Taip perfrazuojama dykumose svarbi žinia apie tai, kur iškrenta daugiausiai lietaus (angl. rainfal). Visas turistinis „aukso fondas“ lyg tyčia susitelkęs kaip tik čia, nors tai anaiptol nereiškia, kad Indijoje nėra į ką daugiau žiūrėti ar kur nuvykti – tikiuosi artimiausiu metu ir pats tuo įsitikinti.
Tuo tarpu mano kelias driekiasi maršrutu Džaipūras (Jaipur) – Puškaras (Pushkar) – Mandava (Mandawa) – Bikaneris (Bikaner) – Jodpuras (Jodhpur) – Udaipuras (Udaipur) su keliais stabtelėjimais pakeliui. Labai tikiuosi išvengti Agros ir Tadž Mahalo (Taj Mahal), kur turistų pėdų „iškrenta“ dar daugiau. Jei pavyks, net ir nerašysiu apie tai – juolab, kad kas jau kas, o Tadž Mahalas yra aprašytas tiek kartų, kad atrasti ką nors, kas dar nesurasta, jau būtų nebe keliautojo, o veikiau fantazuotojo užduotis.
Iš Delio į Džaipūrą išvykstu autobusu. Pirmas įspūdis tikrai geras – kondicionuotas „Volvo“ pasižymi ne tik atlošiamomis sėdynėmis, bet ir pakeliama dalimi kojoms – žodžiu, tikras miegamasis. Kuriems galams, pamanau, juk tik apie tris šimtus kilometrų?
Vėliau suprasiu, kad tie kilometrai, skaičiuojant lietuviškai, teskiriantys Klaipėdą nuo Vilniaus, gali nesunkiai virsti visos dienos kelione. Tiesą sakant, taip ir atsitiko – iš Delio išvykęs devintą ryto Džaipure buvau penktą popiet. Nei daug, nei mažai – aštuonios valandos kelio. Vadinasi, greičio vidurkis nesiekė nė keturiasdešimties kilometrų per valandą ir miegamojo patogumai išties labai pravertė.
Apie vairavimo Indijoje ypatumus žadu parašyti atskirai, nes tikrai yra apie ką, patikėkite. Tuo tarpu apsiribosiu paaiškinimu, kad be savitai atliekamų kelių tiesimo darbų (pagrindinis įrankis – kauptukas), dar esama tokių, europiečio akimis žiūrint, kliūčių, kaip karvės, gilios meditacijos būsenoje stovinčios kelio viduryje ir nė nemanančios pasitraukti – automobiliai jas apvažinėja iš visų pusių ir, žinoma, signalizuoja visais įmanomais bei neįmanomais tembrais, kuriuos tegali išgauti indiškos transporto priemonės. Diapazonas nemažas, garsas irgi.
Avys, ožkos, kupranugarių, jaučių bei asilų traukiami vežimai, į kuriuos prikraunama tiek, kad jei traukia asilas, tai jo nė nesimato, ir Indijos kelių košmaras – sunkvežimiai. Čia bendram vaizdui susidaryti, detalės, kaip jau žadėta, bus vėliau.
Pakeliui sustojame kažkokiame neįtikėtinai apdulkėjusiame miestuke – pavažiavus keletą valandų tai net labai vietoje. Tualetas nemokamas, o jo grindys, sienos, pertvaros, kriauklių kraštai iškloti įvairiaspalviu marmuru - prabanga, kurios Europoje nepamatysi. Tik ilgiau pasibastęs po Indiją, suprasiu, kad marmuras čia yra įprasta ir gana pigi statybinė medžiaga, o ne prabanga. Tai, savo ruožtu, visiškai netrukdo vietiniams vyrams elgtis labiau įprastu būdu – laistyti sienas lyg niekur nieko.
Pats miestelis man įsiminė pirmiausia tuo, kad norėdamas jį apibūdinti bent jau suprantamais lietuviui terminais, turėčiau prašyti jus įsivaizduoti kokį nors Lietuvos užkampį, kurio miestelio aikštėje, karščiausią vasaros dieną, kai jau mėnuo nelijo, sustoja keli autobusai ir kartu su visur besimėtančiomis šiukšlėmis į orą pakyla debesys dulkių.
