1962 m. miesto darbininkai, atviroje šachtoje degindami šiukšles, netyčia padegė antracito anglies sluoksnį. Netrukus ugnis išplito į požeminius anglies klodus; kilo milžiniškas požeminis gaisras. Miesto gyventojai ne vienerius metus bandė jį užgesinti, tačiau nesėkmingai.

Buvo išbandytos įvairios gesinimo taktikos: bandyta iškasti degančią anglį, vandeniu aplieti rusenančias anglis, bet gaisras buvo nesuvaldomas. Valdžia nusprendė, kad vienintelis būdas išsaugoti miestą - tai iškasti daugybę griovių, kurie izoliuotų degančius plotus. Tačiau dėl nepaprastai didelės darbų kainos šie planai taip ir liko neįgyvendinti.

Centralija, Pensilvanija, JAV
Foto: Corbis

1981 m., kai gaisras liepsnojo jau 20 metų, miesto gyventojams galiausiai trūko kantrybė: po 12-mečio berniuko kojomis tikrąja ta žodžio prasme prasivėrė žemė. Jam pavyko įsikabinti į medžio šaknį. Iš 45 metrų gylio duobės, pilnos nuodingo anglies monoksido, jį išgelbėjo pusbrolis.

Centralija, Pensilvanija, JAV
Foto: Corbis

1982 m. Centralijos gyventojų perkėlimui vyriausybė skyrė 42 milijonus JAV dolerių, taip pripažindama, kad pastangos gelbėti miestą yra bergždžios. Daugelis miesto gyventojų pasinaudojo šiuo pasiūlymu ir išvyko.

Žmonės prašo pagalbos užgesinti gaisrą po žeme. Centralija, Pensilvanija, JAV
Foto: Corbis

Centralijoje liko vos 20 gyventojų, kurie tapo skvoteriais namuose, kurie kadaise jiems teisėtai priklausė. Valdžia uždarė pagrindinį kelią (Route 61) į miestą, nukreipė eismą kita linkme ir degantį miestą bei paskutinius jo gyventojus sėkmingai atskyrė nuo likusio pasaulio.

Besiveržiančios dujos, Centralija, Pensilvanija, JAV
Foto: Corbis

Tos miesto gatvės, kurios neapaugo žolėmis, yra sutrūkinėjusios ir duobėtos, o pro plyšius iš po žemių veržiasi nuodingos baltos dujos. Daugelis pastatų sudegė arba buvo nugriauti, kad neužsidegtų. Išliko tik miesto kapinės ir keletas namų, kuriuose ir gyvena likę keli miesto gyventojai.