsto galimybes pasipelnyti. „Man patinka tai, ką darau. Tokia veikla leidžia atsipalaiduoti. Be to, esu nuo nieko nepriklausoma ir sulaukiu daugybės žmonių palaikymo. Gal dar po metų kalbėsiu kitaip, bet dabar džiaugiuosi“, – tvirtino aktyvi kaimo gyventoja.
Tautybių susipriešinimo nejaučia
Vienas svarbiausių bendruomenės pirmininkės tikslų – suvienyti sostinės pakraštyje gyvenančius kitataučius. Nors dauguma vietos gyventojų – rusakalbiai ar lenkakalbiai, beveik visi moka ir lietuviškai. „Džiaugiuosi, kad mūsų kaime nėra susiskirstymo pagal tautybes ar tautybių susipriešinimo. Tuo įsitikinau, kai pamačiau, kad į mūsų, lietuvių, rengiamas kaimo šventes ateina ir senbuvių lenkų“, – pasakojo D.Putnaitė.
Artimiausiu metu „Trijų ežerų“ bendruomenės nariai Raudondvario kaime žada įrengti sporto aikštyną, kur bus galima žaisti ir futbolą, ir krepšinį, ir tenisą. Pirmininkė taip pat siekia sutvarkyti gatvių apšvietimą, didesnėse gatvėse patiesti „gulinčius policininkus“, kad automobilių vairuotojai neviršytų leistino greičio ir kaimo gyventojams būtų saugiau. Planuose – ir asbesto stogų keitimas bei kova dėl būsimų nepatogumų, kai bus remontuojamas pagrindinis kelias.
Tačiau visi šie sunkumai aktyvios moters nė kiek nebaugina. „Juk įkūrėme bendruomenę, kad gerintume savo gyvenimo kokybę“, – pabrėžė ji. Ragindama nebijoti steigti kaimo bendruomenių, pataria susirasti bent vieną vietos gyventoją, kuris gerai žinotų visus reikalavimus, išmanytų įstatymus ir galėtų patarti.
