Kelionę pradedame nuo pasidairymo dviejose labai įspūdingose mūsų Lietuvėlės vietose - tai savotiška įžanga į neregėtąją gražuolę Latviją. Žiūrėkite – ir mes kokių stebuklų turime! Pirmasis kelionės sustojimas - Radviliškio rajone, Burbiškio dvare. Man labai maga pamatyti, kaip atrodo ši nuostabi vieta krentant margaspalviams lapams. Ir ji mūsų nenuvilia.
Ilgai slampinėjame po dvaro teritoriją, mėgaujamės parko ramybe. Vienintelis viso šito fantastiško grožio minusas – mus spaudžia laikas, o iš čia niekur nebesinori važiuoti. Tenka ugdyti valią ir išvaryti save iš tokios malonios sielai vietos.
Kitas sustojimas – Akmenės rajone, Papilėje. Čia mūsų laukia pažintis su įspūdinga gražuole penkiolikos kamienų liepa. Tai Lietuvos medis rekordininkas – gamtos paminklas. Tiesa, gyvų kamienų lieka vis mažiau. Niekas tiksliai nežino jos amžiaus. Ją mes apžiūrime ne šiaip sau. Mūsų kelionės kompanionai latviai pažadėjo parodyti daug savų įspūdingų medžių, tad bus su kuo palyginti.
Ši liepa auga labai gražioje vietoje – šalia Ventos upės, liepų alėjoje. Vėl tos pačios istorijos – niekur nebesinori iš šios ramybės judėti. Bet priešaky dar ilgas kelias. Iki vakaro turime pasiekti nediduką jaukų Engurės miestuką, įsikūrusį vakariniame Rygos įlankos krante.
Ir štai mes jau Latvijoje. Nors nebėra nei pasieniečių, nei muitininkų, bet kad mes nebe Lietuvoje, niekaip neišeis nepastebėti. Kalti vis tie nelemtieji Latvijos keliai. Visi juos keiksnoja. Net ir latviai. Gaila, bet jais važiuojant neišeina dairytis po pakelių peizažus – duobės kelyje neleidžia užsižiūrėti. Visgi, iš to, ką mačiau per šias dienas važinėdamas po šią nuostabią šalį, yra vilties, jog ir čia kažkas pasikeis. Kur bevažiavome, visur vyksta kelio remontų darbai.
Kadangi visa keliaujanti kompanija domisi istorija, užsukame į Zantės miestelyje įsikūrusį Kuržemės tvirtovės muziejų. II pasaulinio karo pabaigoje čia vyko įnirtingi mūšiai. Manau, jog šis muziejus turėtų patikti vaikams – daug visokios karinės technikos.
Pagaliau vakarop pasiekiame Engurę. Įsikuriame keletui dienų pas draugus. Nutariame, jog geriausias poilsis po ilgos kelionės – pasisėdėjimas vakare prie švyturio. Puikus dalykėlis – gera kompanija, latviškas alus ir šviežiai rūkyta žuvis. Ir Mažoji jūra pašonėje. Taip vietiniai gyventojai vadina Rygos įlanką.
Kelionėse į kitas šalis aš labiausiai vertinu nuoširdų bendravimą su paprastais vietiniais žmonėmis. Iš jų geriausiai sužinai, kuo tuose kraštuose iš tikro kvėpuoja paprasti mirtingieji. Jau seniai pastebėjau, jog latviai turi nepaprastai gerą humoro jausmą. Štai ir šį vakarą jie pasakė keletą genialių minčių, kuriomis negaliu nepasidalinti.
Besišnekučiuojant vėl iškilo klausimas apie jų kelių būklę. Štai kaip jie tą reikalą išaiškino – latviai neturėjo tokių suktų kolaborantų, kaip Sniečkus su kompanija, todėl negavo pinigų keliams tiesti.
