Tuo tarpu pro lėktuvo langą matau šviesas apačioje – miestas neabejotinai didžiulis, tačiau pastebiu, jog jos nėra tokios ryškios, kaip artėjant prie Londono, kai atrodo, jog miestas po tavimi dega ištisine liepsna, jau nekalbant apie Niujorką. Delio skirtingumu nuo kitų didžiųjų pasaulio miestų nuo šio momento galėsiu įsitikinti beveik be perstojo.
Oro uostas tokiu metu atrodo apytuštis – tai turbūt pirmas ir paskutinis toks kartas Delyje, šiaip jau knibždančiame žmonėmis.
Formalumai irgi vyksta neįtikėtina sklandžiai. Kad būtų dar smagiau, išgirstu moterišką balsą, neįkyriai šaukiantį mane vardu – atsisukęs pamatau pažįstamą veidą. Prisimenu, kad ji žurnalistė, prieš kokį dešimtmetį rengusi laidą, į kurią buvau pakviestas ir gerokai apipešiotas. Dabar tai nebeturi reikšmės. Malonu pamatyti žmogų iš Lietuvos kitame pasaulio gale.
Susipažįstu ir su kartu keliaujančia jos drauge, kurios vyras turi verslą Indijoje. Kaip mat sutariame, kad lietuviai – anaiptol ne namisėdų tauta. Prieš išsigaunant laukan, norom nenorom tenka praeiti Duty Free parduotuvę. Blizgu ir negyva, kaip bet kuriame kitame oro uoste, bet kurioje lankytoje šaly... Tačiau čia pamatau pirmą gerą ženklą – tarp viskio butelių ir dar bala žino ko skraido margaspalvis drugelis. Man pasidaro linksma. Dar žingsnis ir statysiu koją ant Indijos žemės.
Delis pasitinka ne tiek karščiu, kurio ankstyvą rytą dar nelabai gali justi, kiek kvapais. Šie užgriūva be jokio įspėjimo – salsvi ir sunkūs Rytų šalies aromatai, kurie tarsi tirštas rūkas tvyro ore praktiškai visą laiką. Rūkas, jei jau atvirai, irgi tvyro visą laiką, ir tokio gryno dangaus, kaip Lietuvoje, kai jis giedras, čia dar nemačiau.
Pagaliau tai ir ne rūkas visai, o smulkutėlės, gal cukraus pudros ar aukščiausios rūšies miltų smulkumo dulkės. Jos čia tokios „privalomos“, kad atrodo, jog kitaip ir būti negalėtų. Akių negraužia, tarp dantų irgi negrikši smėlio kruopelytėmis, tačiau vakarėjant nesunku pastebėti, kad tiek tavo paties rūbai, tiek juodos pakelėse išrikiuotų motociklų bei motorolerių sėdynės padengtos gal milimetro ar dviejų storumo dulkių sluoksneliu.
Tačiau dabar man reikia susirasti pasitinkančius žmones – turiu būti sutiktas jau išėjęs iš oro uosto pastato laukan. Anksčiau laukiamasis buvo viduje, kur oras kondicionuotas ir vėsu, tačiau po nesibaigiančių teroristų išpuolių tvarka pasikeitė keleivių ir ypač juos pasitinkančių žmonių nenaudai.
Išėjęs pro duris pats sau netikėtai pasilenkiu ir prisiliečiu delnu prie žemės - ji šilta, tačiau nedegina – ir imu dairytis čia ne vienerius metus gyvenančios lietuvaitės iš Dzūkijos miškų, kurios dėka, tiesą sakant, ir atsiradau Indijoje. Dairausi į šalis, svarstydamas, prie kurios kolonos turėjome susitikti – šeštos ar šešioliktos?
Kai po kiek laiko susirandame vienas kitą, abiem be žodžių aišku, kad svarbu ne kolonos numeris, o pats susitikimo faktas, gi visa kita – tik aplinkybės. Šis suvokimas stiprės su kiekvienu nauju potyriu, matuojant indiškas mylias.
Tuo tarpu dairausi į visas puses ir matau kitapus platoko kelio išsirikiavusius juodai žalius indiškus taksi, savo išvaizda primenančius kokių 1950 metų „moskvičius“, tik kiek didesnius. Atrodo, jie vadinasi skambiu vardu „Ambasador“, gal todėl, kad jei nudažyti baltai, yra skiriami kaip tarnybinės mašinos Indijos valdininkams.
Valdišką darbą dirbantis asmuo Indijoje – didelis ponas ar bent jau tokiu dedasi. Galbūt tai paveldėta iš britų valdymo laikų, čia žinomų Britiš Radž (angl. British Raj) vardu, bet man tai kažkaip savaime pakvimpa valdiška savivale ir kyšininkavimu, kurio čia tikriausiai ne mažiau, nei pas mus. Šiuo požiūriu norėdamas gali pasijusti kaip namie.
