Keliavome į Sofijos Loren, Leonardo Da Vinči, Mikelandželo ir daugybės kitų garsių dailininkų, poetų, skulptorių gimtinę. Taip, teisingai supratot, mūsų tikslas – Italija.
Kelionę pradėjome nuo šiaurinės Italijos dalies. Šios kelionės metu aplankėme ne vieną šiaurės Italijos miestą, viešėjome Milane, Turine, bet pačius gražiausius ir didžiausius įspūdžius paliko Genuja.
Atvažiavome čia anksti ryte. Nors rytas ir buvo apsiniaukęs, bet tai suteikė savito žavesio. Prisėdome jaukioje kavinėje. Buvo itin įdomu stebėti ankstyvą rytinio miesto gyvenimą. Į kavines espresso kavos gerti atėję žmonės šnekučiavosi tarpusavyje, skaitė rytinius laikraščius. Espresso kavą italai išgeria vienu gurkšniu. Stebint šį rytinį ritualą pradėjome juokauti, jog tikriausiai lietuviškos širdelės tokio išbandymo neištvertų.
Paragavę tradicinių itališkų bandelių, įdarytų įvairiais vaisiais bei uogienėmis, nusprendėme susipažinti su šiuo miestu iš arčiau. Į lauką kvietė ir iš debesų nelaisvės išsivadavusi saulė. Bevaikštinėdami siauromis, vingiuotomis, o neretai ir stačiomis senamiesčio gatvelėmis supratome, jog pati didžiausia šio miesto legenda – tai Kristupas Kolumbas. Nors ir nėra tiksliai žinoma, ar Naujojo pasaulio atradėjas tikrai gimė Genujoje, tačiau čia stovi namas, kuriame savo vaikystės pirmuosius metus galėjo praleisti būsimasis jūreivis.
Viešint Genujoje būtina aplankyti De Ferrari aikštę. Nuostabaus grožio bronzinis fontanas tarp neoklasicistinio stiliaus pastatų atrodo išties nepakartojamai.
Italija garsi savo bažnyčiomis bei muziejais, kuriuose eksponuojami antikos, renesanso ir kitų laikmečių meno dirbiniai. Kiekvienas miestas turi savo Duomo (bažnyčią). Ne išimtis ir Genuja. San Lorenzo - gotikinė, baltomis ir juodomis linijomis puošti maldos namai – vienas gražiausių šio miesto statinių. Labiausiai mus nustebino, bet tuo pačiu ir sužavėjo jos dydis. Tarp siaurų senamiesčio gatvelių Duomo bažnyčia atrodo lyg tikra milžinė. Norintys šiuose maldos namuose gali aplankyti Museo del Tesoro di San Lorenzo, kuriame galima pamatyti žalio stiklo indą. Manoma, jog šis indas buvo naudojamas Paskutinės vakarienės metu.
Svyrančio bokšto beieškant...
Palikę šiaurinę Italiją, patraukėme link Toskanos regiono. Čia išsipildė viena didžiausių mano svajonių – pamatyti svyrantį Pizos bokštą. Kai vaikštinėjome šio miesto gatvėmis ir ieškojome Stebuklo lauko, kuriame ir stovi vienas iš labiausiai turistų Italijoje lankomų objektų, galvojome, kur dingę visi žmonės. Pustuštės gatvės bei keistai ramus, nechaotiškas miestas atrodė lyg miręs, tačiau viskas pasikeitė, kai atėjome į Stebuklų lauką. Čia lyg iš niekur pamatai didžiulę masę turistų, nekantriai belaukiančių, kada ateis jų laimės pusvalandis (tiek laiko trunka apsilankymas bokšte).
Užlipus į Svyranti bokštą, atsiveria nuobodi, blanki, tiesą pasakius, visiškai neįdomi Pizos panorama. Iš bokšto, kuriame garsus mokslininkas Galileo Galilei atliko savo bandymus kintančių kūnų greičiui tirti, daug įdomiau stebėti apačioje besiblaškantį žmonių skruzdėlyną...
Turbūt gražiausias vaizdas nuo šio bokšto būna naktį, kai sušvinta tūkstančiai miesto žiburių, o dangaus skliaute pasirodo mažytės mirksiančios žvaigždės.