Indija yra ne tik begalinis šiukšlynas, bet ir nesibaigianti statybų aikštelė, kur visos statybinės medžiagos tiesiog suverčiamos šalia būsimo statinio, taigi, smėlio, žvyro, skaldos ir plytų krūvos dulka kiekvienas savo spalva ir todėl ore visą laiką tvyro kažkas panašaus į rūką. Rašau jums tai visų pirma todėl, kad noriu, jog suvoktumėte tą begalinį kontrastą, kuris laukia įžengus praktiškai į bet kuriuos rūmus, kurių Radžastane tik truputį mažiau nei karvių keliuose.
Džaipūras, Rožinis miestas, kurio naujamiestis – vadinkime taip rausvąją miesto dalį, pastatytą XIX amžiuje – yra suprojektuotas kaip vieninga urbanistinė erdvė, ir jei ne baisus žmonių knibždėlynas su visom to pasekmėm, galėtų būti pavyzdžiu, kaip projektuoti ir statyti miestus. Aišku, jei nekreiptume dėmesio į tas visur ir visada lydinčias detales, kurios palaipsniui (net sunku patikėti) pradeda darytis įprastos, nesvarbios, beveik nepastebimos – kalbu, suprantama, apie šiukšles.
Senamiestis, vėlgi sąlyginai, yra geltonos spalvos ir vadinamas Gintariniu miestu. Čia stūkso ir garsusis Gintarinis fortas (Amber fort), kuris yra pirmoji mano turistinės pažinties su Radžastanu stotelė. Tvirtovė pastatyta aukštos kalvos viršūnėje, aukščiau už ją tik dar du gynybinės paskirties fortai, kurie didelio turistų dėmesio nesusilaukia – greičiausiai dėl savo stovio ir organizacinių lankymo keblumų.
Tuo tarpu pats Gintarinis fortas yra neabejotina turistų meka, kur tiek savo šalies praeitimi besidominčių indų (o tokių yra vis daugiau ir daugiau), tiek ir ne vien blyškia oda, bet ir žioplokomis veido išraiškomis išsiskiriančių vakariečių tikrai netrūksta.
Pakilti į tvirtovę yra du būdai – drambliais ir džipais (visureigiais – bet čia jų taip niekas nevadina, tai nevadinsiu ir aš). Populiaresnis būdas – drambliais, tačiau jei norite patirti šią egzotiką, verčiau atsikelkite anksčiau ir atsiraskite prie kelio į fortą pradžios jau prieš devynias, mat tokiu laiku atidaroma ekspozicija ir drambliai pradeda savo darbą.
Privilegijų nėra, žmonės rikiuojasi į gyvą eilę ir po kelis (dažniausiai po du) sodinami ant dramblio, kuris pasilinguodamas ir užneša aukštyn. Dramblių iš pažiūros daug, gal kokių dvidešimt, tačiau kiekvienam iš jų kopti į kalną leidžiama tik po penkis kartus. Toliau – stop.
Kelias džipu toli gražu ne toks romantiškas, na, o trečio būdo – lipti pėsčiomis – aš tikrai nerekomenduoju vien todėl, kad kelkraščių, juo labiau šaligatvių, čia nėra, o kelias status ir vingiuotas. Pridėkite karštį ir visas tas rūmų menes, kurias norėsite pamatyti, visus kiemus ir kiemelius, o gal ir požeminius tunelius, jei dar turėsite jėgų ir smalsumo, ir nesunkiai suprasite, kodėl taip sakau. Na, nebent norėtume savomis kojomis kilti ne tuo keliu, kuriuo važiuoja džipai, o tuo, kuriuo eina drambliai – tiesa, nemačiau, kad kas taip elgtųsi, bet ir jokių draudimų nepastebėjau.
O ką, jei keliuose karaliauja karvės, kas gali uždrausti pasivaikščioti kartu su drambliais? Beje, jie atrodo labai ramūs ir net stovint visiškai šalia ir fotografuojant – kaip be šito? – nekreipia dėmesio. Važiuojant džipu, t.y. lyg ir mažiau turistų nutapnotu keliu, greičiausiai pamatysite dar keletą po šiukšlynus bešniukštinėjančių karvių bei į šernus panašių kiaulių, o greičiausiai ir vaikų. Vaizdas, įspėju, ne iš pačių lengvųjų ir jautresniems žmonėms gali būti sunkoka išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Čia vis dar būsimam kontrastui paryškinti.
