Nuotraukos, atvirukai, vaizdo reportažai nematomomis kojytėmis pasklinda po pasaulį, platindami gražiausios pasaulio šalies mitą. Rojus žemėje, nesugadintas kampelis toli nuo pasaulio negandų. Rezervatas. Naktinis namelis, kuriame gyvena vienišas, sergantis ir liūdnas beveik išnykusių paukščių rūšies atstovas. (Ar yra kita šalis, kurios gyventojai gautų tokio pažeidžiamo padaro pravardę?)
Tačiau iš bet kokio rezervato norisi ištrūkti į laisvę.
***
Gyvenant čia galima suprasti, kad Naujosios Zelandijos kaip svajonių šalies pozicionavimas turi ne tiek daug ką bendro su realybe. Tai iš dalies patvirtina atliktos vietinių studentų apklausos. Viena vertus, jie teoriškai žino, kokie žodžiai asocijuojasi su Naująja Zelandija: tai švari, žalia, graži šalis, plačios jos erdvės ir laimingi žmonės. Kita vertus, kasdienis jų gyvenimas neturi nieko bendra su šiuo plačiai propaguojamu įvaizdžiu.
Didžioji dauguma gyventojų susitelkę pagrindiniuose miestuose (Oklende (Auckland) – daugiau nei milijonas, Velingtone (Wellington) – apie keturis šimtus tūkstančių. Palyginimui – šalies gyventojų skaičius sudaro kiek daugiau nei keturis milijonus). Vis dėlto šalies įvaizdis su miestais visiškai nesiejamas. Miestai nėra tikroji Naujoji Zelandija. Tikroji – tai gamta: kalnai ir plynės, vulkanai ir ledynai, geizeriai ir kriokliai. Tai tos vietos, kuriose nėra žmonių, kurios nėra sukultūrintos ir apgyvendintos, todėl, tiesą sakant, su kasdieniu žmonių gyvenimu neturi nieko bendro.
Kito tyrimo metu paaiškėjo, kad Naujosios Zelandijos įvaizdis siejamas su gamta ir gyvenimo būdu. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų įvaizdis siejamas su politika ir tam tikra ideologija.
Idealus Naujosios Zelandijos įvaizdis, kokį norėtų matyti ir reklamos kūrėjai, ir jos vartotojai – tai saugūs namai natūralios, rojų primenančios gamtos apsuptyje. Deja, po pastarųjų šalį sukrėtusių žemės drebėjimų, iš kurių tragiškiausias 2011 metų vasarį nuniokojo bene britiškiausios dvasios pietinės salos miestą Kraistčerčą (Christchurch) ir nusinešė beveik du šimtus gyvybių, saugios šalies mitas ima bliūkšti.
O sklindant gandams apie pasikartosiančius žemės drebėjimus ir po jų seksiančius milžiniškus cunamius laikinai čia atvykę žmonės neramiai perka lėktuvo bilietus namo. Siautėjant gamtos stichijoms, gali sumažėti ir šalį trokštančių aplankyti turistų skaičius. Juk gamta, reklamos kūrėjų žargonu, yra pagrindinis salą parduodantis veiksnys.
Tačiau vien tik sėdėti ir stebėti atvirukinius vaizdus pro autobuso, automobilio ar traukinio langą turistams nebepakanka. Siekiant išsiskirti (ir kurti išskirtinę tapatybę) siūlomas naujas mitas – Naujosios Zelandijos kaip ekstremalių sporto šakų gimtinės. Čia gamta tampa nuostabiu, tačiau gan monotonišku fonu tikriesiems nuotykiams patirti – šokimui su guma nuo skardžio į upę, plaukimui plaustais sraunia upe, plaukimui greitaeige valtimi, skrydžiui sraigtasparniu, sklandymui...
Vos už kelis šimtus dolerių nuotykių sostinėje vadinamame Kvinstaune (Queenstown), esančiame Pietinėje saloje, gali nusipirkti saugų adrenalino kiekį gamtos apsuptyje, pasirinkti rizikos kiekį, jį kontroliuoti ir vėliau publikuoti savo (taip, tu drąsus, šaunus ir bebaimis) nuotraukas socialiniuose tinkluose. Tai – drąsaus Naujosios Zelandijos gyventojo, besimėgaujančio sportu ir ekstremaliomis pramogomis, lengvai įveikiančio aukščiausius kalnus, tapatybės kūrimo dalis (tereikia prisiminti NZ nacionalinį pasididžiavimą Edmundą Hillary, kuris pirmasis įveikė Everestą).
Neišvengiamas klausimas atvykėliams, pateikiamas, kaip juokaujama, vos jiems išlipus iš lėktuvo – „tai kaip jums patinka Naujoji Zelandija?“ – pirmiausia gali būti vertinamas kaip pasąmoninis nevisavertiškumo kompleksas, koks atsiranda gimus ir gyvenant atokioje mažoje saloje, kurią lengva pamesti piešiant pasaulio žemėlapius. O kas gali būti blogiau nei likti ar jaustis pamirštam. Gal dėl to net nedideliuose šalies miestuose ir miesteliuose galima aptikti galybę vietinės reikšmės muziejų, botanikos parkų ir būtinai – karo memorialą. Maža šalis ir maži jos gyventojai visokiais būdais stengiasi palikti savo pėdsaką istorijoje ir skaitmeniniuose turistų fotoaparatuose, įreikšminti savo egzistavimą.
