Praleidę su Wojteku daugiau laiko pastebėjome, kad jis – tikrai „kaip tarė, taip padarė“ tipo žmogus, savo suvoktus dalykus pastoviai taikantis savo kasdieniniame gyvenime. Pavyzdžiui „vieną dieną supratau, kad žiūrėti porno yra absurdas ir akimirksniu lioviausi tai daryti, taip pat atsitiko ir su rūkymu“ – Wojteko valios jausmas tikino mus. Dabar jis veda kūrybines rankinės spaudos dirbtuves Varšuvos menų akademijoje, kur su studentais tiražuoja jų darbus, naudodamasis nebenaudojamomis prieškompiuterinių laikų technologijomis.
Taigi Wojtekas savo viešnagės „Buratine“ metu supažindins mus su senosiomis spausdinimo technologijomis, kurios užima nemažą dalį Wojteko kuprinės ir, spėjame, taip pat nemažai ir sveria. Metaliniai įvairių šriftų raidžių štampai, dažai, rėžtukai, popierius ir linoleumo atraižos, iš kurių patogu išraižyti reikiamas grafines formas.
Leidžiamės Narevu žemyn. Per karšta užsiimti Wojteko kūrybinėmis dirbtuvėmis. „Buratinas“ išjungtu varikliu plaukia sau, mes irgi plaukiame sau šalia, vanduo atgaivina tik trumpam. Po penkių minučių nuo karščio pajutę įsivaizduojamus širdies smūgio simptomus, vėl išjungę variklį šokame į nelabai švarų Narevo vandenį. Labai malonu su Wojteku pailsėti nuo skurdaus trijų kalbų mišinio ir pereiti prie sklandžios anglų kalbos.
Imamės visų temų nuo egzistencializmo akligatvių iki nacionalizmo užribių. Eidamas su Julium į parduotuvę alaus, Wojtekas pristato jam mieste augančių gėlių lapų valgymo idėją. Skonis kaip salotų. Wojtekas domisi herbologija ir bando pažinti kuo daugiau miškuose, laukuose ir net miestuose augančių valgomų augalų rūšių.
Pakeliui sutinkame daugiau laivukų ir jachtų, Narevu plaukiančių į Mazūrijos ežerus. „Į Belgiją plaukiate“ – nelabai tikėdamiesi su ironiška šypsena klausinėja praplaukiaiviai. Sutemus kažkur už Lomžos sustojame išsivirti sriubos. Iš miško išlenda vietiniai jaunuoliai, norintys pasitikrinti, kas čia bando užvaldyti jų teritoriją. Pirmiausia atiduodame jiems pelnytą kontribuciją – tris cigaretes. Kalbame gana draugiškai, tiktai nerimaujame dėl savo sriubos katiliuko, kuris atsidūrė mūsų globėjų tarpkojyje. Bijome, kad toks neverbalinis gestas reiškia, kad mes šįvakar liksim alkani, o mūsų sriubą valgys vietinio kaimelio alfa patinas.
Wojtekas kalba už mus tris, kiek suprantame, meluoja jiems, kad yra ne iš Varšuvos, o iš Lomžos. Ne viską suprasdami su Juliumi negalime jausti, ar situacija karšta ir mums jau reikėtų pradėti slinkti prie irklo ant laivo denio ar pipirinių dujų flakonėlio, kurį Aurimui apdairiai prieš išplaukiant padovanojo jo tėvas. Bet tjuuu....pasivaišinę dar po pora cigarečių, vaikinai draugiškai pasitraukia nuo mūsų sriubytės, paduoda delnus atsisveikinti ir patraukia atgal į savo postus kažkur prie užmestų meškerių ir merginų klegesio.
Srovė neša „Buratiną“ per nakties tamsą, aplink karts nuo karto uodega į vandenį pliaukši bebrai. Kitą dieną Wojtekas „Buratine“ pradeda rankinio spausdinimo dirbtuves. Sugalvojame padaryti tris plakatus mums aktualiomis temomis. Plakatais planuojame kreiptis į gamtą, kuri turi daug draugų žmonių, bet pati su žmonėmis nėra labai draugiška.
