Anksčiau Marokas suteikė prieglobstį žydams, tad didesniuose miestuose likę žydų kvartalų (Mellah), o pačių žydų likę ne tiek ir daug, dauguma jų iškeliavę į kitas šalis. Maroke stiprus šeimos kultas, šeimos nariai vieni kitiems besąlygiškai padeda, praleidžia daug laiko kartu. Šioje šalyje didžiulė pagarba atiduodama karaliui. Tai svarbiausias šalies asmuo, jam suteikta visa sprendžiamoji galia.
Dabartinis karalius Muchamedas VI – jauniausias iš visos Maroko karalių kartos. Jis garsėja šiuolaikiniu požiūriu į ekonomiką, politiką, išsilavinimą, moterų ir vyrų teises. Karalius negali būti kritikuojamas, jei jis sako balta, o iš tiesų yra juoda, visi turi sutikti su jo nuomone.
Maroko žmonės nepaprastai šilti, atiduodantys visą širdį atvykėliams, parodantys išskirtinį svetingumą. Patekęs į Maroką, gali pamanyti, kad esi pinigų maišas, nes didžiuosiuose Maroko miestuose nuolat atakuoja prekeiviai. Bet tai tik pirmas įspūdis. Pažinęs šią kultūrą pamatai, kaip žmonės pasidalija paskutiniu duonos kąsniu. Tai labai bendraujanti šalis.
Daugiausia laiko dieną vyrai praleidžia darbe ir bendraudami kavinėje ar gatvėje. Moterys bendrauja namuose su draugėmis ir kaimynėmis, gamina maistą ir tvarko namus. Moterų ir vyrų pareigos čia labai aiškios. Vyras prisiima atsakomybę už šeimą, uždirba pinigus, o moterys rūpinasi namais.
Tai tradicinis modelis. Jis pamažu keičiasi, bet tebėra gyvas. Net ir moteriai, baigusiai studijas, vyras gali drausti eiti dirbti, po vestuvių paprašyti galvą dengti skarele, o kūną – djellaba ar kita marokietiška beforme suknele.
Tai musulmoniška šalis, kurioje gyvos visos islamo tradicijos. Jei kalbi apie kitos dienos planus, pašnekovas tau visada atsakys Enchalaa (liet. „jei Dievas norės“). Praktikuojantys musulmonai čia meldžiasi penkis kartus per dieną, muedzinams kviečiant į maldą, šalyje švenčiamas ramadano mėnuo, kai nevalgoma ir negeriama nuo saulėtekio iki saulėlydžio.
Be musulmoniško tikėjimo, šalyje gyvi prietarai, magija, tikėjimas dvasiomis, gydymas žolelėmis, užkalbėjimo, piktų dvasių išvarymo praktika. Viena labiausiai klestinčių tradicijų Maroke – hamamai, marokietiškos pirtys. Kas savaitę vyrai ir moterys bent kartą apsilanko šiose Maroko pirtyse ir jose praleidžia po 3–4 valandas.
Moterų ir vyrų pirtys, be abejo, skiriasi. Hamamuose moterys ir vyrai vieni kitiems „nuima purviną odą“ šiurkščia pirštine, kūną ištrina natūraliu alyvuogių muilu, Argania spinosa aliejumi ar Maroko moliu, plaukus palepina natūraliomis kaukėmis.
Tradicijos puikiai atsiskleidžia vestuvėse. Nuotaka joms ruošiasi visą gyvenimą, perka tradicines sukneles - durtinius (keliasluoksnes šilkines ir kitas įmantrias sukneles, perrišamas plačiais diržais). Per vestuves nuotakos gali pakeisti 10 ar daugiau durtinių (priklauso nuo galimybių), puošiasi įspūdinga juvelyrika, rankos dekoruojamos chna.
Nuotaka kilnojama ant neštuvų, jai plojama, šokama. Vestuvės – tai gyvos muzikos, dainų ir šokių naktis, į jas gali užsukti bet kuris praeivis.
Maroko skoniai
Maroko virtuvei išskirtinumo suteikia tradiciniai prieskoniai, kurių kvapai sklando Maroko turguose: karfa (cinamonas), kamoun (kuminai), kharkoum (ciberžolės), skinjbir (imbierai), libzar (juodieji pipirai), tahmira (paprikos), anyžių ir sezamų sėklos, qesbour (kalendros), maadnous (petražolės), zaafran beldi (šafranas) ir mėtos.
