Priešistorė
Kaip ir daugelis AIESEC stažuotojų, kažkada buvau studentas, o tuo pačiu ir AIESEC Kaunas narys. Per ketverius metus, praleistus bendraujant su labai įvairiais žmonėmis iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių, ir pats užsidegiau noru pakeliauti ir pamatyti, ar tikrai jau ta žolė žalesnė kitoje tvoros pusėje.
Deja, (o galbūt ačiū aukštesnėms jėgoms) iš karto po studijų to padaryti nepavyko. Taip jau viskas susiklostė, kad palikau gimtąjį Kauną ir išvažiavau gyventi į Vilnių. Pradėjau dirbti - kaip žmonės sako, daryti karjerą - ir mintys apie stažuotę pradėjo slopti. Visgi jos niekur nedingo, ir praėjus dviems metams, vėl iškilo į paviršių ir šį kartą net neketino niekur trauktis. Tad nieko kito neliko, kaip dideliam tėvų bei darbdavių nustebimui pareikšti, kad šį kartą tikrai išvažiuoju. Nežinau, kur, kaip ir ar ilgam, bet išvažiuoju!
Labai norėjosi į Aziją, bet buvau sau pasakęs, kad važiuosiu ten, kur manęs reikės. Po kelių mėnesių aktyvių stažuotės paieškų ir kelių nesėkmingų pokalbių, pagaliau man pasisekė! Sužinojau, kad trauksiu kiek į kitą pusę nei planavau ir artimiausius metus praleisiu Kanadoje.
Lydymo katilo centre
„Melting pot“ – būtent taip vadinama Kanada ir ypač sostinė Otava.
Jau nuo pirmųjų minučių čia supratau, ką tai reiškia. Nuo įvairiausių rasių gatvėje, parduotuvėje ar bare, iki to paties vaizdo draugų rate ir namuose. Atvykęs apsistojau vietinių AIESEC‘iečių surastame 4 kambarių bute, pačiame miesto centre. O ten manęs jau laukė tikra tautų mugė – ganietis, ekvadorietis ir kanadietis haitiškomis šaknimis.
Vėliau vietoje pirmųjų dviejų įsikraustė du stažuotojai iš Brazilijos ir (dėl man iki šiol nesuvokiamų priežasčių), anksčiau vadintas „Intern‘s flat“ tapo žinomas kaip „Party House“. Galbūt dėl begalės apšilimų prieš vakarėlius, gal dėl dar daugiau „afterparties“, o gal dėl tiesiog spontaniškų draugų susirinkimų pas mus.
Tai buvo namai, kurių durys buvo atviros visada ir visiems. Net dabar prisiminus metus tuose namuose, kaskart veide atsiranda šypsena dėl nepamirštamų ir beprotiškai linksmų akimirkų. Buvo visko – ir „netyčia“ panaudoto gesintuvo, ir apie 80 žmonių vienu metu, ir tiesiog ramių vakarienių mažame rate, tačiau visada tvyrojo draugiška ir geranoriška atmosfera. Vieno tokio susiėjimo metu pamėginau suskaičiuoti, kiek ten esančių žmonių yra kanadiečiai, rezultatas buvo labiau negu keistas: iš 35 žmonių, tik penki (!!!) buvo gimę Kanadoje. Iš tų 5 tik vieno vienintelio tėvai taip pat buvo kanadiečiai. Tačiau visas mūsų būrys jautėsi lygiaverčiais ir vienodai gerais.
Acart Communications Inc.
Žinoma, stažuotė turi ir kitą dalį – darbą, kurio dėka į ją ir išvykau. Kaip ir Lietuvoje, dirbau projektų vadovu reklamos agentūroje. Nors verslo sritis lyg ir identiška, labai greitai pamačiau milžiniškus skirtumus tiek požiūryje į darbą, bendravime su klientais ir kolegomis ar net pietavimo įpročiuose. Labai greitai supratau, kad su džinsais ir marškinėliais (kaip buvau įpratęs Vilniuje) į darbą eiti nevalia. Taip pat pamačiau visiškai kitokį požiūrį į darbuotojų amžių. Jeigu Lietuvoje svarbiausia darbuotojo potencialas, energija, žinios ir noras, ten vyrauja nuomonė, kad vyresnis žmogus, ilgiau dirbęs, turi daugiau patirties.
Yra ir teigiama pusė – priešindamiesi tokiai nuomonei, daugybė jaunų žmonių steigia ir vadovauja sėkmingai veikiančioms įmonėms. Tačiau man tikrai pasisekė – įgijau labai svarbios patirties, dirbant su valstybinėmis įstaigomis, išmokau kur kas geriau planuoti savo ir kitų darbus bei dirbti tarptautiniame kolektyve. Nieko keisto, kad kaip ir visur kitur, Acart Communications buvo įvairiausių tautų mišinys, nuo Kinijos ar Indijos iki Meksikos, Italijos ir, žinoma, – Lietuvos.
Ko gero, iš nieko neišmokau tiek daug apie Kanadą, kiek iš savo kolegų. Jie mielai dalinosi vietinėmis tradicijomis, pasakojo apie skirtingus šalies aspektus ir tai, ką galima daryti, o ko verčiau vengti. Jiems turbūt iki šiol dar įstrigęs mano naivus noras nuvažiuoti mašina iki Vankuverio. Pasirodo nuo Otavos tam reikėtų maždaug trijų parų, važiuojant po 15 valandų kasdien. Taip, Kanada yra milžiniška!
