Savo patirtimi A.Geležauskas pasidalins ir su mūsų šalies moksleiviais, skaitydamas paskaitas II-ajame Japonijos kultūros festivalyje ir VI-ojoje Tarptautinėje bonsai ir suiseki parodoje Vilniuje birželio 9-12 d.

Kokia buvo pirmoji pažintis su Japonija?

Pirmą kartą su Japonija susidūriau vaikystėje, kuomet teko pamatyti Akira Kurosawa meninius filmus apie samurajus. O kokiam vaikui gali nepatikti šaunūs samurajai? Tai buvo pirmoji pažintis. Vėliau jau universitete sužinojau, kad galima mokytis japonų kalbos. Nuėjau, pamačiau, patiko. Panašiai kaip žymioji Cezario frazė „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“.

Ji turbūt sunkiai įkandama?

Taip, kalba nelengva vienareikšmiškai. Aš asmeniškai japonų kalbą skirstau į atskiras dalis. Vienas dalykas yra kalbėti, kitas skaityti, o dar kitas rašyti. Rašymas yra sudėtingiausia dalis, ypač jeigu tenka rašyti ranka. Ypač šiais kompiuterių laikais tai tampa savotišku iššūkiu netgi tiems patiems japonams.

Juk kiekvienas hieroglifas turi keletą reikšmių ar netgi reiškia frazes?

Pas mus priimtina sakyti, kad hieroglifai gali reikšti ne tik žodžius, bet ir frazes. Aš turbūt sakyčiau koncepcijas. Nes kalba - toks dalykas, kur yra užkoduoti tam tikri kultūriniai dalykai.

Tarkime, japonų kalba dar galėtų būti skirstoma į tris rūšis. T.y. kuomet kalbama su draugais - paprasta kalba. Kuomet kalbama su socialiai ar kita prasme aukštesniu, vyresniu ir pan. asmeniu, gali būti naudojama mandagioji kalba arba gali kalbėti nusižeminęs. Būtent užsieniečiams šios mandagiosios kalbos įvaldymas yra vienas sunkiausių uždavinių. O be sugebėjimų vartoti mandagiąją kalbą gali net nesvajoti apie darbą jokioje Japonijos kompanijoje. Taigi kalba labai glaudžiai siejasi su kultūra ir visuomenės sąranga šia prasme.

Gali pasakyti „Noriu gerti“ arba mandagiąja kalba gali pasakyti „Aš būčiau labai laimingas, jeigu jūs man duotumėt galimybę atsigerti vandens“.

Tai ta mandagioji kalba iš tiesų panaši į haiku?

Galbūt galima atrasti kažkokių panašumų ta prasme, kad haiku poezijoje išreiškiami jausmai, o kalbant mandagiai irgi be jausmų neapsieisi. Juk ne veltui sakoma, kaip atpažinti, ar užsienietis įvaldė šią kalbą ir bent kažkiek pažįsta šalį. Ogi tuomet, kai kalbėdamas mobiliuoju telefonu pradeda linksėti.

Kas jus japonų kultūroje labiausiai žavi?

Mane labiausiai žavi pagarba vieni kitiems, atsakomybės jausmas bendrąja prasme. Esam nemažai girdėję apie jų darbštumą - iš dalies galima sieti tai su atsakomybės jausmu. Nors, žinoma, kai kada ilgus viršvalandžius lemia ir kiti aspektai. Taip pat pagarba žmogui. Aš nesu matęs pasaulyje saugesnės šalies. Taip pat japonai labai mėgsta švarą - iš dalies tai irgi pagarba savo ir kaimyno aplinkai - stengiamasi kitam nesudaryti rūpesčių. Ta visa kultūrinių bruožų visuma suformuoja nacionalinį charakterį.

Ir vienas labai svarbus dalykas. Japonai ir kinai - tai dvi totaliai skirtingos kultūros šių dienų kontekste, nors japonai daug ką perėmę iš Kinijos ir Korėjos pusiasalio. Bet tų tautų mentaliteto negalima lyginti, ne ta prasme, kas geresnis ar blogesnis, tiesiog jie skirtingi. Todėl ir Lietuvos verslui reikėtų tai turėti omenyje - bendravimas su šiomis šalimis skirtingas.