Kita akį traukianti transporto priemonė yra vadinamieji „auto“, indiška tartimi – „oto“. Tai toks triratis vežimaitis su stogu, sakyčiau, motorizuota rikšos versija. Jų čia be galo daug ir dažnai tai pati patogiausia vietinio susisiekimo priemonė, ypač kai reikia važiuoti palyginti nedidelį atstumą. Beje, dėl kainos patartina susitarti prieš įsėdant. Nors, kita vertus, ar didelis skirtumas, jei rupijas pavertus į litus, sužinai, kad vietoje dviejų litų sumokėjai keturis? Buitinio lygmens pragyvenimo kaštai čia juokingai maži. Aišku, dabar nekalbu apie korporacijų ofisus ir panašius dalykus, kurių čia irgi per akis.
Visai šalia išėjimo vietiniai prekeiviai pardavinėja arbatą, kurią čia pat ir verda ant atviros ugnies. Šis vaizdas irgi lydės praktiškai visur, drauge su klausiama intonacija ištartu „čya?“ – apytikriai „gal arbatos?“ Gretimai kitas pardavėjas atsistumia vežimėlį su geriamu vandeniu plastikiniuose buteliuose, litro kaina nuo 12 iki 15 rupijų, taigi, mažiau už litą. Geriamas vanduo čia labai praverčia ir be jo ilgėliau būti lauke labai nepatarčiau.
Taip man besidairant, iš už kažin kelintos kolonos pasirodo Eglė. Šviesiaplaukė gražuolė, švytinti gelsvomis kudlomis juodbruvų vietinių tarpe. Jau iš tolo mojuojame vienas kitam rankomis. Ūmai suprantu, kad ką nuo šiol bedaryčiau, kur bepatekčiau ir į kokias situacijas beįsivelčiau – viskas baigsis labai ir labai gerai. Beregint apsisprendžiu veltis visur, kur reikia ir nereikia. Smagu!
Eglė pamaigo savo naujausio modelio „Blackberry“ telefoną ir kažką beria į jį man nežinoma kalba. Nesuprantu nė žodžio, tad dėl visa ko paklausiu, ar tai Hindi kalba? Ne, čia bengališkai, atsako ji.
Privažiuoja mašina su vairuotoju – iš didžiulio indiško visureigio, ant kurio bagažinės puikuojasi lietuvio akiai savaip suprantamas gamintojo pavadinimas „Tata“, iššoka smulkutis vairuotojas ir taikosi paimti mano kelioninį krepšį. Aš jį prikrovęs taip, kaip gal tik lietuviai ir tesugeba – iš pažiūros saikingo dydžio krepšys sveria netoli 20 kg (kalba eina apie rankinį bagažą, kurio niekas nesveria).
Dvejodamas paduodu krepšį vairuotojui. Jis mandagiai jį paima viena ranka, paskui ir antra, ir gabena iki automobilio. Man truputį nepatogu, bet ką darysi? Nepatogumo jausmą teks patirti dar begalę kartų, ypač susidūrus su elgetomis, kurie kai kuriose miesto dalyse bemaž tokie pat „savaime suprantami“, kaip ir dulkės.
Tuo tarpu važiuojame nauju ir plačiu keliu iš tarptautinio oro uosto į patį miestą. Vis dar gana anksti ir kelias apytuštis, mašinų nelabai daug. Užtat pakele „prasineša“ kokių septynių juodutėlių buivolų banda. Tai naminiai buivolai, jie nėra dideli ir artimiausiomis dienomis juos pamatysiu dar ne kartą. Kuo ypatingi tie buivolai? Na, lyg ir niekuo, jei nekreiptume dėmesio į tai, kad juos matai visai šalia kelio, vedančio į vieno didžiausių pasaulio miestų oro uostą.
Atkreipiu dėmesį, kad automobilis, kuriuo važiuojame, gerokai didesnis už kitus, o ir važiuoja smagiai. Čia įmonės mašina, kukliai pastebi Eglė. Jos vyras Arghya vadovauja interjero dizaino kompanijai, turinčiai atstovybes visuose didžiuosiuose Indijos miestuose. Rodos, jau minėjau, kad statybų čia vyksta nemažai ir Londone įgytą diplomą turintis gabus dizaineris grįžęs į tėvynę (ne toks jau dažnas reiškinys Indijoje) rado savo nišą. Dar truputis, ir atvyksime į jų namus, kur aš gyvensiu kaip svečias, kol viešėsiu Delyje.
Ūmai pajuntu, kad man svaigsta galva ir apima mieguistumas. Skaičiuojant nuo to laiko, kai išėjau iš savo namų Klaipėdoje, praėjo kiek daugiau, nei para – pora valandų, nusnaustų lėktuve, ne ką tepadėjo. O ir aplinkos pasikeitimas didžiulis – sulig kiekviena akimirka tą juntu vis labiau. Atrodo, kad net oras čia tirštesnis. Tikriausiai, taip ir yra. Tuo tarpu prieš akis susitikimas su Eglės namiškiais – tai jos uošvis, vyras bei judviejų sūnus. Klausiu, kaip turėčiau elgtis? Mat čia visokiausių papročių ir niuansų kiekviename žingsnyje – nors vežimu vežk. Pavyzdžiui, sveikinantis su gerbiamu vyresniu žmogumi, ypač atėjus į jo namus, liečiamos kojos. Artimiausiu metu turėsiu progos sužinoti, kaip tai vyksta.
O tuo tarpu trumpam atsisveikinkime.