***
„Naujoji Zelandija – nebe krikščioniška šalis?“ - klausia ir kartu teigia mano kolegos straipsnio pavadinimas. Straipsnyje kolega įrodinėja, kad pastaraisiais dešimtmečiais iš krikščioniškos šalies Naujoji Zelandija virsta net ne eklektišku kultūrų ir tikėjimų mišiniu, kuriame persipynusios krikščioniškosios, islamo, budistinės ir Naujojo amžiaus tradicijos, o dar daugiau – agnostikų ar ateistų visuomene. Visuomene, kurioje apie tikėjimą kalbama vis mažiau ir mažiau, nes jis paprasčiausiai tampa nebeaktualus.
Naujojoje Zelandijoje lengva tapti jei ne ateistu, tai bent panteistu. Lengva garbinti gamtos grožį, kai toji gamta gali bauginti ne mažiau nei Senojo testamento dievas – siaučiančios vėtros, drebanti žemė, ugnikalnių išsiveržimai ir kada nors miestus užliesianti cunamio banga, nušluosianti saugiausią pasaulio žemę ir tuos malonius žmones, kurie rytais sveikinasi su tavimi autobuso stotelėje.
Naujoji Zelandija – nebe svajonių šalis, priduriu pusiau kolegai, pusiau sau. Nes svajonių šalis visuomet tik ta, kurioje nebuvai. Arba galbūt joje praleidai atostogas, kurias prisiminus ima tirpti pirštų galiukai. Šalis, kurioje gyveni, anksčiau ar vėliau ima priminti pabodusį sutuoktinį, kurio trūkumus matai taip aiškiai, lyg jie būtų išdėstyti dvyliktu šriftu ant A4 formato lapo.
***
Naujoji Zelandija nėra mano svajonių šalis ir niekuomet nebuvo. Atsargiai svajokite, nes jūsų svajonės gali išsipildyti, galėčiau pasakyti draugams, svajojantiems, kaip vieną dieną atskris manęs aplankyti, pames atgalinį lėktuvo bilietą ir amžiams pasiliks kivių saloje, o jų pelenus vieną dieną išbarstys virš Ramiojo vandenyno.
„Nesuprantu, kodėl žmonės taip pamišę dėl Naujosios Zelandijos ir ją vadina ypatinga“, - sako bičiulis iš Valstijų. „Toje pačioje Kalifornijoje, Meksikoje, Kolorade surastum tokių pat, jei ne gražesnių gamtos vaizdų. Tai mieganti šalis. Suknista miegančioji gražuolė su septyniais nykštukais.“ Jis patyli. „Man reikia iš čia dingti.“ Lengva jam kalbėti, kai kišenėje – bilietas rytojaus skrydžiui į Australiją. O aš jam šiek tiek pavydžiu, bet to neprisipažįstu.
„Tačiau tai saugiausia šalis pasaulyje“, - paprieštarauju. „Pagal kokius parametrus?“ – juokiasi jis. Ir tikrai, mano žodžiai skamba kiek ironiškai po paskutinių stichijos siautėjimų. Po mistinių pranašysčių apie sostinę sugriausiantį žemės drebėjimą, kuris, pagal vietinio maorių išminčiaus regėjimą, turėtų įvykti birželį. (Tik neaišku, kurių metų). „Pagal socialinius?“ – sakau aš. „Kur kitur galėčiau prieš pat vidurnaktį išsiruošti pabėgioti laukais, gatvėmis ir parkais ir nesutikti nė vieno pakelės maniako?“ „Žinoma, tu jo nesutiksi“, - sako man jis, - „nes čia, teisybę pasakius, niekas ir negyvena.“
***
Naujojoje Zelandijoje šiuo metu gyvena daugiau nei keturi milijonai žmonių ir keturiasdešimt milijonų avių.
***
Naujajai Zelandijai ištikimybę prisiekia tie, kurie čia gimę ir augę, arba tie, kurie emigravo į šią šalį seniai, kaip į pažadėtąją žemę. Retsykiais – ir tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių tapo politiniais ar ekonominiais pabėgėliais. Ištikimi tie, kuriems svarbus rūpestis gamta ir gyvenimas žalioje šalyje, atkakliai neįsileidžiančioje atominių elektrinių. Kurie dievina plačias šalies erdves ir jose atsiveriančias galimybes visų rūšių judėjimui – kelionėms pėsčiomis, dviračiais, motociklais, automobiliais. Kurie dievina visų rūšių ekstremalias pramogas arba nori auginti vaikus pakankamai saugioje ir draugiškoje aplinkoje (neskaitant žemės drebėjimų ir pavienių cunamių).
Ši saugi teritorija, kurioje vis dar gajus posakis, jog „žaibas trenkia į aukštesnius medžius“, gali tapti nekenčiamu akvariumu storomis sienomis – tiems, kurie nori išplaukti į platesnius vandenis. Oro uostuose kasdien kyla ir leidžiasi lėktuvai, skraidindami vietinius gyventojus į didįjį pasaulį anapus vandenyno, o turistus – į didįjį jų gyvenimo nuotykį.
Bus tęsinys