Patį skaniausią marokietišką maistą galima paragauti tradicinėje šeimoje, jis nepalyginamas su gatvės kavinukių maistu. Kadangi turėjau galimybę pagyventi marokiečių šeimoje, stebėjau jų maisto gaminimo tradicijas, parenkamus prieskonius, skonių derinius. Pusryčiams patiekiamos šviežios bandelės, pyragėliai, įvairių rūšių duona (yra gausybė rūšių), medus, šviežias ožkų sūris, naminis sviestas, alyvuogių ar Argania spinosa aliejus.
Po pusryčių šeimininkė išskuba į turgų nupirkti šviežių produktų pietums. Dėl saulės ir šilumos tiek daržovės, tiek vaisiai, tiek ir mėsa turi visai kitą kvapą ir skonį. Pietų laikas – 13–14 val. – pats svarbiausias. Tuomet visa šeima susirenka prie apskrito stalo ir ištarę bismillah (padėką Dievui) mėgaujasi maistu ir buvimu kartu.
Prieš pagrindinį patiekalą Maroke paprastai patiekiama šviežių salotų, paruoštų iš pomidorų, agurkų, svogūnų, žaliųjų paprikų ir kalendrų, arba virtų įvairių daržovių salotų su prieskoniais. Pagrindinį patiekalą šeima valgo rankomis iš vienos lėkštės, užkanda marokietiška duona (neretai prieš pietus šeimos galvą pamatysi pareinant su 10 ar daugiau apvalių duonos kepalėlių).
Viena populiariausių sriubų Maroke – harira. Ji gaminama iš pomidorų, mėsos, lęšių ir mažų makaronų. Ji labai soti ir valgoma kaip pagrindinis patiekalas, ypač šventąjį ramadano mėnesį, su datulėmis ir saldumynais iš medaus. Harira gamyba užtrunka kelias valandas, tam reikia kantrybės ir atsidavimo.
Maroko virtuvėje yra daug išskirtinių įdomių pagrindinių patiekalų. Vienas populiariausių – manų kruopainiai (couscous), dažniausiai valgomi penktadieniais ar švenčių dienomis. Jie patiekiami su septynių rūšių daržovėmis, mėsa, razinomis, didžiaisiais avinžirniais ir padažu.
Kitas populiarus Maroko patiekalas – tagine – yra berberų kilmės. Tai mėsos ir daržovių troškinys, gaminamas to paties pavadinimo moliniame troškintuve piltuvėlio formos dangčiu. Gaminant tagine, daržovės ir mėsa sudedami sluoksniais, įpilama labai nedaug vandens ir troškinama kelias valandas, kol vanduo visiškai susigeria, o produktai tampa minkšti.
Tagine gali būti gaminamas iš mėsos, vištienos, žuvų, daržovių, mėsos su vaisiais (pavyzdžiui, avienos tagine su džiovintomis slyvomis ir datulėmis ar džiovintais abrikosais ir migdolais).
Kiti nuostabūs Maroko pagrindiniai patiekalai – įvairių rūšių vištiena su alyvuogėmis ir marinuotomis citrinomis bei bulvėmis, vištiena su svogūnais ir migdolais.
Maroke valgoma daug jautienos, kepenėlių, kalakutienos. Pietūs paprastai užbaigiami lėkšte šviežių vaisių ir tradicine mėtų arbata. Vestuvėse paprastai vaišinama šiais patiekalais: pastilla (trapios tešlos pyragas su vištiena ir riešutais, papuoštas cinamonu ir cukraus pudra), kepta ėriena su kuminais ir druska. Taip pat svečiai vaišinami saldžiais pieno ir vaisių kokteiliais, įdarytomis datulėmis, medaus ir kitais saldžiaisiais patiekalais.
Verta paragauti džiovintų vaisių, kepintų riešutų ir pačių skaniausių pasaulyje apelsinų sulčių. Marokietiškos virtuvės paslapčių galima pasimokyti specialiuose dienos kursuose, man teko lankytis pas nuostabų virėją ir mokytoją Lahceną Feso mieste.
Marokas nuolat stebina. Ir net daugelį kartų apsilankius šioje šalyje, jos traukos paslapties neįmeni, tad ir vėl norisi sugrįžti.
Bus tęsinys