Aurimas daro plakatą, skatinantį bebrus pradėti rūpintis savo rūšies evoliucijos reikalais ir praplėsti savo sąmonę, kad žmonės, praėjus kiek laiko, galėtų juos pasveikinti kaip antrą sąmoningą, mąstančią rūšį šioje planetoje, kuri savo bebriška realybe padėtų žmonijai praplėsti savo suvokimo ribas. Plakatas taip pat perspėja bebrus saugotis galimų sąmonės vystymosi spąstų – kosmoso platybių keliamo nerimo: „Enhance your mind, beaver, but beware of the cosmic anxiety“. („Praplėsk savo mąstymą, Bebre, bet saugokis kosminio nerimo“ – liet.)
Wojteko plakatas kreipiasi į muses, kurios kiekvieną ankstų rytą neleidžia mums pamiegoti ir laipioja mūsų kūnais, nedarydamos nieko prasmingo, tik negailestingai kutendamos mus. Ant jo plakato rašome „Stop tickling! NO to unproduct activities!“ („Nustokite kutenti! NE neproduktyvioms veikloms!“ – liet.)
Julius daro plakatą uodams, apie būtinybę mažinti žmonių kraujo liejimą gamtoje, nes perplaukę visą Bebro (Biebrza) nacionalinį parką, jaučiamės palikę per daug kraujo jame. Taigi plakato tekstas „Enough human blood has been shed!“ („Jau pakankamai žmonių kraujo pralieta“ – liet.). Plakatus planuojame iškabinti upės pakrantėse ant medžių, kad mūsų radikali propaganda lengviau pasiektų tikslinę auditoriją.
Plaukdami toliau ir tuo pačiu užsiimdami klišių ir štampų plakatams gamyba, stabtelime Rozan miestelyje produktų. Prie mūsų prisistato vietinis žvejys, kuris tarp savo žodžių apie politiką ir Kačinskį vis įterpia, kad mes šiame mieste galime nieko nebijoti, kad mes čia esame saugūs su juo. Jis tai pakartoja gal dešimt kartų, kol mes pasijuntame maksimaliai saugiai ir galime ramūs sau plaukti toliau.
Kitą rytą vos išplaukę pakliūname į stiprią liūtį, kuri mums pagrūmoja ir primena, kad paskutinėmis bemiegėmis naktimis statydami „Buratiną“ dirbome skubotai ir priekinio lango siūlės dabar leidžia vandenį. Bėgantį vandenį surinkinėjame į puodus, kibirą ir kavos puodelius. Liūtis greitai praeina, į pavakarę įplaukiame į Pultusk miestelio mariną. Ant kalno stūkso senovinė pilis, dabar tarnaujanti kaip prabangus viešbutis.
Pilyje pasinaudojame internetu, sėdime ant prabangių zomšinių fotelių ir nuogąstaujame, kad jau per ilgai nesimaudėme ir nesiskalbėme drabužių, todėl viešbučio metrodotelis po mūsų turės skalbti lauk mūsų kvapą iš fotelių gobelenų. Viešbutyje bėgioja kažkokie vaikai, rusiškai kalba rimtas kalbas, tarpais pagražindami keiksmažodžiais, skamba, lyg visi klegėtų apie kažkokius svarbius biznio reikalus. Keikiasi gana žiauriai, taip žiauriai, kad pagauti smalsumo teiraujamės jaunų vaikų auklėtojų, kas čia vyksta. Paaiškėja, kad vaikai yra baltarusiai iš Gardino, atvykę į Pultusko pilį su stovykla. Paklausta apie vaikų keiksmus, jų auklėtoja linksmai nusikvatoja, skėsteli rankomis ir šypsodamasi sako: „Na, tokie jau jie yra“.
Nuo Pultusko, pagauti geros nuotaikos, plaukiame visą naktį. Džiaugiamės, kad baracudos.lt dovanotas variklis vis dar nusiteikęs darbingai ir birbia nesustodamas. Narevo upė platėja, prasideda Varšuvos marios, kuriose atsiranda nedidelių bangų, kurias plokščiadugnis Buratinas sutinka netgi per daug entuziastingai, siūbuodamas lyg jūroje audros metu. Pro šalį be šviesų naktį lekia dideli kateriai, laivai, o Buratino viduje prie silpnos lemputės vyksta propagandinių plakatų gamtai spausdinimas. Dirbtuvės baigiasi degtine su mandarinais ir šokiais ant laivuko denio kažkokiuose melduose.
