Beveik savaitę praleidau prie Atitlan ežero, įsispraudusio tarp kelių ugnikalnių Gvatemalos pietuose. Aplink ežerą kalno šlaituose įsikūrę kokia 10 miestelių, iš kurių vienam – San Pedro de Laguna – ir praleidau beveik visą Velykų savaitę. Tai tikrai nerealus, visiškai atsipalaidavęs miestelis, kuriame sutelpa ir vietiniai majai, gyvenantys pagal savo senas tradicijas, ir keliautojai, kurių nemažai atvažiavę čia pasilieka gyventi ilgesniam laikui.
Vakar nusprendžiau, kad kelias jau šaukia pirmyn ir atvažiavau į antrą pagal dydį Gvatemalos miestą Quetzaltenango, vietinių tiesiog vadinamą Xeila (Šeila). Taigi, bandau grįžti į normalų keliavimo ritmą ir bandau daryti tai, ką planavau atlikti prieš savaitę – baigti rašyti apie El Mirador.
Pradėsiu nuo šiek tiek bendros informacijos, kuri bent jau man pasirodė tikrai įdomi. Majų istorija skirstoma į priešklasikinę (2000BC-250AD), klasikinę (250AD-900AD) ir postklasikinę (900AD iki Kolumbo atvykimo).
Mirador baseinas užima 2169 kvadratinius kilometrus ir yra vadinamas Majų civilizacijos lopšiu. Didelių struktūrų egzistavimas toje tuo metu visiškai nežinomoje teritorijoje pirmą kartą buvo užfiksuotas 1886-87m inžinieriaus Claudio Urrutia, kuris buvo atsakingas už Gvatemalos-Meksikos sienos nužymėjimą. Archeologai pirmą kartą čia apsilankė tik gerokai vėliau – 1932m. Pirmuoju bandymu nepavyko rasti jokių piešinių ar hieroglifų ir archeologams vieta nepasirodė labai įdomi ar vertinga ir buvo toliau pamiršta.
Tik 1962 m mokslininkas Ian Graham aplankė Mirador baseiną ir sukūrė pirmąjį vietovės žemėlapį apibūdinantį kai kuriuos statinius. Jam taip pat pavyko aptikti kelis informacinius akmenis (stelae) su priešklasikinių majų tekstais ir piešiniais. Apie priešklasikinių majų kultūrą tuo metu beveik visiškai nieko nebuvo žinoma ir tai sukėlė mokslininkų bendruomenės susidomėjimą. Taip prasidėjo Mirador baseino tyrinėjimas besitęsiantis ir šiandien.
Darbų pabaigos dar toli gražu nematyti. Iš 26 žinomų majų “sites” tik 14 yra kažkiek tyrinėtos, taip pat spėjama, kad maždaug 30 “sites” yra dar net neatrastos. Tiesa, atradimai jau gerokai viršijo visus archeologų lūkesčius. Mirador baseine aptikta daugiau nei 10 miestų, kurie tarpusavyje buvo sujungti 20-50m pločio ir 1-4m aukščio keliais-autostradomis. Šie keliai mokslininkams yra ne mažiau įspūdingi ir svarbūs negu statiniai, nes buvo lygūs, tiesūs ir tęsėsi didelius atstumus.
Kodėl majų civilizacija įsikūrė būtent šioje nuošalioje vietovėje ir kodėl miestai vėliau kelis kartus buvo visiškai apleisti, dar nėra visiškai aišku. Priešklasikiniai majai, kitaip nei manyta prieš pradedant darbus Mirador baseine, buvo pažengusi civilizacija. Jie pradėjo naudoti nulio koncepciją pusantro tūkstančio metų anksčiau negu europiečiai, hidraulinė sistema, susidedanti iš didžiulių rezervuarų kaupiančių lietaus vandenį ir tankiu jį paskirstančių kanalų tinklu, visus metus aprūpindavo miestus vandeniu.
