Vėliau čia atsikraustė žmogus, ir žemė sudrebėjo po jo kojomis. Žmogus išrado Pietų kryžių, paparčius, regbį, kivių pyragą, nesuprantamą anglų kalbos atmainą bei ypatingo tipo nostalgiją, kuri būdinga tik gyvenantiems saloje.

Tačiau iki tol turėjo praeiti daug laiko. Naujoji Zelandija – vėliausiai žmonių kojų paliesta žemė. Atrasta net kelis kartus. Šiek tiek daugiau nei prieš tūkstantį metų salas atrado čia atplaukę polineziečiai. Dar po kelių šimtmečių – keliautojas Abelis Tasmanas, nuleidęs inkarą 1642 metais. Po jo buvo kapitonas Džeimsas Kukas 1769 metais. Britų laivai devynioliktajame amžiuje. O dvidešimt pirmajame – pilni lėktuvai entuziastingų turistų, mankštinančių kojas siauruose lėktuvo praėjimuose po keliolikos valandų skrydžio ir kruopščiai pildančių imigracijos korteles. Persisvėrę per storą kaimyną, pro lėktuvo iliuminatorius jie stengiasi įžiūrėti artėjančius žemės kontūrus, o mato vien tik besitęsiančią vandens juostą.

Atradimai, kurie tebesitęsia iki šiol. Paskutinieji dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiai ir dvidešimt pirmojo pradžia – laikas, kada iš naujo apibrėžiamas baltųjų Naujosios Zelandijos gyventojų, vadinamųjų „pakeha“, identitetas ir santykis su maoriškąja visuomenės dalimi. Kada apskritai iš naujo įvertinama šalies tapatybė.

Aucklandas. A.Cicėnaitės nuotr.

Devynioliktajame amžiuje Naujoji Zelandija tapo Didžiosios Britanijos kolonija. Kaip ironiškai juokauja vietiniai, tuomet Zelandija pagarsėjo kaip britų ferma. Ji imta vaizduoti kaip savotiška Arkadija – svajonių ir pasakų šalis, į kurią patekti – tolygu ištraukti laimingą loterijos bilietą.

Į Naująją Zelandiją mėnesių mėnesiais plaukė didžiuliai laivai, o juose grūdosi maži gyvenimai. Kas ryžtųsi saugią kasdienybę pas karalienę iškeisti į niekam nežinomą salą kitame pasaulio gale? Avantiūristai, nuotykių ieškotojai, nevykėliai ir tie, kuriems nebėra ko prarasti. Kupini naujo gyvenimo vilčių, suvilioti fantastiškų gamtos lobių ir aukso klodų. Didžiulėse medinėse dėžėse ir apsilaupiusiuose lagaminuose jie atsivežė britišką kultūrą – kalbą, papročius ir įpročius, maistą, kultūrą ir įvairių smulkmenų, kurios ir dabar vis dar kartais pardavinėjamos sekmadieniniuose mažų miestelių turgeliuose.

Su savimi emigrantai atsivežė savo buvusius namus. Tačiau to buvo negana. Britiškos tapatybės nepakako, siekiant svetimoje žemėje tvirtai įleisti šaknis. Su šia žeme reikėjo susisieti tiek ekonomine, tiek emocine ir dvasine prasmėmis. Su nauja tėvyne jie nebuvo susiję kraujo ryšiais. Tiesą sakant, juos siejo tik žemė, kurią turėjo nusipirkę. Taigi atsikėlėliai turėjo iš naujo susikurti savo tapatybę, apsibrėžti save. Tai pasidarė itin svarbu tuomet, kai augant gyventojų skaičiui, augo ir poreikis sukurti nacionalinį identitetą.

Aucklandas. A.Cicėnaitės nuotr.

Pirmajai kartai šiuo požiūriu teko sunkiausias iššūkis. Ne tik išgyventi nostalgijos jausmus, bet ir padalinti save tarp dviejų salų – Didžiosios Britanijos ir Naujosios Zelandijos. Ir Zelandija pralaimėjo. Ateinančioms kartoms pirmieji emigrantai skiepijo Britanijos kaip tikrųjų namų idėją. Šaliai reprezentuoti buvo renkamasi britiškus simbolius. Laimei ar nelaimei, jie neprigijo.

Knygoje „Inventing New Zealand“ Claudia Bell prisimena, kaip mokykloje buvo dėstoma vien Britanijos istorija, o monarchija vaizduojama kaip natūrali, istoriškai susiklosčiusi šalies valdymo forma. Būdami vaikai, jie buvo auklėjami mintimi, kad gyvenimas saloje – geriausias iš visų įmanomų. Jie turėtų būti už tai be galo dėkingi. Tuo tarpu vargšai užjūrio vaikai esą badauja. Naujosios Zelandijos naujakurių vaikai užaugo kultūrinėje Britanijos aplinkoje, kurioje tai, kas britiška, buvo pažymėta reikšmingu kokybės ženklu.

***

„Žmonės, kurie niekad nebuvo išvykę kitur, nuolat kartojo, kad tai geriausia šalis pasaulyje. Mes jais tikėjome“, - sako Claudia Bell.

Aucklando apylinkės. A.Cicėnaitės nuotr.

***

Maorių socialiniame gyvenime beveik nesimatė. Buvo manoma, kad dar poros kartų prireiks jiems visiškai prisitaikyti ir asimiliuotis. Turėjo praeiti daug laiko, kol imta kalbėti apie nutylėtą šalies istorijos dalį, kruvinus konfliktus su maoriais ir šių išstūmimą iš šalies kultūrinio ir socialinio paveikslo, kol prabilta apie kitą Waitangi sutarties 1840 metais pusę. Ši sutartis, beje, vėliau mitologizuota kaip harmoningas dviejų kultūrų – maorių ir britų – susiliejimas.

