Atsikėlęs iš lovos, visas dar mieguistas pakėliau ragelį. Visą miegą išblaškė malonus moters balsas. Ji man pranešė pačią maloniausią, pačią netikėčiausią naujieną, kuri apvertė visus mano planus aukštyn kojomis. Buvau pats laimingiausias žmogus pasaulyje vos už 2,50 Lt laimėjęs savaitgalio kelionę dviems asmenims ir 500 eurų išlaidoms.
Turėjau galimybę pasirinkti, į kurią Europos sostinę norėčiau nuvykti. Nedvejodamas pasirinkau – Paryžių. Tai romantika, įdomiais architektūros stiliais, žadą apimančia aplinka alsuojantis miestas. Kadangi tai buvo pirmoji mano kelionė į užsienį, nekantraudamas laukiau tos dienos, kada pakilsiu lėktuvu, kuriuo taip pat nebuvau skridęs.
Ir štai, po mėnesio su broliu stoviu Vilniaus oro uoste. Kankina jaudulys, baimė, juk tai mano pirmasis skrydis, todėl galvoje sukosi tik viena mintis – sėkmingai nusileisti Paryžiui. Tą dieną oras buvo prastas – didelis rūkas, šlapdriba, vėjas. Susikaupęs nuėjau su broliu prie autobuso, kuris nuvežė iki lėktuvo. Laikas slinko taip greitai, kad nespėjau net apsidairyti, o jau buvom kelių kilometrų aukštyje.
Nuostabus jausmas, kai skrendi. Saulė šviečia, debesys po manim, tik perskridus Lenkiją galėjau matyti laukus, mažyčius automobilius, kurie juda įvairiomis kryptimis, bei pastatus, kurie nelabai skiriasi savo dydžiu nuo degtukų dėžutės. Nepakartojamas jausmas. Skrydis prabėgo šviesos greičiu. Saulėtą, gražų bei pakankamai šiltą penktadienio rytą išsišiepęs iki ausų stovėjau viename didžiausių pasaulyje oro uostų. Pirmą kartą vienoje vietoje pamačiau tiek daug lėktuvų.
Vos tik išlipome iš lėktuvo, prasidėjo mūsų savaitgalio atostogos. Sėdome į traukinį ir važiavome viešbučio link. Atvykus į viešbutį, jo administratorius dar negalėjo mūsų įleisti į kambarį, nes iš jo dar neišsiregistravo kiti asmenys. Pasidėję savus daiktus, pasiėmę fotoaparatą, leidomės į žygį.
Pirma vieta, kurioje mes apsilankėme – Monmartas. Siauros gatvelės, pilnos kavinių, restoranų, mažų parduotuvių, kuriose prekiaujama suvenyrais. Bet labiausiai kvapą gniaužė bazilika ir nuo jos atsiverianti nepakartojama Paryžiaus panorama.
Pasivaikščioję, prisifotografavę ėjom į viešbutį. Kambarys buvo laisvas, bet tik pasidėję jame savo mantą vėl išėjome ieškoti nuotykių. Tuomet nuvažiavome metro iki Eifelio bokšto. Šiek tiek dar teko paeiti nuo metro, bet per pastatus jau matėsi bokšto viršūnė. Netrukus jau stovėjau po šiuo statiniu. Pritrūko net oro, nes tai buvau matęs tik per televiziją ir žurnaluose. O dabar turėjau ir pats galimybę užlipti.
Tą ir padarėme. Vaizdas vertas kelių milijonų. Nepakartojama, žavinga, nuostabu, net trūksta žodžių tai apsakyti!!! Gaila, kad iki pačio viršaus tuomet neleido užlipti, vyko remonto darbai. Jau buvo tamsu, bet su broliu nusprendėme pasivaikščioti Senos upės pakrante. Truputį buvo nejauku, nors ir apšviesta, bet tylu, nesimatė nė vieno žmogelio. Todėl dėl saugumo apsisukome ir grįžinėjome link metro, kai staiga pamačiau laivą, kuriuo galėjai paplaukioti upe.
Nedvejodami susimokėjome po 10 eurų ir laivas pajudėjo. Žmonių jame buvo daug. Plaukėme kokią valandą. Žibintais apšviestos pakrantės, statiniai, o horizonte - apšviestas Eifelio bokštas - žavinga. Buvo gan vėlu, kai grįžome į viešbutį. Diena prabėgo akimirksniu. Susėdę su broliu ant lovos tarėmės, kur keliauti rytoj. Sekanti stotelė – Luvras.
Šeštadienio rytas. Pavalgę pusryčius įsėdome į metro, kuris nuvežė link muziejaus. Prireikė gero pusdienio, kol apėjome visą Luvrą. Tai, ką pamačiau, išliks širdyje visą gyvenimą. Nesigailėjau išleistų pinigų bilietui, net į skaudančias kojas nuo vaikščiojimo nekreipiau dėmesio.
Galybė paveikslų, iš kurių labiausiai dėmesį patraukė Mona Liza, skulptūrų, ir beabejo Milo Venera, aukso kambarys, kuriame viskas išdabinta auksu, Napoleono apartamentai ir t.t. Visko nenupasakosi ir neišsakysi... Gerokai po pietų leidomės link Eliziejaus laukų. Reiktų patiems viską pamatyti, nes nepapasakosi viso gražumo, kurį teko man matyti. Taip pat aplankėme dar kelis įžymesnius statinius, pasivaikščiojom po vakarinį Paryžių siauromis gatvelėmis ir vėlai vakare sugrįžome į viešbutį. Laikydamas rankose žemėlapį pagalvojau, kaip būtų nuostabu nuvykti į Disneilendą.