Į klausimą, kodėl Latvijoje taip šalta, irgi turi puikų atsakymą – todėl, kad taip arti Lietuvos šiaurė. O pats įdomumas laukė pradėjus pokalbius apie dviejų tautų tarpusavio santykius. Galiu atvirai pasakyti, jog mus, lietuvius, nelabai mėgsta nė vienoje kaimyninėje šalyje. Pabendraukite su vietiniais gyventojais nuoširdžiau ir tuo įsitikinsite. Pagrindinė priežastis – nenusakomas mūsų tautiečių susireikšminimas. Yra tų priežasčių ir daugiau, bet šią jums nurodys visų aplinkinių kraštų paprasti žmonės.
O štai kaip šį reikalą paaiškino mano bičiuliai latviai. Tarpukariu Latvija buvo gerokai labiau išsivysčiusi valstybė, nei Lietuva. Ir paprasti lietuviai tuntais traukdavo pas latvius uždarbiauti dirbant juodžiausius darbus. Iš tų laikų likęs įvaizdis – lietuvis, žemesnės kategorijos žmogus. O dabar lietuviai gyvena truputį geriau ir latviai tiesiog to šiek tiek pavydi.
Kad daug tautiečių yra atradę Latviją, matėme kiekviename žingsnyje. Pilna automobilių su lietuviškais numeriais. Ir gimtąją kalbą dažnai tekdavo nugirsti. Net nuošaliame pajūrio miestuke Engurėj yra kempingas, kuriame apsistoja beveik vien žemiečiai. To kempingo aptarnaujantis personalas visai padoriai pramokęs mūsų gimtąją kalbą. O Ventspilio miestas, mano nuomone, orientuojasi į mūsų turistus. Čia lietuvių kalba leidžiamas net specialus turistams skirtas laikraštis. Viskas dėl vieno nepaprasto Latvijos turto – daug daug kilometrų jūros. Čia ir pastebėjau didžiulį skirtumą tarp mūsų tautų – požiūryje į žodį „jūra“: latviams jis reiškia maždaug tą patį, ką lietuviui žodis „ežeras“. O lietuviui – tai vos ne šventas žodis.
Kitą dieną pavadiname didingų medžių diena. Pirmiausia važiuojame apžiūrėti Kaivės ąžuolo. Sako, jog jis storiausias Rytų Europos medis, bent dukart jaunesnis už mūsų Stelmužės ąžuolą. Blogai tai, kad man mūsiškis medis labai patinka, todėl nelabai galiu būti objektyvus. Mano vertinimu, Kaivės ąžuolui savo didingumu toloka iki Stelmužės brolio. Nors nesiginčysiu – tikrai yra į ką pažiūrėti. Nėra prie šio medžio ir tokios gražios aplinkos, kaip Stelmužėje. Auga jis plyname lauke. Gal tai ir gadina visą įspūdį.
Visai netoli nuo ąžuolo auga kitas garsus medis – didžiausias Latvijos kukmedis. Pavažiuoji kelis kilometrus gruntkeliu iki buvusio Zentenės dvaro ir randi jį. Ohoho, koks tai paslaptingas medis! Ypatingai nuodingas!
Anot legendos, iš šio medžio išskaptuota taure buvo nunuodytas legendinis rusų caras Ivanas Rūstusis. Įpylė į tokį indą vyno ir... caro nebeliko. Lietuvoje šiuos medžius sąmoningai išnaikino XIX amžiuje. Man iškart iškilo klausimas – gal ir tada tautiečiai garsėjo savižudybėmis, kad net medžius prireikė naikinti? Reiks būtinai išsiaiškinti.
Pasigrožėję nuodinguoju medžiu, važiuojame pasigrožėti storiausia Baltijos šalių liepa – Valdemarpilio. Iš tikro tai dvi suaugusios liepos, su penkiais matomais kamienais. Gražu, bet lai nepyksta braliukai, iki Papilės gražuolės jai toli. Tegu ji būna pas juos storiausia, už tai pas mus gražiausia ir įspūdingiausia.
