Pagrindinis transportas JAV - automobiliai ir lėktuvai. Po antrojo pasaulinio karo amerikiečių generolas Eisenhower buvo sužavėtas vokiečių greitkelių tinklu ir panašų sumanymą įgyvendino tapęs JAV prezidentu. Tai ir JAV sugebėjimas tiekti pigią naftą savo gyventojams padėjo nusistovėti automobilių kultūrai, kas sugriovė keleivinių traukinių sistemą. Dabar, kaip amerikiečiai sako - keliauti su traukiniu per JAV - tikras iššūkis. Ir tikrai taip, bet man patinka iššūkiai :)

Baigęs mokslinius darbus, draugų paragintas nutariau pasinaudoti JAV traukinio pasu ir pakeliauti dvi savaites po JAV, nes iki tol buvau aplankęs tik JAV šiaurę, rytus ir vidurio pietus, tačiau nė kojos į vakarus už didžiųjų lygumų.

Pirmas rūpestis, lyginant su traukinių kelionėmis Europoje, JAV visur reikia rezervuotis iš anksto. Džiugu, jog planavimo patirtis ir draugai padėjo susikontaktuoti su pažįstamais Salt Lake City'je ir Los Angeles'e dėl nakvynės ir susistyguoti maršrutus. Traukinio paso kaina priklauso nuo periodo. Aš ėmiau 15-ai dienų, per kurias galėjau atlikti 8 persėdimus.

Mano maršrutas buvo suplanuotas: Indianapolis - Čikaga - Salt Lake City - Sacramento - Yosemite National Park - Los Angeles (ir atgal kitu, pietiniu keliu) - Čikaga - Indianapolis. Susižinojau, jog teks protarpiais net kelias naktis iš eilės miegoti traukinyje, sėdimajame vagone. Nieko tokio, svarbiausia, kad skrandis būtų ne tuščias.

Liepos 6 dieną pajudėjau Čikagos link. Traukinys buvo vietinio susisiekimo, panašiai kaip Lietuvoje kursuojantis greitasis traukinys "Pajūris", be miegamųjų kupe. Bagažą sudarė 10 kg lagaminas ir kuprinė su maistu.

Čikagoje jau buvau prieš tai, tiek darbo tikslais, tiek kaip turistas, bet nė karto nebuvau vienas. Tarp persėdimų turėjau 5 valandas, todėl nutariau pasivaikščioti. Čikaga ir Vašingtonas man vieni iš mieliausių didmiesčių, kiek teko pabuvoti. Patiko Čikagos architektūra, statinių kontrastas, taipogi girdėjau, jog viešojo transporto sistema puiki. Beje, kitos kelionės metu aplankiau Dariaus ir Girėno paminklą ir net atradau Lithuanian Plaza (lietuvišką aikštę).

Neįprasta lietuviui, bet, manau, teisinga tvarka buvo pritaikyta Čikagoje, paskirstant keleivius į traukinį, judantį į vakarus (Kaliforniją): pirmiausia šeimos su mažais vaikais, po to pensijinio amžiaus keleiviai. Galbūt visai gerai, tai apsaugo nuo tokių situacijų, kuomet koks neužauga kaip aš keturpėsčias puola pirmas ir išsidrebia per keturias vietas.

Šis traukinys jau buvo kiek kitoks – daugiau vietos priešais, kiekvienam keleiviui po elektros lizdą. Taipogi galimybė (už papildomą mokestį ir rezervaciją, žinoma) gauti miegamojo tipo kupe. Kiekviename tokio tolimojo reiso traukinyje taipogi esti apžvalgos vagonas su padidintais langais.

Prasidėjo kelionė per didžiąsias lygumas, kur pavasarį siautė tornadai. Teko ir man pajusti jų galią. Kelionė buvo gana nuobodi, vien laukai ir laukai. Kartais nuotaiką praskaidrindavo traukinys, sustojęs tiesiog vidury pervažos ir taip gal po pusvalandį. Vargšai vairuotojai turėdavo apsisukti ir ieškoti kito kelio.