Majai buvo labai geri astronomai, jų religinė-mitologinė bei agragrinė sistemos rėmėsi tiksliomis žiniomis apie dangaus kūnų judėjimą. Mirador baseino miestai savo gyvavimo piką pasiekia tarp 300BC ir 150AD. Apie 150 mūsų eros metus vietovė buvo visiškai apleista ir tada vėl apgyvendinta klasikinių majų keliais šimtais metų vėliau. Apie 900 mūsų eros metus vietovė buvo galutinai apleista ir daugiau nei 1000 metų žmonijai nežinoma. Kokios to priežastys, mokslininkai dar bando aiškintis.
Priešklasikinių majų hieroglifai dar nėra iššifruoti. Nepadeda ir tai, kad prieš pilnai įsikuriant archeologams, vietovė buvo gana ilgą laiką plėšiama. Dabar prie kiekvienos “site” esančioje stovyklavietėje visus metus gyvena sargai, tad bent jau pagrindiniuose objektuose plėšikavimą sustabdyti pavyko, tačiau nesuskaičiuojama daugybė itin vertingų archeologinių keramikos dirbinių jau yra atsidūrę privačiose kolekcijose.
Skaičiuojama, kad ir šiandien apie 1000 vnt. gerų majų keramikos dirbinių parduodami kas mėnesį. Plėšikams dažnai mokama nuo 200 iki 500 US$ už vieną geros kokybės dirbinį, vėliau aukcionuose ir galerijose kaina gali pakilti ir iki 100000US$ už vnt. Regione yra šimtai plėšikų iškastų tunelių ir nemaža dalis istorijos yra jau prarasta. Guodžia tai, kad turbūt didesnė dalis dar nėra atrasta. Mano manymu, dabartiniai archeologijos studentai turėtų specializuotis šiame regione. Šansai aptikti ką nors tikrai įspūdingo čia yra daug kartų didesni negu, tarkim, prie Egipto piramidžių, kurias visi, kas netingi, jau ištyrinėjo skersai išilgai.
Taigi trečioji mūsų žygio diena yra laukiamiausia visų dalyvių. Šiandien eiti reikės nedaug ir atvyksime į pagrindinį Mirador kompleksą. Keliamės šiek tiek vėliau negu vakar (apie septintą) netrukus pajudame ir dar priešpiet pasiekiame La Danta piramidę, didžiausios apimties statinį pasaulyje, esančią šalia pagrindinio El Mirador komplekso.
Visą piramidės dydį sunku įsivaizduoti, nes beveik viskas apaugę medžiais ir aiškiai matyti tik viršutinė dalis.
Tikslus piramidės aukštis nėra žinomas. Buvo manoma, kad piramidė yra 72 m aukčio, bet neseniai archeologai pasikasė dar šiek tiek giliau ir ten vis dar tęsėsi piramidės konstrukcija. Tad šiuo metu oficialus aukštis jau siekia 74 m. Visi, kas specialiai tam pastatytais laiptais, kas tiesiog piramidės siena (mūsų gidai kaip visada pasako, kad oficialiai tai negalima, bet jei norit savo rizika – prašom) greitai lipam aukštyn ir gerą pusvalandį grožimės iš ten atsiveriančiais vaizdais.
Kadangi viršuje per karšta, pietauti sustojame piramidės papėdėje. Po pietų grupė pasidalina į dvi dalis – energingesnioji dalis išskuba su gidu Ron'u apžiūrėti kuo daugiau skirtingų statinių ir piramidžių, o labiau pavargusieji su Jack'u nusprendžia aplankyti tik kelis svarbiausius ir visi susitaria susitikti stovyklavietėje prieš leidžiantis saulei.
Dar prie La Danta kalba kažkaip pasisuko apie nakvojimą ant piramidžių viršūnės. Ron'as pasako, kad tai draudžiama, bet kartu užsimena, kad Mirador kompleksas ateityje gali tapti vienu svarbiausių archeologinių paminklų pasaulyje ir leidžia suprasti, kad pats, aišku, yra nakvojęs. Taip mano galvoje gimsta idėja ir pradedamas kurti planas.
