„ ...Kai Dievas dalijo tautoms žemes, gruzinai, užuot grumdęsi aplink jį, gėrė vyną, dainavo ir liko be žemės. „Kur buvote, kai dalijau?“ – supyko Dievas. „Tave garbinome puotaudami, o Aukščiausiasis!“, – atsakė jie. Patiko tai Dievui, ir jis maloningai perleido gruzinams sau pasiliktą žemės kampelį Kaukaze, gražiausią iš gražiausių…“
Šią legendą Gruzijoje girdėjusi Auksė Minkevičūtė tvirtina, kad tai beveik tiesa. Tik, anot jos, Dievas nuslėpė nuo gruzinų, kad dėl tos žemės teks daug kraujo pralieti, mat perėjūnai vis jos gviešis. „Argonautai į Kolchidę, buvusią dabartinės Gruzijos teritorijoje, aukso vilnos plaukė laivais, o užkariautojai veržėsi į ją tankais. Karo žaizdos taip sudilgino man širdį, jog, galima sakyti, tapau Gruzijos patriote“, – prisipažįsta lietuvė.
Senos kultūros lopšys
Nors šiandien Gruzijoje akis bado skurdas, nedarbas, griuvėsiai, nuolat junti, kad tai aukštos kultūros, senų tradicijų šalis „Savo tėvynę humoro nestokojantys gruzinai vadina Europos balkonu, mat tai toliausiai į Rytus išsikišantis ir aukščiausiai plytintis europietiškos kultūros kraštas“, – sako Auksė.
Gruzija buvo ta vinimi, ant kurios suposi Europos kultūros lopšys: dievai būtent Kaukaze prie uolos prikalė Prometėją, išdrįsusį žmonėms parnešti ugnį – kultūros simbolį. Anksčiau šalis vadinosi Iberija, o Juodosios jūros skalaujama pakrantė – Kolchide.
Jau IV a. Iberija tapo krikščioniška valstybe vergės Nino iš Kapadokijos dėka: jos šventumas taip paveikė Iberijos karališkąją porą, jog ši netrukus apsikrikštijo. Lietuvė sako Sioni katedroje Tbilisyje mačiusi švenčiausią gruzinams relikviją – Šv. Nino kryžių, kurį vergė sudėjo iš vynmedžio šakų ir perrišo savo plaukais.
V–VII šimtmečiai tapo Gruzijos aukso amžiais: stačiatikystė šaliai suteikė galingą impulsą. Deja, ir pririšo prie stačiatikių Rusijos, visaip mėginusios padaryti Gruziją savo vasale. „Tiktai dabar, suskaldyta ir nustekenta Žilojo Lapino (buvusio prezidento E.Ševarnadzės pravardė) šalis galop vaduojasi iš Rusijos meškos glėbio“, – pasakojo pašnekovė, patyrusi, kad jaunimas ten kratosi net rusų kalbos ir užsispyręs šneka angliškai.
Tbilisio spindesys ir skurdas
Gruzijos sostinė, anot pašnekovės, kupina tokių kontrastų, kad norisi ir juoktis, ir verkti. „Šota Rustavelio prospektas – pagrindinė Tbilisio gatvė – nuo vieno galo iki kito tviska prabanga.
