Kitame krašte noriu įspūdžių, nusiteikiu jiems, atsiveriu. Namuose įsižiūri į detalę, joje atrandi visumą. Savame kieme gali sėdėti ant suolelio ir žiūrėti į gėlės žiedą. Ilgai žiūrėti ir... mąstyti. Nes ramu. Svečiame krašte gena nerimas – svetima erdvė sukuria tam tikrą įtampą. Žmogui reikalinga ir viena, ir kita. Kad papildytų matymą. Sujudintų mąstymą. Be svetimos erdvės neįvertintum savos.
- Ar airių kalba jau mirusi?
Airiai didžiuojasi savo tradicijomis. Atgimsta airiški ansambliai, vis dažniau gali išgirsti airišką muziką. Teko matyti visame pasaulyje žinomo airių šokio teatro „Riverdance“ pasirodymą. Negali nesižavėti airių šokių žingsneliais, reikalaujančiais didelio meistriškumo. Vaikai jų mokomi nuo mažumės. Tačiau koncerto metu beveik visos dainos buvo atliekamos... angliškai.
Retas airis bemoka žodį kitą pasakyti savo gimtąja kalba, kuri yra senesnė už anglų, visai į ją nepanaši, nes priklauso kitai kalbų šakai. Per kelis anglų vergovės šimtmečius gimtoji kalba tiesiog tapo nebenaudinga. Visus reikalus tvarkyti tegalėjai anglų kalba, ja buvo laikomos mišios bažnyčioje (beje, kaip ir šiomis dienomis). Gyvą airių kalbą išlaikė tik Donegalo ir Sligo grafysčių gyventojai.
Prikelti mirusią kalbą nėra lengva. Nors šiuo metu airių kalbą privaloma mokėti mokytojams, medikams, valstybės tarnautojams, jos mokoma ir mokyklose, vis tik bendraujama anglų kalba. Sunku atgaivinti tai, kas prarasta. Tai stimulas susimąstyti ir mūsų Švietimo ir mokslo ministerijai, norinčiai panaikinti lietuvių kalbos valstybinį egzaminą, suprask, padaryti jį nebeprivalomu. Nejau išsaugoję savo gimtąją kalbą per įvairias okupacijas, savo noru „suanglėsime“, nes ši kalba esanti naudingesnė – kosmopolitiška, atverianti kelius į pasaulį?
Šventės amerikietiškai
Airija laikoma vienu katalikiškiausių kraštų, tai rodo gausiai lankomos bažnyčios, religinių švenčių iškilmingumas, pagarba Santuokos, Krikštynų, Sutvirtinimo sakramentams. Airiai tuokiasi tik bažnyčiose, civilinė metrikacija čia nepripažįstama. Tačiau socialinės sąlygos koreguoja ir šias nuostatas: vis daugiau airių gyvena „susidėję“, nes vienišos mamos gauna dideles pašalpas, joms suteikiamos įvairios socialinės garantijos, pavyzdžiui, teisė gauti būstą.
Didžiausios šventės Airijoje – Kalėdos, Šv. Patriko diena, be abejo, šeimos šventės. Tačiau jos vis dažniau švenčiamos „amerikietiškai“. Į vestuves sukviečiama kuo daugiau svečių, net iki 500 žmonių, tačiau iš anksto užsisakomos norimos dovanos. O puotos metu kiekvienas pakviestasis gauna tik po vieną karštąjį patiekalą ir taurę vyno ar šampano, visa kita jis turi užsisakyti bare savo sąskaita! Lietuviams tai būtų didelė staigmena ir, manyčiau, nelabai maloni...
Dalykiškų vakarienių, pokalbių, susitikimų vieta – barai. Airiai nekviečia svečių į namus. Jie skirti šeimai, ramiam poisiui, o ne pasirodyti. Airių moterys retai gamina namuose, nebent pašildo šaldytus produktus, pusfabrikačius. Mano dukters kaimynė airė, pakviesta į svečius, labai nustebo, kad lietuvės moka ne tik kepsnį iškepti, jos ir tortą pačios pagamina!