Su Ron'u vos ne bėgte aplankom dalį kitų komplekse esančių piramidžių, šventyklų ir kitų statinių prie kiekvieno išgirsdami viena už kitą įspūdingesnes istorijas. Prie El Leon piramidės Ron'as pasako, kad prieš pora mėnesių kita grupė ten paslėpė lobį (geocache). Užlipę į viršų su Seth'u ir Alan'u, pradedam tikrinti visas galimas vietas ir už poros minučių po vienu akmeniu randam konteinerį. Daugiau jokių įrašų knygutėje nėra, tad esame pirmieji jį suradę. Valio!
38 metrus siekiančioje El Leon piramidės viršūnėje, kuri, kaip manoma, buvo naudojama astronominiams tikslams, pastebiu kelis strategiškai gerai išsidėsčiusius medžius, puikiai tinkamus hamakui pakabinti. Taip pat Leon piramidė yra gerokai arčiau stovyklavietės negu La Danta. Savo atradimu su kolegom nusprendžiu anksčiau negu tai būtina nesidalinti. Ne maži vaikai visgi, tegul susiranda savo piramides. Atėję į stovyklavietę, iš karto pradedam gaminti maistą ir palikę jį prižiūrėti Jack'ui visi lipame ant antros pagal dydį piramidės majų pasaulyje – El Tigre saulėlydžiui.
Ron'as užsimena apie mūsų laukiantį naktinį žygį pažiūrėti hidraulinės sistemos, ant kurios sienų išliko puikiai išsilaikę piešiniai, kurių vienas simbolizuoja seniausią žinomą majų pasaulio sukūrimo mitą. Šis atradimas buvo pripažintas vienu svarbiausių archeologinių radinių pasaulyje 2009 metais.
Mums bevakarieniaujant, keli stovyklavietės sargai ateina prie mūsų. Sargai čia svarbūs asmenys, tad gidai iš karto jiems pila romo, prasideda diskusija. Naktį draudžiama išeiti iš stovyklavietės ribų ir kadangi stovyklavietėje yra apsistoję dar pora grupių, sargai daryti naktinio žygio mums neleidžia (jūs išeisit, pamatys kiti ir irgi užsimanys). Sargai užsisėdi su mumis, tad naktinį žygį gidai nusprendžia atidėti ankstyvam rytui, prieš tekant saulei, kai visi kietai miegos.
Ron'ui atsargiai užsimenu, kad norėčiau nakvoti ant Leon piramidės. Atsakymas net ir juos pažįstant šiek tiek nustebina: “Jokių problemų. GPS'u naudotis moki? Mes į naktinį žygį eiti negalim, bet jei nori, gali pasiimt GPS ir eikit apžiūrėti patys. Sargai dabar mus stebi, tad pasisukinėk čia prieš eidamas dar kokį pusvalandį ir jokių šviesų stovyklavietės teritorijoje.”
Ron'as parodo, kokius objektus aplankyti, aš tyliai iš kuprinės traukiu miegmaišį, hamaką ir vandens buteliuką, ir slepiuosi šiek tiek toliau tarp medžių. Išeiti pavyksta tik gerokai vėliau, kai didesnė grupės dalis jau sumigusi ir gyvas apart gidų likęs tik australas Alan'as. Supažindinu jį su savo planu ir pakviečiu kartu. Kadangi jis jau pasistatęs savo palapinę, ant piramidės nusprendžia nenakvoti, bet naktiniam žygiui pasirašo.
Situacija susiklosto tiesiog tobulai. Kadangi gidai naktinį žygį vis dėl to darys prieš tekant saulei, jiems bus reikalingas GPS, kurį galėsiu atiduoti Alan'ui parnešti, kai apžiūrėsim tai, ką norim ir kai aš rasiu savo piramidę. Tyliai be šviesų išeinam iš stovyklavietės ir pasukam jau šiek tiek žinomu keliu pro El Tigre piramidę. Užkuriamas GPS ir nustatomas tikslas. Naktį keliauti džiunglių takeliais yra tikrai įspūdingas nuotykis. Reikiamą vietą randam gana nesunkiai. Viskas uždengta plėvele, tad lendam po ja ir randam kelis nemažus kabarius, bei tą žymiąją sieną su piešiniais.
