Šis rajono centras pelnytai didžiuojasi savo senamiesčiu. Jo plane įkūnyta ta laisvės ir patrio­tizmo dvasia, kuria rokiškėnai, aktyviai dalyvavę 1863 m. sukilime, pasižymėjo dar nuo baudžiavos laikų.

Senamiesčio šerdis

Rokiškio senamiesčio stuburas – plati, net kilometro ilgio promenada, jungianti miesto širdį, Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią, su dvaro rūmų ansambliu. „Ir iš did­miesčio atvykę turistai čia dairosi nuščiuvę: senamiestis, regis, nedidukas, o tiek laisvos erdvės, tokia tauri simetrija! Garbė mūsų miesto architektams, atsispyrusiems sovietų valdžios spaudimui ir nesudarkiusiems šios erdvės standartiniais daugiabučiais“, – džiaugėsi Ona Mackevičienė, Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja.

Juk būtent Rokiškio dvaras pripažintas šių metų Lietuvos turizmo traukos vietove, dėl šio titulo varžėsi net 21 turizmo objektas. Rokiškio dvaras (nuo 1933 m. čia įsikūręs krašto muziejus) pripažintas kultūros paveldo paminklu, įvertintas už sutvarkytus sodybos pastatus, parengtą ekspoziciją, surinktą kolekciją bei plačią edukacinę veiklą.

Anot O.Mackevičienės, dvaro statybos buvo pradėtos XVIII a. pabaigoje. Jas pradėjo grafas Ignotas Tyzenhauzas. „Manoma, kad prie dvaro ansamblio, pabaigto XIX a. pradžioje, ranką pridėjo ir žymusis Laurynas Stuoka-Gucevičius. Tuo pačiu metu buvo užsodintas ir 28 hektarų parkas. Taigi ligi šiol iš rankų į rankas ėjęs Rokiškio miestelis (priklausė didžiajai kunigaikštienei Elenai, Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai, didikams Krušinskiams, kurių rūmai neišliko) tapo garsios Tyzenhauzų giminės tėvonija. Iš pradžių grafai čia retsykiais buvodavo, o įsikūrė, kai pastatė naujus dvaro rūmus, mat Krušinskių apartamentai turtingai ir garbingai giminei pasirodė per ankšti“, – pasakojo istorikė.

Didikų nuopelnai kraštui

Šie didikai aktyviai rūpinosi dvaro ir krašto klestėjimu. I.Tyzenhauzas, Lietuvos pėsčiosios gvardijos vadovas, protingas, išsilavinęs vyras, buvo gabus ne tik karui, bet ir verslui.

„Sumojęs, kad šiose apylinkėse ypač gerai dera linai, iš to išspaudė gražaus pinigo: užvertė Europos rinką kokybišku lietuvišku linu. Šis tiko ir damų nėriniams, ir didikų apykaklėms. Ligi šiol išliko kolonomis puošti prekybos namai, nūnai restauruoti. Taigi Rokiškis pamažėle plėtėsi, juolab kad buvo Lietuvos pasienyje, pakeliui į Rygą. Argi ne jis prisidėjo prie Rygos uosto plėtimosi parūpindamas krovos darbų? – juokais klausė pašnekovė. – Dvaro rūmai garsėjo ir oranžerijomis, kurias globojo Konstantinas Tyzenhauzas, garsus ornitologas. Jis čia įrengė ir gamtos tyrinėjimų laboratoriją. Nunykus vyriškajai grafų linijai, Rokiškio dvaras atiteko Marijai Tyzenhauzaitei, kuri ištekėjo už lenkų didikų Pšedzeckių atžalos. Tada rūmai buvo perstatyti pseudobaroko stiliumi su manierizmo elementais – tokius juos matome ir šiandien.“

O.Mackevičienė įspėja, kad neapžiūrėjusieji rūmų interjero daug praras. Didžioji menė, kabinetas, valgomasis (jo baldai – garsiųjų Zakopanės dirbtuvių šedevras), net grafaičių plaukų šukavimo kambarys šiandien yra kruopščiai restauruoti, puošti autentiškais eksponatais. „Kai kurios grafaičių suknios – tik­ri meno kūriniai. Jos buvo saugomos kaip šeimos relikvijos. Karų, sovietmečio laikotarpiu šis turtas būtų neišvengiamai prapuolęs, tačiau atiteko tarnams, o jį išsaugojo šių palikuonys. Drabužių kolekciją muziejui perdavė buvusio grafo virėjo A.Kalpoko proanūkiai. Be šių puikių žmonių neturėtume unikalių eksponatų“, – geradariais džiaugėsi muziejaus darbuotoja.

Altoriuje įamžintas patriotizmas

„Pastatykite tokią bažnyčią, kokios Lietuvoje dar nėra“, – toks buvo, anot istorikės, grafo Reinoldo Tyzenhauzo, paskutiniojo garbios giminės palikuonio, paliepimas. Todėl architektas V.G. fon Šachtas pastatė ją bebokštę, dailiai laiptuoto originalaus fasado. Statybas 1885 m. užbaigė G.Verneris, o bokštas atsirado įsikišus Reinoldo seseriai Marijai: „Bažnyčia be bokšto lyg dama be skrybėlės!“

Rokiškio bažnyčia – tikras neogotikos perlas. Ji pastatyta sudegus medinei bažnyčiai po 1863 m. sukilimo. Anot O.Mackevičienės, epitetas „puošni“ Rokiškio bažnyčia netinka: ji santūriai elegantiška, o visu grožiu ši elegancija atsiskleidžia viduje.

„Interjerui grafas nepagailėjo pinigų, iš Europos vežė tai, ką rado ten geriausia. Unikalus paauksuotos bronzos altorius atkeliavo net iš Paryžiaus, vargonus pagamino garsi Valkerio firma. Vargonuoti čia mokėsi Kipras Petrauskas, Juozas Tallat-Kelpša. Bažnyčios rūsių kriptose palaidoti Tyzenhauzų ir Pšedzeckių giminių nariai.

Altoriaus dailumas buvo įvertintas net dviem medaliais: šie į jį buvo įmontuoti, deja, vienas per karą dingo. O kitoje altoriaus pusėje grafo Reinoldo paliepimu buvo surašyti vardai ir pavardės visų, kurie prisidėjo prie bažnyčios statybos: ne tik didikų ar turtingesnių miestelėnų, bet ir paprastų valstiečių“, – vardijo O.Mackevičienė ir pabrėžė, kad pavardės surašytos lietuviškai (spaudos draudimo metu!). Ar begali būti gražesnis laisvos dvasios ir tikro pilietiškumo pavyzdys?

Atvykę turistai, ypač iš Lenkijos, pasigrožėję altoriumi ieško savo giminės pavardės: savąją, beje, surado Lenkijos prezidentas B.Komarovskis.

Rokiškio rajono verslininkai tęsia gražią pilietiškumo tradiciją. Šiemet jie subūrė rokiškėnus su vaikais į didžiulę talką tvarkyti parko: buvo nugenėtos medžių šakos, sutvarkyti grioviai. Taigi laisva dvasia gyva ne tik miesto architektūroje, bet ir rokiškėnų širdyse. Ar ne dėl to parko tvenkinyje taip gerai jaučiasi juodosios gulbės, padovanotos Latvijos Cėsio miesto, kurį su Rokiškiu sieja draugystės saitai?