Miniatiūriniai airių kiemeliai papuošiami keliais krūmeliais, gėlių vazonėliais, ypač mėgstamos kičinės zuikučių, nykštukų, fontanėlių figūros. Kaimuose, nutolusiuose į šiaurę, akmenynuose, nustebau:kokios plikos, nejaukios sodybos be medelio, gėlių darželių, vien nuskusta pievutė ir akmenys...
Mirusiuosius airiai šarvoja namuose (išskyrus didelius miestus), laiko tris dienas. Kapinėse airių paminklai daugiausia balti, ypač šiaurinėje dalyje, kur labiau laikomasi tradicijų, o anglų – juodi su auksinėmis raidėmis. Daug kur ant kapų auga tik nupjauta pievutė, neteko matyti gyvų gėlių.
Susidarė įspūdis, kad kapai lankomi gana retai, tik per šventes, nes kapinėse neteko matyti žmonių. Po tam tikros valandos kapinių vartai užrakinami. Mirusieji čia ilsisi visiškoje ramybėje...
Nepagarba drabužiui ir maistui
Maisto parduotuvėse nustebau pamačiusi, kokiais kiekiais perkami, atrodytų, ne pirmos būtinybės produktai: saldumynai, gaivieji gėrimai, pyragaičiai, egzotiški vaisiai... Mūsų žmonės nelinkę tiek daug pirkti ir šaldytų gatavų produktų. Maisto netaupymas rodo tam tikrą gyvenimo būdą. Ar iš tiesų airiai valgo tiek daug? Tiesa ir tai, kad gatvėse kur kas daugiau nutukusių žmonių. Man susidarė įspūdis, kad lietuviai (kol kas) maitinasi natūraliau ir sveikiau.
Dar labiau sutrikau drabužių ir avalybės parduotuvėse. Moterys nešėsi matuotis glėbius suknučių, palaidinių, kostiumėlių. Nukritusieji likdavo gulėti ant grindų – pakelti ir pakabinti esąs pardavėjos darbas. Matavimosi kabinose rasdavau šūsnis sujauktų drabužių, jų niekas nesivargindavo nunešti ir pakabinti į buvusią vietą. Ypač netvarkingai parduotuvės atrodo per išpardavimus: prekės šluote šluojamos, glėbiais perkamos, nesvarbu, reikia ar ne. Ir kaip nesusigundysi, jei suknutė tekainuoja 5 eurus, o kostiumėlis – 30! Pigumėlis! Betgi kiek žmogui reikia? Žiūrėdama į šį „viliotinį“ prisiminiau vieno išminčiaus pastebėjimą: „Kiek daiktų, kurių man nereikia...“
Airių visuomenė stipriai perėmusi vartotojišką gyvenimo būdą. Mūsuose tai pastebima kur kas menkiau: gal pristabdo pinigų stygius, prekių brangumas (ypač palyginus mūsų ir airių uždarbius). Lietuviui tenka mokytis tausoti, o galbūt būti kūrybiškesniam, originalesniam, atnaujinti, susitaisyti, prisitaikyti tai, kas jau buvo atidėta į šalį. Gal kaip tik todėl mūsų moterys rengiasi skoningiau ir originaliau? Besaikis daiktų pirkimas atkreipia dėmesį į gyvenimo būdą, jo prioritetus.
Dažnam apsipirkinėjimas tampa tam tikra laisvalaikio praleidimo forma, įtampos, streso įveikimo būdu. Drabužių, avalynės, papuošalų, menkų niekučių pirkimas tampa savotišku, o kartais ir vieninteliu džiausmu, buities paįvairinimu, monotonijos išvengimu. Kaip perimamas vartotojiškas gyvenimo būdas? Trūksta sąlyčio su... gyvenimu.
Tas sąlytis paviršutiniškas – nesišaknijantis, nesišakojantis, neinantis nei į gylį, nei į aukštį. O juk tuštybė ir pasireiškia nesugebėjimu visavertiškai gyventi. Nei augti, nei auginti. Tai tik tuštumos kamšymas menkaverčiais pakaitalais. Arba noras užsimiršti. Nustumti į šalį tai, kas iš tiesų neduoda ramybės – svarbu, bet per sunku...