Kitoje sienoje randam skylę arceologų uždengtą medinėm lentom.
Medinės lentos greitai patraukiamos ir randam kaip tik žmogui pralysti tinkamą tunelį, iš pradžių einantį kelis metrus stačiai žemyn ir toliau kažkur vedantį horizontaliai. Viduje randame dar kelis piešinius, ir nors tunelis nelabai ilgas, bet adrenalino tikrai užtenka.
Išeidami dar pamatom skorpioną, kuris kadangi jau ne pirmas matytas, tai daug emocijų nesukelia. Visgi nufotografuoti reikia (šalia numetam žiebtuvėlį, kad matytųsi tikras dydis).
Atgal einam pro Leon piramidę, kur Alan'ui atiduodu GPS ir išsiskiriam. Užlipu į viršų, kur susirandu patogiausią vietą hamakui. Nerealus jausmas, stovėti naktį ant prieš kelis tūkstančius metų senovės majų pastatytos piramidės kažkur viduryje džiunglių... Suradęs patogų akmenį fotoaparatui padėti, padarau kelias nuotraukas, parūkau, dar šiek tiek pasėdžiu ir einu miegot.
Reikia atsikelti prieš saulėtekį, o jokio žadintuvo neturiu. Visgi viskas pavyksta puikiai ir esu pažadinamas beždžionių klegesio kelios minutės prieš tekant saulei. Pasigrožiu saulėtekiu, padarau dar kelias nuotraukas atsiminimui, susipakuoju savo mantą ir leidžiuosi žemyn.
Prieš stovyklavietę, kad nekiltų įtarimo, tarp medžių vėl paslepiu savo miegmaišį ir hamaką. Savo grupės esu sutinkamas šiek tiek pavydžiais veidais ir daugybe klausimų “na ir kaip?”. Jaučiuosi nerealiai, vis dar sunku patikėti tuo ką padariau. Pamąstau, kad ši naktis tikrai tiks į couchsurfing profilyje esančią skiltį “one amazing thing seen or done”.
Pavalgom pusryčius ir pradedam savo kelionę atgal. Gerai tai, kad atgal eisim kitu keliu ir šią naktį aplankysime dar vieną piramidę – el Tintal. Kelias nėra labai trumpas, apie 21 km, ir su sustojimais apžiūrėti dar poros objektų ir pietumis užtrunkame apie 7 val.
El Tintal stovyklavietėje randame krūvą žmonių ir kadangi mes vieni iš paskutinių, visos pavėsinės su stalais jau užimtos. Mes neišrankūs, tad įsikuriame ir ant žemės. Gidai duoda komandą patikrinti visas dėžes su daiktais ir surinkti likusias daržoves ir kitus vakarienei tinkamus produktus. Prasideda maisto gamyba ir, kaip visada, vienas gidas lieka jo prižiūrėti, o mes visi lipame žiūrėti jau paskutinio savo kelionės saulėlydžio.
Gražu, tik šiek tiek keista, nes be mūsų grupės tą patį sugalvoja ir dar kokia 20 žmonių.
Grįžę pavalgom vakarienę ir gidai praneša gerą naujieną. Mūsų muleteer su mulais rytoj jau turi eiti atgal į El Mirador su kita grupe. Kažkur pusė kelio tarp El Tintal ir Carmelita kaimelio yra įveikiama visureigiu, tad dar prieš kelionę mulų savininkai pasiūlo tą pusę kelio atvežti kitos grupės daiktus savo transportu ir tuo pačiu parvežti mus su savo daiktais.