Toliau važiuojame apžiūrėti Ventspilio miesto. Asmeniškai man jis nepaliko įspūdžio, nes nemėgstu sterilaus, dirbtino grožio. Netikras jis man kažkoks, ir tiek žinių. Kažkas panašaus į arabų šeichų užgaidas, kai pasodinama viduryje dykumos palmė ir prie jos nutiesiamas vandentiekis, kad būtų kuo ją laistyti. Turtingų žmonių žaisliukas.
Paliko įspūdį tik kalnas, pavadintas „Lembergo skrybėlė“. Čia tai fantazija! Žmogus turės asmeninį savo piliakalnį, kai pasistatys ant jo pilį. Keista tik, kad Lietuvos turtuoliai dar neišmąstė irgi susipilti savo vardo kalnų. Gal Vilniaus merui šią idėją pasiūlyti, jis - vaikinas imlus?
Kitą dieną pradedame anksti. Einame prie jūros gaudyti saulėtekio. Taip, Engurėje, priešingai nei mūsų pajūryje, saulė teka jūroje, o leidžiasi sausumoje. Nepakartojamas reginys. Pasitinkame saulę kartu su pulkais gulbių. Ir tuntais uodų. Šių kraugerių daugybė. Neduoda ramiai pasigrožėti nerealiai gražiu reginiu. Pasigrožėjus saulėtekiu, važiuojame labai smagiu ir pakankamai kokybišku keliuku Rygos įlankos pakrante iki Kaltenės. Keliukas eina gražučiu pušynu, kartkartėmis visiškai priartėdamas prie vandens. Kuo gi įdomi ta vieta?
Visa Rygos įlankos pakrantė yra smėlėta, o šioje mūsų lankomoje vietoje, krantas kitoks – akmenuotas. Taip ir prasibastome kiaurą dieną palei jūrą rinkdami gintarus, smagiai pliurpdami apie visokius niekus, o grįžtant atgal užsukame į Mersrago uostą.
Patinginiaujame, kartu su stovinčiais be darbo keliais laivais. Tokią dieną rekomenduoju visiems pavargusiems nuo gyvenimo tautiečiams – iškart atsiras noras gyventi. Fantastiška gamta, jūros ošimas, jūros kvapas ir absoliuti ramybė... Puiki diena puikioje vietoje – štai kaip tai vadinasi.
Kitą dieną traukiame į Baltijos šalių perlą – Rygos miestą. Ką čia apie ją berašysi, kai tiek visko prirašyta. Labai gražus miestas, tipiškas Hanzos sąjungos miestas, nepanašus nė į vieną Lietuvoje.
Man labiausia įstrigo statoma Šviesos pilis - jų biblioteka. Šaunuoliai latviai – stato biblioteką, o ne pseudomuziejus.
Kiekviena kelionė turi pradžią ir pabaigą. Ir mums atėjo laikas keliauti atgal. Buvo nepaprastai smagu, bet tenka atsisveikinti su jūra, puikiais vietiniais žmonėmis, skaniu nebrangiu vietiniu maistu, pasakiško grožio gamta. Važiuodami atgal aplankome tris pilis.
Tai Tukume esanti Durbės pilis. Pas mus tai vadintųsi dvaru. Po jos užsukame į Rundalės pilį. Tai lyg ir reprezentacinė Latvijos politikos vieta, kažkas panašaus į mūsų prezidentūrą, tik daug gražiau.
Didžiausią įspūdį man paliko Bauskės pilis. Ji randasi ten, kur Nemunėlis susiduria su Mūša ir iš šių dviejų upių atsiranda Lielupė. Nuostabi pilis nepaprasto grožio vietoje. Ir visai netoli nuo Lietuvos. Rekomenduoju aplankyti.
Ši mūsų nedidelė kelionė po braliukų žemę tik sužadino apetitą rimčiau pasibastyti po Latviją, tai būtinai ir padarysime.