Sekmadienis. Ir vėl saulėtas oras, nors vėliau truputį apsiniaukė. Keliavome į metro, pavažiavę kelias stoteles persėdome į traukinį, kuris gerą pusvalandį vežė tiesiai į „Svajonių šalį“. Tiesa, iš pradžių įsėdome ne į tą traukinį, bet malonūs prancūzai neliko abejingi ir pasakė, kad reikia išlipti ir persėsti į kitą traukinį. Mes taip ir padarėme.
Jau vien tik išlipus iš traukinio galvoje sukosi vienas žodis – „pasaka“. Susimokėję po 50 eurų už bilietą, leidomės į nuotykius. Pirmiausia nuėjome į „Walt Disney Studios“. Iš pat pradžių apėjome aplinkui, o paskui norėjosi išbandyti atrakcionus. Pirmą kartą supausi ant „amerikietiškų kalnelių“, nors jie buvo mažiukai, bet bent apverčia aukštyn kojomis. Vėliau nuėjom ant dar vienų kalnelių. Dviejų kartų juose užteko. Jei dar ir trečią kartą bučiau supęsis, tai be tualeto ir vaistų nuo pykinimo nebūčiau apsėjęs.
Po linksmųjų kalnelių nuėjome į Armagedono kosminį laivą. Tikriausiai matėte filmą „Armagedonas“, tai teko pabūti viename iš kosminių laivų, kuriame buvo imituojamas susidūrimas su asteroidu. Vėliau sekė siaubo kambarys. Tikrai mane nustebino visos pabaisos ir vaiduokliai. Apėjome viską ir išbandėme visus atrakcionus, kuriuos tik buvo galima išbandyti. Tuomet nuėjome į „Disneyland park“. Dekoracijos, vaizdai tikrai gali nustebinti net ir visko mačiusius. Teko ir čia plaukioti laivu, pasisupti traukinuku, pavažinėti mašinomis... Nuo pat ryto iki 8 vakaro. Visa diena Disneilende.
Tik vakaras buvo sugadintas. Kaip sakoma, pirmas blynas – prisvilęs. Tai ir man ši kelionė buvo prisvilus. Grįžę iš „Svajonių šalies“, užsukom į mažą parduotuvę netoli savo viešbučio. Nusipirkom valgyti, piniginėje buvo tik viena šimtinė, todėl ją ir padaviau pardavėjui. O pardavėjas atidavė grąžą, iš kurios 50 eurų ištraukė iš savo kišenės. Tada į tai nekreipiau didelio dėmesio.
Parėję į kambarį pradėjau skaičiuoti pinigus. Kadangi nebuvau matęs 50 eurų kupiūros, aš jį apžiūrėjau ir netyčia pakišau po šviestuvu, nes juokais pagalvojau, kad tik nebūtų padirbtas. Po 5 minučių juokus keitė susirūpinimas. Palyginęs banknotą su mažesnės vertės pinigais supratau, kad 50 eurų padirbtas. Iš nervų žiūrėjau visą pusvalandį į tuos pinigus, negalėjau patikėti.
Paklausus administratoriaus, ar šis pinigas yra padirbtas, jis atsakė teigiamai. Nežinojau ką daryti. Brolis sakė parsivežk namo, įsirėminsi. Bet man moksleiviui, tai buvo dideli pinigai, vis dėlto 50 eurų yra beveik 175 litai. Aiškūs buvo tik du dalykai – kad turiu netikrų eurų ir kad Lietuvoje aš išvis jų niekur neišsikeisiu.
Naktis buvo bemiegė, galvoje sukosi keisčiausios mintys. Pasąmonė sakė tik viena – išsikeisti eurus čia. Rytas. Po 3 valandų išskrendu. Baimės buvo pilnos kelnės. Žinojau, jei mane pagaus keičiant netikrus pinigus – šiandien aš tikrai negrįšiu namo. O jei taip nutiktų? Kas tada? Kalėjimas, o pinigų neturiu, gyventi irgi neturiu kur, lėktuvo bilietų taip pat neturėsiu už ką nusipirkti. Košmaras. Bet įgavęs pasitikėjimo savimi nuėjau į mažą parduotuvėlę, nusipirkau šokoladą, taip sėkmingai išsikeisdamas pinigus. Žinau, kad padariau negražiai, bet ir man tą patį padarė...
Pirmadienio popietę jau buvau Lietuvoj. Laimingas, pailsėjęs, kupinas jėgų mokslams važiavau namo. Nepaisant įvykio su pinigais, kelionė buvo nepakartojama. Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį, pirmasis skrydis lėktuvu, pirmasis važiavimas metro ir traukiniu, pirmasis plaukiojimas laivu. Atrodo paprasti dalykai, bet Jūs nepatikėsit, kiek džiaugsmo jie man suteikė. Viliuosi, gal vėl kada nusišypsos sėkmė ir vėl laimėsiu kelionę, o jei ne, labai nenusiminsiu, nes taupau pinigus ir tikiuosi, kad išsipildys mano svajonė nuskristi į Ispaniją.
Žydrūnas
*******************************************************************
Šis rašinys - konkurso „Nuotykis užsienyje, kurio nepamiršiu“, dalis. Pasidalinkite savo kelionių istorijomis, papasakokite, ką patyrėte, ir pamokykite kitus, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, o mes geriausio rašinio autoriui dovanosime kvietimą (dviems) apsilankyti viešbutyje "SPA Hotel Belvilis" (su nakvyne). Jūsų istorijų, parašytų lietuvių kalba (su ą, ę, ė, š) el. paštu gyvenimas@delfi.lt lauksime iki rugsėjo 7 dienos.