Tuom įdomybės nesibaigė. Kadangi JAV – kapitalizmo šalis, žmonės ne taip svarbu kaip pinigai. Todėl dėl esamų potvynių teko praleisti daugybę mūsų bėgiais judančių sunkiasvorių krovininių traukinių. Vėlavome gal 3 valandas. Kadangi man skubos nebuvo, tiesiog mėgavausi žvaigždėtu dangumi. Važiavome visą naktį ir po pietų pasiekėme Denver‘į, kur išlipo dalis keleivių.

Iškart po Denver‘io gamta smarkiai pasikeitė – pradėjome puškuoti į Rocky Mountains (Uolėtuosius Kalnus). Nors aš nesvetimas su Austrijos kalnais, šitie man buvo kažkas naujo – spygliuočiai miškai, sausas klimatas, uolos, tarpekliai. Pastoviai pleškinau kadrus per murzinus traukinio langus. Staiga pastebėjau neįprastai traukinio stovintį sunkvežimį. Traukinys ir vėl sustojo ant pervažos, tik šį kartą reikalas rimtesnis – mus taranavo mano minėtas sunkvežimis.

Pasirodo, vairuotojas negirdėjo traukinio ir gelbėdamas savo gyvybę bandė patraukti sunkvežimį, tačiau nespėjo. Tad traukinys nuplėšė priekinę važiuoklę ir prakirto radiatorių. Jokio garso ar stuktelėjimo traukinyje nesijautė, taip lyg dramblys prignybtų slieką. Laimei, jog niekas nenukentėjo. Nelaukdamas informavau draugus žinute, prasidedančią žodžiais: „Indianapolis, we have a problem..“(Indianapoli, turime problemą..).

Pasirodo, jog nuotykiai tik prasideda. Daugelis keleivių buvo ir taip suirzę, o aš pasislėpęs kamputyje šypsojaus, galvodamas, jog mums dar gerai pasibaigė, galėjo baigtis ir blogiau, kai savaitę prieš tai, kuomet į to pačio maršruto traukinį įsirėžęs sunkvežimis pražudė keletą žmonių. Problema buvo, jog mes blokavome kelią spec. tarnybų transportui ir kadangi viskas įvyko nacionalinio parko teritorijoje, dvi papildomas valandas laukėme valstijos policijos. Kai viskas buvo patikrinta, gavome leidimą judėti. Vėlavome 5 valandas.

Likęs kelias iki Salt Lake City buvo labai malonus. Daugiau nei 200 km judėjome palei Kolorado upę. Tai ta pati upė, kuri teka per Didįjį kanjoną. Kai kurios upės atkarpos matomos tik per traukinio langą, jokių kelių. Labai gražiai atrodo raudonosios uolos saulėlydžio metu.

Pagal tvarkaraštį Salt Lake City turėjome pasiekti vakare. Bet buvo kitaip. JAV traukiniuose ne taip kaip Lietuvoje, kartais palydovo reikia ieškoti per visą traukinį, taipogi jokių informacinių pranešimų nakties metu. Todėl priartėjus traukiniui prie tam tikros stotelės ir atidėjus laiką žadintuve, nutariau nusnūsti valandai. Žadintuvas sučirškė, pabundu – vagonas tuščias. Galvoju – “Jergau, kur aš dabar esu!?”. Traukinys stovi, matyt, Salt Lake City. Greitai už bagažo, eilinė 2 sek. kontrolė - ar viską pasiėmiau. Iššokau iš traukinio ... taip, lyg Salt Lake City. Salt Lake City‘je apsistojau pas draugus, praleidau gal keturias dienas, vaikščiodamas po kalnus.

Kadangi mano specialybė susijusi su geografija, aplankiau vietos universiteto žemėlapių skyrių, kur, mano nuostabai, aptikau senų lietuviškų žemėlapių, kurių kartais net Lietuvoje surasti yra retenybė.

Salt Lake City galbūt kai kuriems lietuviams žinomas kaip miestas, kuriame buvo 2002 žiemos Olimpiada. Tai miestas, slėnyje įkurtas mormonų. Mormonai - tai viena iš daugelio krikščionybės atšakų. Salt Lake City žinomas kaip mormonų pasaulio centras, todėl mano vizito metu draugai man suteikė visokeriopą mormonišką patirtį, bet tai jau kita tema.