Sako, japonus sunku įtikinti, jie nepatiklūs, santūrūs, turi ilgą kelią nueiti, kol įgyji jų pasitikėjimą. Ar tai tiesa?

Iš dalies pritarčiau. Yra vadinami konceptai: tatemae ir hone. Tatemae tai yra tarsi tavo išorinis veidas, tai, kaip tu elgiesi išorėje ar bendraudamas su nepažįstamu asmeniu. Honne yra tavo tikrieji jausmai. Netgi kai kada bendraujant pašnekovas gali pasakyti: dabar aš kalbėsiu savo hone - tikraisiais jausmais.

Taigi tame pasaulyje japonai, jeigu susidraugauji, yra labai draugiški ir, patikėkit manim, tikrai linksmi. Bet išorėje ne viską gali parodyti, ypač stipriai normų sukaustytoje visuomenėje.

Kaip Japonijos žmonės gyvena dabar, po tragedijos?

Viskas kažkiek aprimę. Žmonės paprasčiausiai neturi kada galvoti ar filosofuoti. Tiesiog stengiamasi eiti pirmyn. Žemės drebėjimo atvejais yra statomi laikini namai, taip būna visais atvejais. Iki to laiko būna gyvenimas kažkokiose bendrose vietose. Japonai stiprūs savo dvasia, pas juos tarsi koks mygtukas įsijungia. Nelaimės ištikti regionai yra daugiau kaimiški arba provincija, o paprastai ten stipresni bendruomenių ryšiai. Be to, dabar visi stengiasi išleisti pinigus, pirkdami produkciją iš tų regionų.

Tradicijos - juk jas turi kiekviena tauta, bet jos linkusios apmirti. Kokios tradicijos Japonijoje yra gyviausios? Kimono ir visa kita?

Sudėtingas ir geras klausimas. Kimono vienu metu buvo apmiręs dabar vėl grįžta į madą. Tas pats pasakytina apie geišas. Geišos - realus pasaulis, visiškai realus. Ir dabar tarsi yra ženklų, jog vėl sugrįžta jų populiarumas. Tai labai sudėtinga profesija, sakyčiau, gyvenimo kelias.

Manau, dar labai stipri išlikusi tradicija yra senpai ir kohai ryšys. Senpai t.y. tavo labiau patyręs asmuo, na, tarkime, universitete, trečio kurso studentas bus senpai antro kurso studentui, o antro kurso studentas bus kohai. T.y. toks vertikalus ryšys, susijęs su pagarba vyresniam ir labiau patyrusiam. Juk sensei hieroglifas 先生pažodžiui pasižiūrėjus reikštų anksčiau gimęs (gyvenęs), kitaip tariant, turintis daugiau patirties, turintis kuo pasidalinti su kitais, todėl ir yra mokytojas.

O sugrįžta kodėl - ar dėl pačių savęs, ar dėl susidomėjimo iš išorės?

Manyčiau, sugrįžimas siejasi su Japonijos sugebėjimu reformuotis. Pas juos yra toks konceptas kaip kaizen, jis reiškia nuolatinį tobulėjimą, kaitą. Dėl geišų irgi tradicijos išlaikomos, tiesiog žiniasklaidoje pradėjo formuotis nuomonė, kad geiša - tai itin subtili moteriškumo išraiška. Sudėtinga atrasti vieną priežastį, visuomet tai yra kompleksas.

Kaip jie sugeba suderinti visas naujas technologijas su tokiomis senomis tradicijomis?

Tradicijos tai yra visuomenė. Tu gali būti pankas, gali dažytis plaukus raudonai, rengtis kaip Lolita, bet jeigu eini dirbti į kompaniją - sudie raudoniems plaukams. Tiesiog tradicijos labai susijusios su normomis. Stiprus pagrindas suteikiamas švietimo sistemoje ir tėvai taip pat daro labai didelę įtaką.