Mano paties darbas buvo labai panašus į tai, ką veikiau Lietuvoje, bendravimas su klientais, kūrybinių užduočių formavimas kūrybos komandoms, dokumentacija, pasiūlymų klientams ruošimas. Todėl nuo pirmųjų mėnesių darbe pasijutau ne stažuotoju, o tiesiog įmonės darbuotoju, kuriam keliami tokie patys tikslai ir reikalavimai. Puikiai suvokiu, kad visa ta patirtis padarė didelę įtaką mano karjerai po stažuotės ir galiausiai atvedė ten, kur dabar ir esu – Western Union vidinę reklamos agentūrą, kurioje tenka dirbti ne tik su visos Europos, bet ir Azijos ar net Afrikos reklamos projektais.
Keistos (ir ne tik) tradicijos
Nors Kanados kultūra mums nėra tokia paslaptinga ir nežinoma kaip, pavyzdžiui, Ganos, bet per metus, praleistus ten, pavyko pamatyti didžiąją dalį tradicinių švenčių. Nuo gerai mums pažįstamo Haloween‘o, Padėkos ar Švento Patriko dienos iki mažiau girdėtų - Atminimo dienos, skirtos visų karų, kuriuose Kanada dalyvavo, veteranams atminti (lapkričio 11 d.), Kanados dienos (liepos 1 d.), kurios metu šimtatūkstantinė minia susirenka į Otavos centrą, pasipuošusi kanadietiška atributika ir šėlsta iki paryčių.
Yra net tokių egzotinių švenčių kaip 4:20 (Balandžio 20 d.), kurios metu visa didžiulė pieva, esanti priešais parlamento rūmus, okupuojama įvairaus amžiaus žmonių tam, kad jie ten tiesiog galėtų atsipūsti, supešdami vieną kitą suktinę.
Žinoma, negalima pamiršti ir tradicinių patiekalų – legendinių keptų bulvyčių, ožkos sūrio ir mėsinio (gravy) padažo mišinio Poutine, kuris ypatingai populiarus paryčiais po ilgėlesnio užsisėdėjimo viename iš daugelio barų. O apie legendines bebrų uodegas (dideli mieliniai pyragėliai) bet kuris Otavietis galėtų pasakoti valandų valandas, kiekvienas jų pirštų jo mėgiamiausią receptą ir iki nukritimo ginčytųsi, kad būtent jis yra pats skaniausias.
Tačiau visi jie sutaria, kad niekur bebrų uodegos nebus tokios skanios, kaip ant čiuožykla paversto Rideau kanalo. Septynių kilometrų ilgio čiuožykla žiemą sutraukia milžiniškus būrius turistų ir vietinių gyventojų, dalis juo tiesiog čiuožinėja pramogaudami, kiti juo tiesiog keliauja į darbą.
Na, o vasarą tai yra viena nuostabiausių vietų pasivaikščiojimams ar lengvam pasibėgiojimui, kuris Kanadoj yra viena mėgstamiausių laisvalaikio leidimo formų.
Būtų labai keista kalbėti apie Kanados tradicijas ir nepaminėti ledo ritulio, dėl kurio vietiniai pamišę ne mažiau, negu mes dėl krepšinio. Jį žiūri visi ir visos, po atkrentamųjų varžybų geriausi draugai gali tapti mirtinais priešais (nieko neprimena!?!). Bet didžiausią šoką patyriau pamatęs, kaip merginos, labai primenančios mūsų „tuštutes“, perjungia per TV rodomą „Seksą ir miestą“ vien tam, kad nuo pirmų minučių galėtų stebėti Otavos „Senatorių“ ir Monrealio „Kanadiečių“ dvikovą!!!
Žinoma, Otava tėra labai maža Kanados dalis, labai norėtųsi papasakoti ir apie vienintelį Šiaurės Amerikos miestą, apjuostą akmenine gynybine siena – Kvebeko miestą, ar vakarėlių ir mados sostinę Monrealį, ir, žinoma, patį didžiausią miestą Torontą, tačiau tam reikėtų dar trijų valandų jūsų dėmesio.
Ir kaipgi nepaminėti nuostabiųjų Niagaros krioklių! Tačiau jeigu galiu sau leisti pasiūlyti dalyką, kurį privaloma patirti, viešint Kvebeke, tai praplaukti viena iš daugelio kalnų upių kanoja. Tai buvo potyris, atnešęs ne tik milžinišką adrenalino dozę, bet ir leidęs pasigrožėti nuostabia laukine Kanados gamta.
Esminė patirtis:
Tiek daug prirašęs apie Otavą, jos tradicijas ir visa kita, jaučiuosi praleidęs esminę visos mano stažuotės dalį – tai yra tuos žmones, su kuriais man pasisekė ten susipažint. Būtent dėl jų viskas švietė ryškiomis ir šviesiomis spalvomis. Visa beprotiškai nuostabi stažuotojų bendruomenė, vietiniai AIESEC‘iečiai ir šiaip sutikti žmonės. Žmonės, kurių niekada nepamiršiu, ir galvojant apie Kanadą, pirmiausia galvosiu apie juos. Ir, ko gero, tai yra bendra visiems stažuotojams, kurie patyrė šios programos džiaugsmą, kur jie bevažiuotų, kokį darbą bedirbtų, visų jų pasakojimuose yra vienas bendras momentas – tai yra tie nepakartojami žmonės, kurių dėka mes keičiamės, atrandam save ir tobulėjam. Tad begalinis Ačiū jiems už tai.
I AM CANADIAN!
Na, ir pabaigai nuoroda į vieną seną Kanadietiško alaus reklamą, kuri turbūt geriausiai atspindi, ką reiškia būti kanadiečiu ir kaip jie didžiuojasi jais būdami. Ir atsiminkite, niekada nesakykite kanadiečiui, kad jie labai panašus į amerikiečius, juk mes irgi nemėgstam būti lyginami su savo “didžiąją kaimyne”.
