„Tylus, nepasitikintis savimi ir ieškantis pritarimo visa savo esybe, gestais, žodžiais ir darbais“, - sako man Maiklas, gimęs šiaurinės salos mieste Gisborne, daktaro laipsnį parsivežęs iš Australijos, o dabar gyvenantis ir dirbantis sostinėje. „Neabejotinai turintis problemų su savo tapatybe“, - reziumuoja jis. Atsidūstu ir bandau prisiminti savo pažįstamus, bičiulius ir draugus, žmones, su kuriais mane suvedė kartais atsitiktinumai, kartais kelionės, kartais sveiku protu nepaaiškinami sutapimai. Ar galima juos sutalpinti į vieną apibrėžimą?

„Žinai, man būtų įdomu pasikalbėti apie vyrų ir moterų santykių raidos istoriją šiuolaikinėje Naujojoje Zelandijoje“, - sakau Maiklui, ir matau jo lėtai apvalėjančias akis. Matau taip pat, kad išsilavinimas jam neleidžia be priežasties dingti man iš akiračio, taigi tik stebiu jo politiškai korektiškų judesių trajektoriją einant prie baro atsinešti dar vieno gėrimo.

Jie nepratę kalbėti apie tai.


North Island, vynuogynai. A.Cicėnaitės nuotr.

Tipiškas Naujosios Zelandijos vyras, vadinamasis „kiwi bloke“ (laisvas vertimas į lietuvių kalbą – kivių diedas), išvis nėra pratęs kalbėti. Sportas? Prašom. Alus ir automobiliai? Žinoma. Moterys? Moterys vis dar kartais tebėra nežinoma ir nepažįstama teritorija, į kurią įžengti draudžiama. Moterys Naujojoje Zelandijoje teisę balsuoti gavo 1893 metais – pirmosios visame pasaulyje. Mano draugai juokauja, kad pasisiūlęs sumokėti už merginos kavą, gali būti apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Vyrų ir moterų pasauliai – dirbtinai nutolę ir supriešinti. Tiesą sakant, kartais atrodo, kad čia gyvena, dirba, kuria ir myli ne vyrai ir ne moterys, o kažkokia trečioji lytis, lytis be lyties.

Belyčiai.

„O kodėl tau tai nepatinka?“ – klausia manęs bičiulė.

„Bet juk esame ir būsime skirtingi“, - sakau jai.

„Kivių vyrai yra kvaili. O kadangi jie yra tokie kvaili, tad paprastai būna geri sutuoktiniai“, - nerūpestingai sako bičiulė, viena ranka nukratydama cigaretės pelenus, kita gracingai pasitaisydama tamsius akinius, dengiančius jos juodas degančias akis. Neturiu pagrindo ja netikėti. Ši pietiečių kilmės moteris gimė Naujojoje Zelandijoje ir čia pragyveno visą gyvenimą, neskaitant kelerių metų savo kilmės šalyje. Kurios vis dar ilgisi neramiuose sapnuose.

„Kivių vyrai? Beviltiški. Niekada nepakvies į pasimatymą,“ – sako kita grynakraujė salos gyventoja.

„O kaip jūs susipažįstate?“ – klausiu.

„Niekaip. Bendri draugai, vakarėliai, alkoholis, daug alkoholio, atsitiktinis seksas. Ir jokio telefono numerio. Paskui susitinki kitame vakarėlyje. Tada dar kitame. Ir jei viskas klostosi neblogai, po pusmečio gali sulaukti kvietimo išgerti kavos.“

Pagarbiai tyliu.


Aucklando apylinkės. A.Cicėnaitės nuotr.

„Kivių vyrai paprastai nedraugauja su kivių moterimis, ar žinojai?“ – įsikiša draugas. „Ir toji antipatija abipusė“, - piktdžiugiškai priduria jis. Jis ne išimtis – neseniai vedė Kambodžos kilmės moterį, kuri Naujojoje Zelandijoje taip pat praleido visą savo gyvenimą.

„Geriau pakalbėkim apskritai apie nacionalinį kivių identitetą“, - atsidususi sakau.

„Už mane tikresnio Naujosios Zelandijos atstovo nerasi“, - sako draugas, atstovaujantis jau penktajai britų emigrantų kartai. Jo proprosenelis atplaukė į salą devynioliktajame amžiuje, ir tuo jis truputį didžiuojasi. Nepaisant to, neatmeta galimybės, kad gyvenant šioje šalyje, galima pamažu „tapti“ visateisiu šios visuomenės nariu. Ir net nebūtina turėti nuolatinio rezidento statusą ar pilietybę. Esmė – persiimti NZ tapatybe, kuri vėlgi – gali būti kuriama, perkuriama ir iš naujo konstruojama.

