Visų pirma reikėtų paminėti, kad iškylaudami vidury miško galite susidurti su grybautojais, netolimo kaimo gyventojais, prie ežero – žvejais, o naktį - su vagimis, todėl budrumo prarasti negalima niekad.

Net ir atsiplėšus nuo civilizacijos, negalima pamiršti apie tai, kad žmonių gali būti visur ir toli gražu ne visi iš jų gerų kėslų vedini į mišką ateina. Vagys linkę apšvarinti stovyklautojus labai primityviu, tačiau be galo veiksmingu būdu – prieš pat saulei tekant, kai visi pakankamai kietai įmigę, vagys gali ramiai atplaukti iki stovyklavietės ir susirinkti visus paliktus daiktus.

O kadangi tokių stovyklaviečių prie didesnių ežerų yra bent kelios, nors dažniausiai – keliolika, ilgapirščiai nesunkiai ir greitai susirenka svetimus daiktus ir greitai dingsta. Juolab niekad nepagalvotum, kad žmogus, beplaukiojantis valtimi, gali būti nebūtinai žvejys... Todėl telieka būti budresniems, saugoti savo daiktus ir atidžiau rinktis stovyklavietes poilsiui.

Erkės

Net ir pačiame atokiausiame Lietuvos kampelyje, kur nė su žiburiu neįmanoma rasti žmonių, tyko daug kitokių pavojų. Miškas yra puiki vieta gyventi ir daugintis erkėms, kurios akimirksniu gali užkrėsti Laimo liga ar erkiniu encefalitu. Pastaroji liga yra ypatingai sunki, o pasekmės gali išlikti visam gyvenimui.

Kad ir koks didelis skiepų patikimumas yra, tačiau visada patartina padaryti viską, siekiant išvengti erkės įsisiurbimo. Svarbu, kad kojinės būtų ilgos, o kelnės - sukištos į batus. Taip pat geriau dėvėti drabužius ilgesnėmis rankovėmis, kuo uždaresnius.

Svarbi ir drabužių spalva – ant šviesesnių, ryškesnių rūbų erkės lengviau pastebimos, todėl tikimybė nuo jų apsisaugoti padidėja.

Purškiamosios apsauginės priemonės irgi gali padėti apsisaugoti nuo erkių, tačiau jos trumpalaikės ir ne visada efektyvios. Norint, kad poilsis miške keltų tik gerus prisiminimus, būtina pasirūpinti erkių įkandimų ir jų sukeliamų ligų profilaktika.

Saugotis reikėtų ir gyvačių

Miškuose, o ypač pelkėtose vietose, galima sutikti dar vieną pavojingą, o kartu ir labai ypatingą Lietuvos gyventoją. Paprastoji angis yra vienintelė Lietuvoje gyvenanti nuodinga gyvatė. Šios gyvatės nuodai nėra mirtinai nuodingi ir net nelygintini su kobros įkandimu ar akistata su pitonu. Vis dėlto, geriau netapti šios išvaizdžios gyvatės priešu.

Visų pirma, labiau pelkėtose vietose reikia atidžiau žiūrėti, kur vaikštome ir ant kokio pagrindo einant dedama koja. Paprastoji angis yra itin sėsli gyvatė ir toliau nei 100 metrų nuo savo gyvenamosios vietos nejuda.

Gyvatė marguolė nėra agresyvi ir įgelti gali tik užpulta, siekdama apsiginti, todėl jei nesukeliate pavojaus gyvatei, galite nebijoti įkandimo. Jei jau susitikote su gyvate – reikia mokėti nustatyti, kas tai per gyvis ir, kokį pavojų jis gali kelti.

Lietuvoje be vienos nuodingos gyvačių rūšies gyvena dar ir kelios rūšys žalčių.

Geltonskruostis žaltys lengvai atpažįstamas iš ant galvos esančių geltonų dėmių, spalva labai panašus į paprastąją angį, todėl retkarčiais sumaišomas su ja.

Dar vienas ryškus skirtumas tarp geltonskruosčio žalčio ir paprastosios angies - marguolė turi dažniausiai juodą dryžį, einantį per visą gyvatės ilgį, žalčiai būna juodi arba pilki su siaurais skersinių juostų sudarytais raštais ar tamsesnėmis dėmėmis ant kūno.

Retai sutinkamas Lietuvoje, tačiau labai panašūs į nuodingą gyvatę – lygiažvynis žaltys. Nuo angių skiriasi tuo, kad turi rusvą, kartais oranžinį pilvelį, neturi ilčių, nors išsigandęs gali kąsti, šnypšti ir atrodyti grėsmingai, tačiau pavojaus žmonėms nesukelia jokio.

Įkandus angiai, lieka aiškios ilčių kandimo žymės, o po žalčio apkandžiojimo tesimato daug nedidelių dantukų žymių. Paprastoji angis dažnai sutinkama drėgnuose Lietuvos miškuose, tačiau jos nereikia bijoti tol, kol ji nepajuto gręsiančio pavojaus.

Miškas kaip ir miestas pilnas įvairiausių pavojų ir netikėtumų, tačiau nuo jų galima nesunkiai ir užtikrintai apsisaugoti, svarbu niekad neprarasti budrumo. Nepaisant visų pavojų, gamta teikia didžiulį džiaugsmą ir sukelia daug gerų emocijų.