Ryte visi per daug neskubame, nes iki susitikimo vietos vos pora val ėjimo ir ten turim atsirasti 11 val. Įveikiami paskutiniai kilometrai ir sutartoje vietoje susėdame laukti. Kadangi viskas sutarta prieš 5 dienas (visoje kelioneje mobilus ryšys neveikia) ir dar su gvatemaliečiais, neatmetame tikimybės kad niekas neatvažiuos visai. Galiausiai, vėluodamas vos apie valandą, pasirodo mūsų transportas. Pasirodo, tai nedidelis Toyota pikapas, kurio kabinoje be vairuotojo jau sėdi dar vienas vyras ir kokių 10 metų mergaitė. Prasideda pakavimo procesas – mūsų daiktai nuo asilų keliauja į pikapą, daiktai iš pikapo ant asilų.
Kitai grupei užtenka 6 mulų, tad vienas atrišamas ir paleidžiamas. Pasirodo mulai gali patys susirasti kelią atgal į Carmelitą.
Pabaigus pakuoti visus daiktus, gauname komandą lipti į priekabą patiems. Taigi...
Kad ir kaip neįtikėtina tai atrodo iš pradžių, telpame visi. Priekaboje įsikuria visa mūsų 10 žmonių grupė su Megan šunimi Sniper ir daiktais nuo 6 mulų. Tada pikapas pasileidžia į daugiau nei pusvalandžio kelionę džiunglių takeliais, su daugybe virš kelio gana žemai esančių šakų, kurių išvengti yra ne vairuotojo problema. Visą kelią įveikiame su daugybe šūksnių “left side heads down” bandydami prisidengti kažkokiu medžiagos gabalu.
Galiausiai visi sėkmingai pasiekiame Carmelitą, kur laukia mūsų transportas. Perkraunam visus daiktus į savo transportą ir iš Carmelitos telefono Jack'as paskambina Sandrai – moteriškei, kuri savo kieme mums išvažiuojant paruošė pusryčius. Ji pasiūlė mūsų grįžimui pietums iškepti specialią, tik tame ežere aptinkančią žuvį, kurią visi vadina “white fish”. Aišku, su tokiu pasiūlymu visi sutinka ir Jack'as padaro užsakymą.
Atgal savo vietą Jack'o pikapo priekyje užleidžiu Ron'ui, nes jis nemėgsta oro kondicionierių. Man oro kondicionierius taip pat nebūtinas, tad savo vietą pas Megan iš karto iškeičiu su Seth į vietą pikapo gale. Tai buvo mano klaida, nes dulkių pakeliui atgal kyla tiek, kad kvėpuoti turime per sušlapintą medžiagos skiautę ir iki savo pietų vietos atvažiuojami padengti storu storu dulkių sluoksniu.
Šį kartą mūsų jau laukia galiniame kieme paruoštas stalas, kur gauname tikrai skaniai paruoštos žuvies su ryžiais ir daržovėmis.
Pavalgę grįžtame į Flores, į savo pradžios tašką – El Zotz. Išgeriame pigulio alaus, apie kurį visa grupė šnekėjo paskutines kokias 3 dienas. Kadangi Ron'as skuba namo pas šeimą, El Zotz neužsisėdime. Vietoj to aš, Megan, Alan'as, Seth'as ir Jack'as nusprendžiame verstis pas Ron'ą. Pakeliui prekybos centre perkamas romas ir važiuojam į El Remate kaimelį, kurį randame jau visą “papuoštą” velykinėmis alaus reklamomis ir kioskais su ant grotelių kepama mėsa.
Galiausiai visi kas kur radę vietos sukrenta miegoti. Aš įsikuriu miegoti hamake terasoje, ką jau ne kartą dariau anksčiau. Naktį esu pažadinamas kažkokio triukšmo ir atsimerkęs pamatau, kad ant manęs krenta stogas. Laimingo atsitiktinumo dėka nei aš, nei Seth'as nesužeidžiami ir tiesiog persikraustome miegoti kitur.
Bus tęsinys