Atsisveikinęs su draugais, pajudėjau link Kalifornijos. Sekanti stotelė – Sacramento ir Merced. Merced – tai arčiausiai Yosemite Nacionalinio parko esantis miestelis, kuriame man pavyko rezervuoti viešbutį (motelį). Kelionė iki Sacramento – kaip visada – su vėlavimais, todėl ir kurmiui aišku, jog pavėlavau į traukinį, judantį link Merced. Laimė, jog geležinkeliai parūpino autobusą ir nugabeno šiaip ne taip į vietą. Pirmą sykį savo gyvenime atsidūriau taip daugelio išsvajotoje Kalifornijoje, ir koks gi pirmas įspūdis? Sausa ir šalta.

Visur geltona žolė, visur irigacinės sistemos ir vaismedynai, tolumoje matyti kalnai, filmuose matytas Kalifornijos stiliaus gatvių išplanavimas, na... kaip sakant, nieko įspūdingo.

Pirmoji užduotis – susirasti motelį. Kadangi viskam buvo pasiruošta – kiekvienam sustojimui buvo atspausdinti žemėlapiai ir maršrutai, motelis buvo tuojau pat surastas. Nustebau kokybe ir aptarnavimu. Buvau visai patenkintas, gavau gal kiek prastesnę kokybę nei viešbutyje Vašingtone, bet 4 kartus mažesnę kainą – 30 $/parai.

Tačiau minusas – 3 h kelionės autobusu iki Yosemite nacionalinio parko. Pačiame parke vietos užimtos, tiek kempinguose, tiek nameliuose. Žmonės metus prieš atvykstant jau užsisako, todėl yra kaip yra ir esu tuom patenkintas. Kitas rytas prasidėjo 3 h kelione autobusu link parko. Bagažą sudarė tik kuprinė su 5 0.5l vandens buteliais, riešutais, duona, tuno konservais ir virtais kiaušiniais – baltymų reikia visur, net ir kopiant į kalnus. Pagaliau pasiekiau Yosemite parko slėnį. Vaizdas tikrai neįtikėtinas.

Skaičiuojant valandomis, turėjau po 10 valandų dviem dienoms, todėl pirmiausia reikėjo susiplanuoti, kurias viršukalnes norėtųsi aplankyt. Apmąsčiau, jog neverta ryžtis 18 valandų žygiui pirmyn ir atgal, nebent būčiau ne vienas ir nebūtų taip liūdna kartu bėgti nuo išalkusio lokio arba įsiutusio parko reindžerio.

Nutariau apsižvalgyti ir palypėti iki vieno iš krioklių pusiaukelės, kur atsiveria gražus vaizdas į slėnį. Kelias buvo nekoks, bet nesiskundžiu, labai patiko – vien uolos ir akmenys, svarbu žiūrėti, kur dedi kojas. Per pusantros valandos pasiekiau numatytą vietą – gražu, labai gražu, pora kadrų ir neplanuotai pradėjau kopti aukštyn iki pat krioklio viršaus. Krioklys ne toks jau ir mažas – didžiausias Šiaurės Amerikoje ir 5 pagal dydį pasaulyje.

Nuolatinis žvilgčiojimas į laikrodį ir mintyse skaičiavimas – ar spėsiu užlipęs pasidžiaugti vaizdu, nulipti ir spėti į autobusą. Pripažinsiu, kelias buvo vidutinio sunkumo, yra buvę ir blogiau, bet kuriuo atveju, vaizdas – nepakartojamas. Va tada tikrai norisi sau pasakyti – sustok, akimirka žavinga. Visas Yosemite slėnis kaip ant delno. Pripažinsiu, tai buvo vienas iš nuostabiausių gamtos vaizdų, kokį tik yra tekę pamatyti.