Gintarinis fortas – tai ne tik sunkiai prieinamos kalvos viršūnėje įrengta tvirtovė, kur prieš kiekvienus vartus, o jų ne vieni, kelias būtinai daro vingį, kad atakuojantys priešo kariuomenės drambliai negalėtų įsibėgėti ir panaudoti savo kūno masės kaip tarano – bet ir buvę maharadžos (maharaja – didysis karalius) rūmai. Iš čia jis valdė savo miestą valstybę, spręsdavo svarbius klausimus, priimdavo svečius, o moterims skirtoje rūmų dalyje, zenanoje, gyveno jo žmonos ir sugulovės. Fortas milžiniškas, didžiajame rūmų kieme turistus nešiojantys drambliai visiškai nebeatrodo tokie dideli, o žiūrint iš viršuje esančių rūmų kambarių, kuriuos aplankysite, įžengę pastatų vidun, ir visai mažučiukai, tarsi šachmatų figūrėlės ant milžiniškos lentos.
Ar žinojote, kad šachmatai, kaip ir mūsų nūnai vartojami arabiškais vadinami skaičiai, atsirado būtent Indijoje?
Radžastanas niekada nebuvo vieninga valstybė ir Džaipūras čia ne išimtis. Kiekvienas didesnis regionas turėjo po savo mūrais apjuostą miestą su kalno viršūnėje pastatyta tvirtove, kurio radža tiesiog privaloma tvarka kildino save iš kurio nors pagrindinio dievo – Višnos ir Šivos inkarnacijos čia skina pirmumo laurus – ir stengėsi susireikšminti visais įmanomais būdais.
Vienas pagrindinių – pasistatyti kuo didesnę tvorą, o už jos – kuo įmantresnius rūmus. Kaip matote, po saule nieko naujo. Šiam tikslui, atrodo, buvo skiriamos visos karalystės pajėgos ir ištekliai – kitaip iš kur Prienų didumo miestuke atsirastų pilys ir rūmai, šalia kurio koks Gedimino bokštas ar ir visa Trakų pilis atrodo tarsi ūkiniai pastatai – tiek dydžiu, tiek ir puošyba?
Džaipūro valdovai irgi nepasižymėjo kuklumu – Gintarinį fortą statė trys valdovų kartos ir nors pabrėžiama, kad tvirtovė niekados nebuvo priešų užimta, į akis krenta detalė, jog laikui bėgant pats radža išsikėlė į jau minėtąjį Džaipūrą, kur pasistatė dailius rūmus jau be gynybinių mūrų, o senajame forte įsikūrė – spėkite, kas? – britų karininkai ir už sosto menės - beje, tai atvira kolonomis puošta erdvė - esančioje patalpoje žaisdavo biliardą. Anksčiau už britus su Džaipuro radžomis bendrą kalbą rado ir Mogolai – musulmonų dinastija, valdžiusi Indiją ilgiau, nei bet kas kitas.
Viduramžišku papročiu, kuris čia užsitęsė bene iki XIX a., buvo giminiuojamasi, už mogolų valdovų ištekinant savo dukras ar seseris ir taip užsitikrinant taiką ir palankumą. Tokia buvusi to meto diplomatija, dabar vadinama valstybinių ir privačių interesų sumaišymu.
Sunku pasakyti, juolab iš šiandienos pozicijų, geri ar netikę diplomatai ir kariai buvo Radžastano karalysčių valdovai? Viena vertus, jų pastatytos tvirtovės ir rūmai kažin ar turi sau lygių, o inžineriniai sprendimai, ypač tie, kurie susiję su racionaliu vandens panaudojimu (primenu, kad Radžastanas yra beveik ištisinė dykuma, nors ir ne tokia negyvybinga ir sausa, kaip Šiaurės Afrikos Sachara), artimi tobulybei.
Kita vertus, šiandieninis kiekviename žingsnyje akis badantis skurdas, kraštutinis neūkiškumas bei netvarka irgi neatsirado tuščioje vietoje ir yra neabejotinas maharadžų viešpatavimo palikimas. Britai tik sumaniai ir savanaudiškai pasinaudojo situacija, kurią čia rado.