Ilgus metus gyvavusį lygių teisių ir vienodų galimybių mitą dabar postkolonijiniais reveransais bandoma paversti realybe. Oficialios šalies kalbos – anglų ir maorių. Visi renginiai prasideda maorišku pasisveikinimu, net jei auditorijoje jos niekas nesupranta, įskaitant pranešėją. Maoriams svarbi vienintelė žinutė: mes irgi egzistuojame. Mes nenorime asimiliuotis. Mes esame kitokie.

Išradingi įvaizdžio kūrėjai tuo kitoniškumu neretai pasinaudoja. Šalis pristatoma kaip kultūringai egzotiška, arba egzotiškai kultūringa. Jokių staigmenų: kitas pasirodo kaip saugiai marginalizuota iliustratyvi aplinkos detalė, leidžianti produktyviai panaudoti skaitmeninio fotoaparato kortelės atmintį.

***

1994-5 metais TV ekranuose sukosi Naujosios Zelandijos oro linijų kompanijos reklaminis klipas „Birds“ („Paukščiai“, agentūra „Saatchi and Saatchi“). Kaip ir reikia tikėtis, klipe rodoma Naujoji Zelandija. Atvirukus primenantys gamtos vaizdai. Sentimentalūs susitikimai ir išsiskyrimai oro uoste („paskambink man.“ „ir aš tave myliu.“). Didinga pabaiga (nepamiršti muzikinio fono), kurioje kompiuterine grafika sukurti paukščiai sutartinai išsirikiuoja į oro linijų logotipą.

Tuo tarpu balsas už kadro pasakoja:

„There is one nation of people that loves to fly, and one airline that flies them. Air New Zealand – the airline of the world‘s greatest travellers.“ („Tauta, kuri mėgsta skraidyti, ir oro linijos, kurios ją skraidina. Air New Zealand – didžiausių pasaulio keliautojų oro linijos.“)

Kalbant apie šį klipą, neįmanoma neprisiminti vieno paradokso. Kivis, virtęs Naujosios Zelandijos simboliu ir apskritai bendriniu žodžiu, skirtu vietiniams gyventojams pavadinti, iš tikro yra neskraidantis, beveik išnykęs paukštis. Šis paradoksas – tik pirmasis iš daugelio, kurie atsiskleidžia mėginant kalbėti apie Naująją Zelandiją, šalies ir jos gyventojų tapatybę. Bandymas pozicionuoti tautą kaip „didžiausius pasaulio keliautojus“ – atsiradęs iš beviltiškumo ir tikro poreikio. Juk nuo viso pasaulio nutolusios salos gyventojams reikia įveikti tūkstančius kilometrų, norint pasiekti vadinamuosius tikros civilizacijos židinius.

Bulls. A.Cicėnaitės nuotr.

(Beje, kalbant apie paradoksus. Istorikas, rašytojas Michaelas Kingas pastebi, kad dvidešimtojo amžiaus viduryje Naujoji Zelandija buvo tikras geografinis ir istorinis paradoksas. Didžiąją jos gyventojų dalį sudarė europiečių kilmės žmonės. Salos, kaip žinia, yra išsidėsčiusios Ramiojo vandenyno teritorijoje. O artimiausi galingi kaimynai buvo azijiečiai. Pastarasis faktas Naujosios Zelandijos politikus šiek tiek gąsdino. Prireikė kelių dešimtmečių suprasti, kad su Azija galima užmegzti abipusiai naudingus ryšius. Tam, beje, prireikė taip pat nusiimti ir britiško išdidumo bei išskirtinumo karūną.)

Štai kodėl, gyvenant Naujojoje Zelandijoje, beveik neįmanoma nepastebėti, kad išsilavinimas ir apskritai erudicija čia matuojama ne baigtų universitetų diplomais ar darbe įgytais įgūdžiais, o kelionėse praleistomis savaitėmis, mėnesiais ar metais. Kitaip sakant – laiku, praleistu svetur. Dauguma tradiciškai renkasi Britaniją. Kai kurie bastosi po Europą, Šiaurės ir Pietų Ameriką, savanoriauja Azijoje. Treti svajoja praturtėti didžiojoje kaimynėje Australijoje.

Pasakymas „well-travelled“ (turbūt tiksliausias jo lietuviškas atitikmuo – „matęs pasaulio“), kuris šioje šalyje labai dažnai vartojamas siekiant pabrėžti asmens patirtį, jo įdomią asmenybę ir apskritai visapusišką patrauklumą, asocijuojasi su kitu panašiu pasakymu „well-read“ („apsiskaitęs“), tik kad knygų skaitymas čia ne toks aktualus. Aktualiau yra keliauti. Ištrūkti iš gaivaus ir kartu troškaus salos oro. Pamatyti, kad pasaulis neapsiriboja nuostabia gamta ir standartiniais negudrios architektūros privačiais namukais, išsirikiavusiais ant žalių kalvų.

Tradicija tapusios kelionės svetur po universiteto baigimo arba tiesiog susitaupius pakankamai pinigų, vadinamieji OE, arba „overseas experience“ – ne kas kita, kaip pastanga įveikti Naujosios Zelandijos gyventojų atskirtumo jausmą, patenkinti troškimą – ne tik kelionių, naujų įspūdžių, žinių, bet ir kažko daugiau. Pasijusti pasaulio centre. Pačiam tapti centru, o ne periferija. Ne žmogumi iš salos, kuri daugeliui yra tik mitas, svajonių šalis, kurią pasaulio žemėlapyje taip lengva pamiršti.

Bus tęsinys