Niekada nemieganti Roma
Viena iš didžiausių mados sostinių pasaulyje... Miestas, kurį kiekvienais metais aplanko gausybė turistų... Kuriame gyvenimas verda tiek dieną, tiek naktį, kur žmonės atkakliai siekia savo tikslų, kur gimsta bei miršta idėjos, kur keičiasi, o kartais ir griūna politiniai režimai. Miestas, kuriame priimami pasaulinio lygio sprendimai... Taip, tai spalvingoji Roma.
Norint pažinti tikrąją Romą, reikia ne vienos ir ne dviejų dienų. Šiame mieste kiekvieną dieną gali rasti vis ką nors naujo, kas tave sužavės ir privers aiktelėti iš nuostabos. Po dviejų praleistų Romoje dienų galių pasakyti, jog labiausiai mane užbūrė jos įspūdingi fontanai bei Ispanijos aikštė ir laiptai.
Ispanijos aikštė ir laiptai vienas iš didžiausių turistų traukos centrų Romoje. Dieną čia šurmuliuoja šimtai žmonių, o vakarais ant laiptų ar pačioje aikštėje vyksta įvairūs pasirodymai. Anot gidų, ilgą laiką į šią vietą plūsdavo užsienio svečiai, norėdami pasisemti įkvėpimo bei žinių.
Dar viena didžiulio turistų dėmesio sulaukianti Romos įžymybė –Trevi fontanas. Fontano projektas buvo įgyvendintas XVIII a. Pavadintas jis jaunos mergaitės Trivijos garbei, nes manoma, jog ši mergina pirmoji ištroškusiems romėnų kareiviams parodė šaltinį, kurio vandeniu šie galėjo atsigaivinti.
Neapolis - spindintis šiukšlynas. Tarp daugybės nerūpestingai išmėtytų plastikinių maišelių, įvairiaspalvių maisto pakuočių bei gėrimų skardinių stovi išdygę stikliniai verslo pastatai. Kai riedi miesto gatvėmis, supranti, jog šiukšlių išvežimas čia tikrai rimta problema, nors kai kurie kelionės metu sutikti italai tvirtino, jog Neapolis niekada nebuvo itin tvarkingas miestas. Vis dėlto labiausiai nustebino ne visur besimėtančios šiukšlės, o tiesiog šaligatviuose, pripučiamose ryškiaspalviuose baseinuose besimaudantys vaikai, kurie visiškai nekreipė dėmesio į pravažiuojančias mašinas ir pro juos praeinančius žmones. Vaikai taškėsi vandeniu, juokėsi, tiesiog džiaugėsi savo nerūpestinga vaikyste.
Šiame mieste nusprendėme nelipti iš mašinos, o jį tik pravažiuoti ir ką įmanomą pamatyti pro mūsų keturratės „draugės“ langą. Taip nusprendėme išgirdę ne vieną neigiamą atsiliepimą apie Neapolio miestą bei kaip dažnai turistai čia būna apgaunami. Pagalvojome, jog jeigu tarp pačių italų kartais galima išgirsti tokį pasakymą, kad Neapolis būtų gražus, jei nebūtų neapoliečių, ne iš piršto laužtas.
Į Kampanijos regioną, kurio sostinė – Neapolis, vykome, nes norėjome pamatyti Pompėją. 79 metais po Kristaus išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis palaidojo šį miestą po šešių metrų pelenų sluoksniu. Vaikštant po kažkada gyvavusio miesto griuvėsius, galima pamatyti sustingusius, stikliniuose "akvariumuose" laikomus žmonių kūnus. Aišku, tokių "eksponatų" nėra daug - tik vienas kitas, tačiau pamatyti sustingusio žmogaus vaizdą – nemalonu.
Liūdną miesto istoriją menantys griuvėsiai, kiekvieną dieną nesuskaičiuojamoms dešimtims turistų byloja apie tai, kokia kartais pražūtinga gali būti gamtos stichija...
Miestas, kur žuvys minta spagečiais...
Pavargę ir saulės nukankinti, bet vis tiek dar norintys pamatyti vieną iš unikaliausių vietų pasaulyje, sėdime vaporetto stotelėje (vandens autobuso stotelė) ir laukiame savo transporto, kuriuo nuplauksime į nuostabią, ant žemų dumblinų krantų pastatytą Veneciją.
Tikriausiai net nereikia sakyti, jog atvykus į Veneciją būtina paplaukioti gondolomis. Gondolos tarp pačių Venecijos gyventojų nėra populiarios. Jie jomis plaukioja tik vestuvių ar kitų šeimai reikšmingų švenčių proga. Dažniausiai šia vandens transporto priemone naudojasi miesto svečiai.