Paknapsojus, susukus keletą filmukų su linkėjimais, užkandus virtų kiaušinių su tunu, atėjo metas kopti žemyn. Dažnai kelionė žemyn gali būti sunkesnė nei kopti aukštyn. Bet uolos šį kartą išėjo į naudą. Taipogi kelionė žemyn su atsitiktinai sutiktu parko reindžeriu neprailgo, šnekant apie tipines amerikiečių keliautojų klaidas slėnyje.

Pirmoji diena parke baigėsi, o aš norėjau tik apsižvalgyti, na, bet ir apsižvalgiau – iš viršaus. 3 valandų kelionė autobusu taipogi neprailgo. Autobuse sutikta vokiečių pora padėjo man prisiminti vokiečių kalbos žinias, taipogi pašnekesys su vietiniu senuku juodaodžiu ir jo palinkėjimas man: „aufwiedersehen“.

Antroji diena buvo kiek ramesnė, o ir pačių turistų srautas daug aktyvesnis – ketvirtadienis, beveik savaitės galas. Kaip autobuso vairuotojas pasakė – „madness“ (beprotybė). Jeigu jau ketvirtadienį taip dėjosi, aš įsivaizduoju, kas ten buvo šeštadienį. Bet kuriuo atveju nutariau lengvai pasivaikščioti slėnio apačioje, kur žmonių dėmesio apipintos žolę valgė stirnos ir zujo automobiliai.

Suradau keletą vietų, kur ramiai pasėdėjau ir tiesiog grožėjausi gamta. Taipogi pora aplankytų mažesnių krioklių, veidrodinis ežeras, vietinė suvenyrų parduotuvė, ir net nepajutau, kaip prabėgo diena. Beje, dieną po mano vizito, prie vieno iš krioklių kur aš lankiausi, srovė pagavo tris turistus ir nusviedė nuo krioklio žemyn. Kartais kai pagalvoji, jog taip gali nutikti kiekvienam... daraisi vis atsargesnis, bet pripažinsiu, per laiką užsimiršti.

Nepaisant to, esu labai laimingas savo vizitu ir prisiekiau sau, jog atvyksiu dar kartą, tikrai, ir ne vienas. Rekomenduoju visiems. Kelionė namo taipogi vėl neprailgo, vėl tas pats sutiktas juodaodis, vokiečių pora. Likus dviem valandoms iki namų, likom dviese su vairuotoju. Aš asmeniškai labai vertinu atvirus pokalbius su nepažįstamais žmonėmis, kad ir tokiose situacijose.

Vairuotojui tikriausiai išpasakojau daugiau informacijos apie Lietuvą negu galima surasti Lietuvos turizmo svetainėje, vairuotojas iš savo pusės supažindino mane su Kalifornija ir joje garsiu „Double Double Burger with Animal Fries“ – specialiu sumuštiniu.

Savo ruožtu palikau vairuotojui savo kontaktus, jeigu jis sugalvos kada atlėkti Europon ir nuėjau išbandyti to nuostabiojo sumuštinio. 1700 kalorijų tikrai patiko, miegojau kaip kūdikis:).

Kitos dienos ryte leidau sau patinginiauti ir atsikėliau 7 h ryte. Susipakavau ir pajudėjau stoties link, kirtau parką ir prisėdau po palmėmis. Prisiminiau vaikystę (nors ir dar dabar aš vaikas), kuomet atrodė kažkas neįtikėtino sėdėti po palmėmis Kalifornijoje, kitame pasaulio krašte. Esu tikras, jog ir daug kam tiek iš mano draugų ar giminaičių atrodo egzotika. Prieš metus ar ankščiau aš net nebūčiau drįsęs pagalvoti, jog tai įmanoma. Realiai – nėra nieko neįmanomo.

Viskas keičiasi taip greitai, svarbiausia – išnaudoti progas ir jeigu nori – niekada nepasiduoti. Ką gi, atėjo metas judėti link Los Angeles. Kalifornijoj su traukiniais problemų nebuvo, tikriausiai krovininių traukinių eismas nebuvo intensyvus. Los Angeles pasiekiau nakties metu, kur mane pasitiko draugas ir nusivežė nakvynei.

