Esu vokietis, man jau virš keturiasdešimties, baigęs mokyklą bandžiau studijuoti fiziką universitete, tačiau tuo metu mokslai mažai rūpėjo.
Gyvenime esu išbandęs daug ką, pakeitęs daugybę darbų, tačiau visai nesenai supratau, kad darbas nuo devynių iki penkių, kaip įprasta visuomenėje - ne man. Kas gali būti nuobodžiau už rutiną, kaklaraištį, kvailas šypsenas, puspročius viršininkus??? Taigi paskutinį „rimtą“ darbą, pardavimų vadovo IT srityje, mečiau ir štai aš jau kuris laikas jūroje.
Teko pagal kontraktus dirbti daug kur, nuo pramoginių kruizų Ispanijoje iki didžiausiojo pasaulyje burlaivio “Sedov”, o šiais metais atsidūriau Auksiniame Liūte.
Kaip bėga mano diena jūroje?
Gal pirma pradėkime nuo to, kad maitinimo planą sudarome dar prieš išvykstant į kelionę, atsižvelgiant ir kiek žmonių plaukia ir galbūt kokie jų specialūs poreikiai (pvz. kiek vegetarų, kiek galbūt alergiškų kai kuriems produktams). Didžiųjų burlaivių regatai produktus pirkome dar Vokietijoje, Klaipėdoje pasipildėme tik duona ir daržovėmis, Suomijoje nepirksime nieko, nes brangu, o vėl apsipirksim Lenkijoje, jau pasiekę Gdynę.
Taigi, ką gaminsiu šiandien, nuspręsta iš anksto, tačiau visada reikia kiek improvizuoti, nes būna, kad produktai sugenda (tada, žinoma, pamaitiname tuos šprotus, kurie dar jūroje) ar grasinasi sugesti, štai tokius produktus reikia naudoti pirmiausia. Dieną pradedu nuo pusryčių ruošimo, kur įdarbinamai praktikantai. Pusryčiai paprastučiai, papjaustomas sūris, duona, dešros, šiek tiek pieno ir dribsnių, uogienių, virti kiaušiniai, kava ir kiekvienas atsirenka kas ko nori. Tik mane labai erzina, kai žmonės ne laiku eina valgyti, štai šiandien ir vėl vieną iškoneveikiau, nes mano tvarkos nesilaiko, pramiegojęs pusryčius užsimanė valgyti vėliau. Tegul šokoladukais tuomet maitinasi:)
Po pusryčių jau kiti praktikantai švarina stalus, plauna indus bei virtuvę, o aš keliauju pasimankštinti. Pora valandų poilsio, kol mano dabartiniai praktikantai valo dušus ir kitas laivo įžymybes, o tada kibsime į priešpiečius.
Priešpiečiams bus pateikti vakarykščiai likučiai (neišmesi gi, o patiekalas išties puikus, tik per daug prigaminome)– vištienos karis su ryžiais, karis be vištienos vegetarams, na, ir išvirsime sriubos – pomidorinės.
Kol jaunimas pjausto ir maišo, rūpinuosi prieskoniais, proporcijomis ir vis nerimą kelią suomių žurnalistė, besigrasinati parašyti šešis puslapius apie kelionę, tačiau nesugebanti prašnekinti žmonių ir vaikštanti medinuko išraiška. Reiks su jaunimu ta tema pajuokauti.
Gerai, nukrypstame, geriau pagalvokime, ką darome su formine duona, kuri nuo drėgmės jau nebeskani ir gali pradėti pelyti. Teisingai, pakepinkime krosnyje ir bus puikūs skrebučiai. Ir prie sriubos tiks. Vieno tokio prašymu sriuba pagardinsiu savo slaptuoju ginklu, pačių aštriausių pasaulyje pipirų tyre. Vos pamirkau peilio galiuką, o kokių penkiolikos litrų sriubos skonis pasikeičia.
Dar reiktų pasirūpinti desertu vakarui, bet nebeliko citrinų, taigi savo mėgiamo pyrago nebeiškepsiu, teks suktis iš padėties ir pasinaudoti mamos receptu, kurį gavau išvažiuodamas. Mama jį kepa su apelsinine fanta, o aš pabandysiu su “sisiuku” (kaži, ko praktikantai kikeno iš šio pavadinimo) – apelsininiu limonadu “Sisi”, nors tiktų ir bet kuris kitas iš šių vaisų.
Taigi imame keturis kiaušinius, skardinę apelsininio limonado, tris stiklines miltų, pusę stiklinės cukraus, pak. kepimo miltelių, stiklinaitę aliejaus ir viską gerai sumaišę pilame į skardą ir kepame 20 minučių 200 laipsnių temperatūroje. Galima ir glazūruoti, - tada ant jau iškepto pyrago teptuku užtepame natūralių apelsinų sulčių ir cukraus pudros masę. Bet kol karštas pyragas, tada karštis išgarina glazūros drėgmę, vėliau, jam atvėsus, glazūruoti nebeverta.
Štai ir iškepė pyragas, tiesa, išėjo kreivas, nes laivą vėjas vis guldo ant šono. Bet nuo to jis ne mažiau skanus. O ir aš savo rankomis perduodu maistui vidinę šilumą ir energiją, kas jį daro dar skanesnį. Niekada nesupratau virėjų, dirbančių su pirštinėmis, ar produktus liečiančių tik įrankiais. Kaip tada perkelti dalelę savęs, tai juk roboto darbas.
O dabar keliauju pailsėti ir pasvarstyti, gal vėl atnaujinti mokslus universitete. Dėl savęs, nes jaučiu žinių trūkumą. Štai netoli gimtųjų namų mokslininkai įrengė dar vieną mikro dalelių greitintuvą, mažesnį nei Šveicarijoje, bet ne blogesnį. O gal netingėti ir nueiti į kolegos Tim organizuojamą jogos pamokėlę?
Vakarienei pagudrausiu: imame pomidorinę, likusią nuo pietų, truputį paviriname, kad sutirštėtų, užpilame makaronų ir štai nuostabus itališkas patiekalas. Trys laivo varpo smūgiai ir įgula jau prie stalo. Pareguliuoju, kad nenaudėliai vegetariškai paruošto patiekalo nepadaugintų, nepalikdami vegetarams.
Pagaliau poilsis, pareguliuojant stalus ir virtuvę tvarkantį jaunimą bei pasikalbant su jais apie gyvenimą ir dar kartą stebint saulės savižudybę, jai pasiskandinant jūroje.