Užtat polinkis išoriniam blizgesiui, rūmų puošyba, akmens raižiniai ar tiesiog iš jo išdrožti ažūriniai pinučiai (taip, jūs skaitote teisingai – ažūrinis tinklelis iš akmens, tarsi nunertas vąšeliu) nepaliauja stebinti kiekviename žingsnyje. Na, o kadangi ankstesniais laikais nei Svarovskio kristalų, nei kitokių blizgučių dar nebuvo, teko puoštis deimantais, rubinais ir safyrais. Tiesa, nemaža jų dalis, įskaitant ir garsųjį Koh-i Noor‘ą, „išsikrautė“ į Jungtinę Karalystę ir puošia monarchijos karūną.
Tuo tarpu vidinių rūmų sienos mirga žaižaruoja įvairiausių formų veidrodinėmis šukėmis, kurios įtaisytos į pastato sienas taip meistriškai, jog rodosi, kad visi tie iškilumai ir įgaubimai, visi keramikos, marmuro ir veidrodinio stiklo jungimai yra tarytum vientisas audinys ar koks stebuklingas šviesą atspindintis kilimas. Ir išties, galima tik įsivaizduoti, koks atspindžių gaisras įsiliepsnodavo sienose, kai nusileidus saulei čia būdavo įnešamos žvakės, o jų iki begalybės padauginta šviesa sudarydavo puikų foną valdovą linksminti turėjusioms šokėjoms.
Už šios rūmų dalies prasideda moterims skirtos patalpos, į kurias vyrams, išskyrus patį radžą ir jas saugančius eunuchus, kurie nebesiskaitė vyrais, nebuvo galima įkelti kojos. Apie auksinius narvelius, skirtus kilmingoms moterims, irgi dar bus progos pakalbėti vėliau, gi tuo tarpu apsiribokime pastebėjimu, kad zenanos gyventojos be jokios abejonės turėjo viską, ką tik galima turėti, išskyrus laisvę. Na, tai irgi palyginus neblogai, pagalvojus, kiek daug žmonių, tiek vyrų, tiek moterų, neturi nei vieno, nei kito...
Radžai nutarus perkelti savo rūmus į kitą vietą – pagrindine priežastimi nurodoma vieta jo astronomijos bei astrologijos observatorijai – pradėtas statyti dabartinis Džaipūras, o Gintarinis miestas ant kalvos palengva neteko savo ankstesnės reikšmės ir jei ne turistai ir juos aptarnaujantys dramblių varovai ir kobrų kerėtojai – taip, šito gero čia irgi per akis – senoji miesto dalis greičiausiai būtų kur kas labiau sunykusi, negu yra dabar.
Tuo tarpu pačiame Džaipūre labiausiai lankomomis vietomis yra jau minėtieji Miesto rūmai (City Palace), observatorija (Jantar Mantar) ir Vėjų rūmai (Hava Mahal). Pastarieji išties yra architektūros šedevras, kurį galima lyginti nebent su Gaudi Šventosios šeimos katedra Barselonoje – tokie neįprasti ir išskirtiniai, netgi indiškame kontekste, jie man pasirodė.
Vėjų rūmais jie greičiausia ir buvo pavadinti todėl, kad visas pastatas jo architektūros dėka atrodo tarsi perpučiamas, toks jis menamai lengvutis, plonasienis ir delikatus. Rūmai statyti moterims, o kadangi musulmonų įvesta Purda (pažodžiui – užuolaida; moterims skirta tvarka, draudusi joms ne tik atidengti veidą ar galvą, bet ir apskritai rodytis viešumoje) labai apsunkino šių gyvenimą, o aukštesniųjų luomų gyventojoms grėsė paversti jį visiška nuobodybe, turtingi valdovai rado būdą, kaip padaryti taip, jog šios turtingos vargdienės galėtų bent jau stebėti, kas dedasi gatvėje, pačios likdamos nematomomis.
Taip atsirado itin sudėtingi langų pinučiai (vėlgi drožti iš akmens), kurių plokštumos pakreiptos taip, kad iš vienos pusės (vidinės) vaizdas visai pakenčiamas, o iš kitos (lauko) praktiškai nieko negali įžiūrėti. Kokia bebūtų atsiradimo priežastis, Vėjų rūmai yra neabejotinai puiki vieta, kurią buvodamas Džaipūre ir vėl aplankyčiau nedvejodamas.
Žinoma, turistų čia daug, gerokai daugiau nei kituose Radžastano miestuose, o tai savaip pasireiškia vietinių gyventojų elgesyje. Tuo lengvai įsitikinsite, lygindami su kitais miestais, į kuriuos netrukus ir keliausime.