Pripažinsiu, nebuvo kokių žūtbūtinių tikslų šiame mieste, galbūt tik pamatyti gyvai „Hollywood“ ženklą ir įmerkti kairės kojos mažąjį pirštuką į Ramųjį vandenyną.

Visa tai padarėme sekančią dieną. Taipogi aplankėme žvaigždžių alėją, nuotrauką su Mikiu, pasivaikščiojimas Beverly Hillse ir Venecijos paplūdimyje. Nieko labai jau tokio neįtikėtino ar nuostabaus. Žmonės kaip žmonės, geria tą patį vandenį.

Daug žmonių dirba kino industrijoje, draugas taipogi rašo tekstus vienam iš Lietuvoj taip pat rodomam serialui, daug ir valkatų įvairiausių. Netoli vietos kur apsistojau, aptikau lietuvių bažnyčią. Ko jau ko, bet kitam žemės gale to tikrai nesitiki surasti. Sekmadienį nuėjau į lietuviškas mišias, džiugu buvo išgirsti lietuvių kalbą ir tipinius lietuviškų mišių fragmentus.

Los Angeles nesužavėjo manęs kaip miestas. Jeigu nesate kino žvaigždžių mėgėjas ir jums dzin – pamatysite bėgančią Lady Gaga per gatvę ar ne, rekomenduočiau San Franciską. Ten norėčiau nuvykti ir kitą kartą, kai lankysiuosi Kalifornijoje.

Sekanti kelionė buvo mano ilgiausia atšaka: Los Angeles – Čikaga. Daugiau nei 52 h traukiniu per Arizonos miškų gaisrų plotus, Naujojo Meksiko dykumas ir didžiąsias lygumas. Kaip visada, traukinys vėlavo, bet širdyje džiaugiausi, jog man, paprastam mažo Žemaitijos miestelio vaikėzui, pavyko tiek daug pamatyti per tokį trumpą laiką.

Tai tik dar sykį įrodo, jog nėra nieko neįmanomo. Svarbiausia valia, planavimas, kantrybė ir noras. Dažnai, nors ir turime galimybę, jos atsisakome dėl baimės, nenoro rizikuoti. Bet kada protingai pasveriame visas rizikas, užsibrėžiame svarų tikslą ir atkakliai jo siekiame, tuomet tai tik laiko klausimas.

Visa ši patirtis man nekainavo daug: 400 $ traukinio pasas, 200 $ papildomos kelionės ir nakvynė bei maistas, be to - draugai apgyvendino. Bet tai esmės daug nekeičia, kaip už tokią kainą pasivažinėti dvi savaites po JAV, užuot praleidus tą laiką Palangoje, manau, visai verta.

Mano istorija įkvėpė ne vieną mano kolegą, kurie jau planuoja keliones. Norėčiau, jog ji parodytų ir mano tautiečiams, lietuviams, jog viskas neapsiriboja tik Marijos žeme, yra dar daug kraštų, apie kuriuos net nežinome ar net nesapnavome, bet visko gali nutikti, galbūt vieną gražią dieną mes ten atsidursime, niekada nesakyk niekada!:)

Per savo kelionę sutikau daugybę nuostabių žmonių, kurių nepaminėjau, tai vertinu kaip vieną iš nuostabesnių momentų, tą mielą ir atvirą pašnekesį su tuo nepažįstamu žmogumi. Ir nėra visi tie amerikiečiai tokie, kaip piešiami stereotipuose. Kiekvienas esame skirtingas, ir, manau, turėtume tokiais išlikti.

Giedrius

*******************************************************************

Šis rašinys - konkurso „Nuotykis užsienyje, kurio nepamiršiu“, dalis. Pasidalinkite savo kelionių istorijomis, papasakokite, ką patyrėte, ir pamokykite kitus, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, o mes geriausio rašinio autoriui dovanosime kvietimą (dviems) apsilankyti viešbutyje "SPA Hotel Belvilis" (su nakvyne). Jūsų istorijų, parašytų lietuvių kalba (su ą, ę, ė, š) el. paštu gyvenimas@delfi.lt lauksime iki rugsėjo 7 dienos.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)