Juk ir religija Japonijoje sugyvena ir ne viena: šintoizmas, budizmas, katalikybė - viskas jiems tinka. Bet, aišku, tradicijos išlaikomos.

Tolerancija?

Aš sakyčiau - žingeidumas, smalsumas.

O kiek statistinis vidutinis realus japonas žino savo tradicijas? Na, visus kakejiko, kimono istorijas, sumi-e?

Manau, vyresnė karta sakytų, kad yra problemų su jaunimu. Bet jeigu jaunimas patenka į įprastą kompaniją ar pan., jie praeina visą socializacijos mokyklą dar kartą. Tiesiog visuomenė paklydėlius po truputį grąžina į rėmus. Dėl to man yra tekę girdėti, kad Japonijoje gana sudėtinga menininkams, nes ta kūrybinė laisvė vis tiek kažkiek būna suspaudžiama.

Visuomenė - kultūra - tradicijos - gyvas pulsuojantis organizmas, tad visko pasitaiko. Yra ir nuokrypių, ir atskirties grupių, visko yra, nėra Japonijos pasaulis tik rožinės spalvos. Bet yra daug dalykų, ko galima pasimokyti ir pritaikyti savo gyvenime.

Kaip atrodo šiuolaikinio japono namai?

20-25 kv. m. vienas kambarys su virtuve Tokijuje. Kaime ar provincijoje namai būna dideli, bet vis tiek didmiesčiuose plotas yra problema, būtent todėl istorijos eigoje yra tos slankiojančios durys.

Ar jie noriai perima vakarietiškus dalykus?

Tikrai taip. Vienu metu, galbūt prieš dvidešimt metų, kai KFC atėjo į šią rinką, tai buvo Kalėdinė tradicija nueiti pavalgyti vištos šlaunelių. Tos pačios vestuvės - juk dauguma rengiasi baltomis suknelėmis ir tuokiasi taip vadinamose "bažnyčiose". Aš manau, japonams tikrai patinka Europa. Mūsų istorija, mūsų pastatai, ta sena tradicija.

Mes veržiamės pas juos įkvėpti gaivaus oro, jie - link mūsų... paradoksas?

Taip. Turi būti apykaita. Kada susipažįsti su įvairiais dalykais, pradedi save geriau pažinti. Man tenka nemažai japonų mokyklose kalbėti apie tarpkultūrinį bendradarbiavimą, tarpkultūrinį pažinimą. Viskas prasideda nuo ŽMOGAUS. žmogus ir tarpusavio supratimas gali kalnus nuversti. Tiesiog jeigu surandi bendrą kalbą, pažįsti vienas kitą ir užsimezga labai nuoširdi draugystė.

Ką norėtumėte palinkėti jaunimui, moksleiviams, kuriuos matysite parodoje?

Jaunimui turiu dvi mėgstamas frazes. Vieną visuomet sakau japonų moksleiviams. Ningen itaru tokoro ni seizan ari - ji reiškia - neužsidarykite vienoje vietoje, eikite į pasaulį tvirtu žingsniu ir stenkitės nuveikti didelius darbus. Gerąja prasme stengtis pažinti kaip galima daugiau ir turėti sveikas ambicijas kažką palikti po savęs. Ir, žinoma, turėti dideles svajones.

Daugiau apie keliones Japonijoje, kaip, kur ir kada keliauti bei ką vertėtų išvysti, visi norintys galės sužinoti VI-ojoje Tarptautinėje bonsai ir suiseki parodoje bei II-ajame Japonijos kultūros festivalyje, skirtame Lietuvos ir Tekančios saulės šalies draugystės dvidešimtmečiui paminėti.

Paroda vyks birželio 9-12 d. „Litexpo“ parodų rūmuose. Dvidešimt pasaulio šalių dalyvių, dvidešimt Japonijos meno šakų, dvidešimt diplomatinių santykių atkūrimo metų. Tokie skaičiai vainikuoja dviejų šalių draugystę ir ištrina geografinius atstumus bei sujungia kultūras. Tai – unikalus renginys ne tik Baltijos šalyse, bet ir Europoje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (11)