Sunkmečiu malkoms iškirstus legendinius šimtamečius platanus čia pakeitė plastikiniai švytintys „medžiai“, o gretimose gatvelėse vis dar stūkso griuvėsiai, po kuriuos slampinėja senutės ir benamiai šunys. „Jei slampinėdami po senamiestį užuosite sieros tvaiką, nesukite nosies: jis jus nuves prie žymiųjų Tifliso pirčių, – aiškina Auksė. – Tifliso aukštuomenė būtent čia sužinodavo karščiausius gandus ir mados naujienas. Ir jūs, sumokėję maždaug 40 larių (60 litų), išmėginkite įstabų sieros poveikį – nesigailėsite!“
Išbandymas gruzinų virtuve
Greitas maistas? Tokios nesąmonės gruzinams neįkiši. „Nemačiau čia nė vieno makdonaldo, jų, matyt, lauktų bankrotas, – šaiposi Auksė. – Gruzinų virtuvė skubantiesiems, bijantiesiems antsvorio – tikras išbandymas: už vaišių stalo gruzinai praleidžia didžiąją gražiąją dalį savo gyvenimo. Tik nemanykite, kad čia tiks šnekučiuotis apie augančias kainas ir peikti politikus, kaip būdinga lietuviams: už stalo gruzinai garbina Dievą, Tėvynę ir draugystę, kelia tostus už svečius, už moteris, o dainuoja ne todėl, kad jau girti. Beje, naminis vynas čia puikus, nors daug vynuogynų sunkmečiu sunyko.“
Pasak lietuvės, nutraukti tamados tostą, kramtyti, šnekėti, tuo labiau raugėti jam kalbant – įžūliausia nepagarba. „Šeimininkai įsižeis ir jei neparagausite kiekvieno siūlomo patiekalo (ant pietų stalo jų garuodavo mažiausiai dešimt), o ragauti „tik mažą kąsnelį“ čia nepriimtina. „Gruzijoje priaugau penkis kilogramus, tačiau nesigailiu“, – prisipažįsta Auksė.
Net pardavėjos orios it kunigaikštytės
Lietuvė stebėjosi, kad miestų gatvėse taip mažai moterų ir vaikų, o aikštėse būriuojasi vien vyrai. „Gidė paaiškino, kad šie laukia atsitiktinio darbo, o gruzinės triūsia užsienyje. Vis tiek vienam vyrui Gruzijoje tenka net aštuonios moterys! Tačiau gruzinės nebenori taikstytis su papročiais, kurie patinka tiktai vyrams“, – tvirtina lietuvė. Artimiau susipažinusi su gide, jauna tbilisiete, ji sužinojo, kad ši – išsiskyrusi, viena išlaiko seną motiną ir paauglį sūnų.
„Skyrybos buvo labai sunkios: jos vyras turėjo oficialią meilužę, tačiau gruzinui tai – norma, todėl jo pusę palaikė ir anyta, ir visa giminė“, – pasakoja lietuvė, sužavėta oria gruzinių laikysena.
Net pardavėjos čia tiesios ir orios it kunigaikštytės. Moterys, jaunos ir senos, trykšta gyvenimo džiaugsmu bei išmintimi – ne vyrai kalti, o papročiai! Beje, naktį apytuštėse senamiesčio gatvelėse ir baruose, anot lietuvės, gan saugu – Gruzijos prezidentas ryžtingai sutvarkė suirutės metu ėmusį klestėti nusikalstamumą pristatęs naujų kalėjimų.
„Tačiau visos be vaikinų atėjusios vietinės merginos vienuoliktą vakaro sutartinai pakilo nuo baro staliukų ir dingo… Paprotys ar savisauga?“ – spėliojo Auksė.
Nepalaužiama tautos dvasia
Auksė sako iš pradžių nesupratusi, kodėl jai taip giliai krito į širdį snieguoti Gruzijos kalnagūbriai, žydinčios tulpės jų papėdėse, apleistos cerkvės ant auštų kalvų.
„Dabar jau žinau: tai dėl pačių žmonių, – aiškina Auksė. – Nesavanaudiškas bendravimas čia – vis dar vertybė. Visus kelionės trūkumus su kaupu kompensavo gruzinų vaišingumas, nuoširdus rūpestis, svetingumas, nepaisant nepritekliaus.Vakariečiui sunku patikėti, kad svečio noras – šeimininkui įstatymas. Keltuvu į slidžių trasą buvome pakelti po darbo valandų, slidinėjimo instruktorius, išgirdęs, kad mes lietuvės, mokė mus už dyką...“
„Gruzinai labai gerbia lietuvius – tai patyrėme visur. Sakė, jog „baltai pavydi“ mums ryžto ir išsikovotos laisvės, nuoširdžiai džiaugiasi dėl mūsų ir tikisi pasivyti. Ten pabuvojusi ėmiau labiau branginti Lietuvą“, – paradoksu apibendrina kelionės įspūdžius lietuvė.