Beplaukiodami gondolomis sužinojome, jog gondolieriaus profesija perduodama iš kartos į kartą. Mus plukdinęs gondolierius Džiuzepė gyrėsi bei didžiavosi, kad šiuo verslu užsiėmė tiek jo prosenelis, senelis, tėvas, o jis tęsia šią šeimos tradiciją toliau.
Šnekus gondolos vairininkas papasakojo ne vieną linksmą istoriją apie Veneciją. Labiausiai įsiminė pasakojimas apie žuvis, kurios minta spagečiais. Venecijoje įprasta, jog virtuvės kanalizacija yra išvesta tiesiai į kanalą. Būtent dėl šios priežasties visi maisto likučiai iš lėkščių plaunat indus atsiduria kanalų vandenyse. Lengvai maisto gauti įpratusios žuvys lūkuriuoja prie kanalizacijos vamzdžių ir kantriai laukia savo spagečių porcijos.
Venecijos architektūra – tai Rytų ir Vakarų kultūrų mišinys. Pats gražiausias šių kultūrų simbiozės pavyzdys – Šv. Morkaus bazilika.
Tarp mūsų, mergaičių...
Tikriausiai ne vienai merginai, moteriai teko girdėti gandus apie šios aukštakulnio bato formos valstybės vyrus: kokie jie aistringi, dėmesingi bei lepinantys moteris. Taip, italai žavingai merkia akį, siunčia oro bučinius ir laužyta anglų kalba postringauja: „Kokia tu nuostabi“... Bet kažkodėl manęs vis neapleido keistas jausmas, jog kad ir kaip žavingai jie mergina, tikriausiai dar „žavingiau“ palieka, nes jei jų vilionėm nepasiduodi, jie greitai susiranda gatvėje naują „auką“ ir pradeda savo flirto žaidimą iš naujo.
Praleidusi dvi savaites Italijoje supratau, jog flirtas – neatsiejama italo vyro kasdieninio gyvenimo dalis. Kartais su pussesere juokaudavom, jog turbūt gundyti, žavėti, siekti moters dėmesio bei palankumo italui yra svarbiau nei kvėpuoti.
Patarimai keliaujantiems į Italiją
Italai žavi tuo, jog ir nemokėdami anglų kalbos vis tiek bandys tau padėti. Plačiais rankų mostais bei išraiškinga intonacija jie stengiasi atsakyti į užduotą klausimą, papasakoti į kokią pusę eiti, norint pasiekti kelionės tikslą, o jei mato, jog vis dėlto jiems nelabai pavyko išaiškinti, tai gali ir pusę kelio palydėti. Vis dėlto kiekvienam keliaujančiam į Italiją patarčiau turėti nors ir nedidelį žodynėlį su populiariausiomis šios kalbos frazėmis bei žodžiais, nes tai tikrai palengvina išspręsti įvairias kelionėje iškilusias problemas.
Italijoje ypač populiaru keliauti kemperiais. Dauguma turistų tokiu būdu siekia sutaupyti pinigų, nes viešbučiai tikrai nėra pigūs. Aštuoniasdešimt eurų viena naktis – tai pati mažiausia kaina, kurią mes mokėjome už savo nakvynę viešbutyje. Kitas alternatyvus variantas - keliauti dideliu automobiliu, kuriame būtų galima ir numigti. Dauguma stovėjimo aikštelių prie degalinių yra nemokamos, o ir pačiose degalinėse kartais galima atrasti įrengtų dušų, kuriuos jums visada atrakins tualetų bei dušų prižiūrėtojai, jei jiems paliksite arbatpinigių.
Dauguma Italijos greitkelių yra mokami. Galima rinktis ir nemokamus kelius, tačiau tada kelionės trukmė nuo dviejų valandų gali prasitęsti net iki penkių. Tad visada reiktų įvertinti, kas geriau: taupyti pinigus ir nemokėti kelių mokesčio, ar vis dėlto mokėti už kelius, bet mažiau išleisti kurui.
Nemokami keliai dažniausiai yra labai siauri, vingiuoti, nuolat ribojamas greitis, tačiau važiuojant šiais keliukais galime pamatyti tikrąjį Italijos grožį... Vynuogynų laukai, sraunūs upeliai bei kalnų papėdėse įsikūrę mažyčiai kaimeliai...Būtent tada mes ir supratome, jog Italija žavinga ne savo miestais, o paprastais tyliais kaimeliais. Italijos kaimas – tai ramybės oazė, kuri užburia savo magiška tyla...