Gali pasirodyti šiek tiek keista, bet man reikėjo nemažai laiko akivaizdžiam faktui suvokti – kad Naujosios Zelandijos ir jos gyventojų tapatybę labiausiai veikia faktas, jog tai visų pirma yra emigrantų tauta. Didžiąją dalį jos populiacijos sudaro pirmos, antros ar net penktos kartos emigrantai, kai kurie jų – savo ausimis girdėję tėvų ar senelių pasakojimus apie kelionę į pasaulio kraštą. Trečdalis pirmosios bangos emigrantų buvo darbininkai, Britanijoje dirbę fermose ir kitur. Pusė moterų buvo namų darbininkės. Buvo tikima, kad užkariauti šią žemę reikėjo didžiulių pastangų – būtent šios pastangos esą ir suformavo nacionalinį charakterį. Tai buvo žemė, kurią reikėjo užkariauti, suvaldyti, prisijaukinti. Ir tai pavadinti artimu ryšiu su žeme.

Michaelas Kingas pastebi, kad būtent dėl to istoriškai susiklostė, jog Naujosios Zelandijos gyventojams būdingas tam tikras praktiškumas – pradedant nuo nagingumo namų ūkyje ir baigiant apskritai požiūriu į gyvenimą. Jiems taip pat būdingas avantiūrizmas (tai, nuo ko sala apskritai prasidėjo) – todėl jie mėgsta, kaip sakoma saloje, „have a go“, išbandyti, patirti, pamėginti.


West Coast, North island. A.Cicėnaitės nuotr.

***

Tam tikra emigranto gyvenimo stadija yra nostalgija. Tačiau nostalgija ne tėvynei, kaip sakytų šio žodžio semantika. Nostalgija, arba, tikriau, ilgesys žemės, kurios horizontus dar viliesi išvysti horizonte. Keista ta sala, Naujoji Zelandija. Kartais atrodo, kad jos nė nėra. Kad visas gyvenimas čia yra ilgo balto debesies sapnas.

***

Trejus metus Naujojoje Zelandijoje praleidęs indas, su kuriuo du semestrus liejome prakaitą toje pačioje šokių studijoje, bet susipažinome likus tik trim dienoms iki jo skrydžio atgal į Indiją. Baigęs architektūros doktorantūrą ir gavęs šokių instruktoriaus pažymėjimą jis galiausiai skrenda namo. Graikų dievą primenantis amerikietis, po fizikos doktorantūros studijų iškeitęs nykų darbą biure į Naująją Zelandiją, kad galėtų čia rašyti poeziją, gerti alų, rūkyti marihuaną ir megzti neįpareigojančius romanus su dailiomis merginomis. Vėliau jis taip pat skrenda į Indiją. Kur gi kitur. Anksčiau ar vėliau ten atsidursime mes visi.

Laikinumas tvyro ore, internetas pilnas skelbimų apie nuomojamus kambarius ir butus, išvažiuodami žmonės savo sukauptus turtus atiduoda pusvelčiui – arba tiesiog atiduoda. Daiktai pririša prie namų ir prie žemės, daiktai įpareigoja – čia gyvenantys žmonės tai žino. Arba dar sužinos.

Spartietiški studentų kambariai (kai kurie mūsų visą gyvenimą išlieka studentais) – ir, kaip netikėtas kontrastas, ištaigingi atostogų nameliai su galybe antikvarinių daiktų ir mielų smulkmenų, jaukiais kilimais vonios kambariuose, budistine išmintimi antikvariniuose rėmeliuose, porcelianinėmis šokėjomis ant komodos. Į atokų salos kampelį atvykęs trumpų atostogų jautiesi labiau namie – tegu tai iš tikro ir ne tavo namai.

Emigrantų sala, kuri išmoko šokti. Nes šokyje svarbi tik ši akimirka. Pagauni ir užfiksuoji ją arba ne. Ištirpsti savo kūne arba tik nevykusiai mėgdžioji instruktoriaus judesius. Sala, išmokanti šokti gyvenimą kaip vieną trapią partiją, tik vieną vasarą, tik vienus metus.


West Coast, North island. A.Cicėnaitės nuotr.

***

Gyvenantys saloje skiriasi nuo gyvenančių žemyne. Tie, kurie gyvena žemyne, suleidžia šaknis į žemę. Jų žemė tvirtesnė, ir tvirta yra jų kalba, laikanti juos prikabintus prie gyvenimo. Tie, kurie gyvena saloje, tampa laukiniai, juos nešioja vėjas, ir kartais jie pamiršta, kuria kalba galvoti ir kuria kalba nepamiršti namų. Salos gyventojai nejaučia nostalgijos, nes jie greitai pamiršta, kad kada nors iš viso turėjo namus. Jų namai – judesys, neramus žvilgsnis už horizonto linijos, jie greiti atgniaužti pirštus, nes žino, kaip skaudžiai į juos įsirėžia virvės, jei laikai per stipriai. Žmones, daiktus, prisiminimus.

Bus tęsinys