Ryte parašo Piotras. Plaukiame pasitikti jo po tiltu. Piotras atvažiuoja su žmona Iza ir sūnumi Mironu. Piotras – profesionalus sommelier, vyno degustatorius, tad mums tenka susipažinti su trijų vyno butelių degustavimo pamokėle. Piotras sufleravo jaučiąs arklio odos kvapą ragaujamame vyne, bet mūsų uoslė neleido mums taip stipriai atitolti nuo vienintelio jaučiamo – vynuogių kvapo. Galbūt dėl mūsų uoslės neišprusimo Piotras paliko trečią butelį neatkimštą.
Iza – lenkų žydų choro vadovė – pradėjo senoviškų žydų dainų pamokėlę. Bandome dainuoti kartu, melodijos gana sudėtingos, bet pora dainelių visgi išmokstame. Dėl bangavimo sudužus vienai vyno taurei, mokomės dainelės apie sudužusią vyno taurę „simeltof mazeltof, lai lai lai“. Maudomės mariose, vanduo beveik karštas, Piotras moko savo 22 mėnesių sūnų lenkų, ispanų ir anglų kalbų, Wojtekas per žiūroną stebi apsinuoginusias moteris didžiuliuose kateriuose, kuriuos vairuoja stori įdegę vyriškiai su auksinėmis grandinėmis ant kaklų. Mironui darosi ant denio karšta, jis darosi irzlus, todėl nugabename svečius į krantą, kur juos mašina pasiima graži Izos sesė. Krante Mironas persigalvoja ir nori atgal į laivą, bet jau per vėlu – mes vairuojame „Buratiną“ link Varšuvos centro, per Žeranksi kanalą.
Atplaukę vakare prie Žeranski šliuzo randame jį uždarytą, todėl taisomės nakvynei šalia anglimi kūrenamos elektrinės, prisišvartavę prie vietinės baržos su ekskavatoriumi, nuo kurios vidurnaktį mus nuveja du sargai, lenkiškai pagrasinę kažkokiais nemalonumais. Užsimiegoję perplaukiame šalin dešimt metrų ir toliau miegame. Iš elektrinės periodiškai pasigirsta šiurpūs garsai, lyg vienu metu dužtų tūkstantis stiklinių butelių.
Kitą dieną iš kanalo įplaukiame į Vyslą ir prieš srovę plaukiame link Varšuvos centro, pakeliui sustodami ant medžių iškabinėti savo plakatų. Kabindami juos įvertiname situacijos absurdiškumą, bet sutinkame, kad dar didesnis absurdas būtų dabar sėdėti darbe. Wojtekas pasakoja, kad seniau kažkur netoliese buvo nelegalios čigonų kapinės, iš kurių per potvynius po Vyslą plaukiodavo žmonių kaulai – įrodymas, kad čigonai nesiliauja keliauti ir po mirties.
Dešinys Vyslos krantas Varšuvoje laukinis ir neapgyvendintas dėl nevaldomų upės potvynių ir atoslūgių, krūmuose būriai įvairių paukščių.
Mus dar kartą lydi sėkmė, vietinio Kultfliukso prieplauka mus priima išskėstomis rankomis. Šį vakarą ten – dviračių kurjerių varžybų pabaigtuvių vakarėlis. O kol kas bėgame į Wojteko butą išsimaudyti ir išsiskalbti rūbų. Po higienos procedūrų Wojtekas išlaisvina savo gido talentą ir leidžiamės su juo po naktinę Varšuvą. Įsiveržiame į alternatyvų klubą, jis įsikūręs pastate, kurį ruošiamasi netrukus nugriauti, todėl į jį plūsta visi, kas tik turi senovinį olandišką dviratį, Vespa motorolerį ar Woody Alleno akinius.
Po to dar turėjome aplankyti vakarėlį pankų skvote, bet naktį pritrūkstame jėgų ir laiko. Paryčiais prieplaukoje prie „Buratino“ dar tebevyksta vakarėlis, baržos aptarnaujantis personalas pasipuošęs marškinėliais su įmantriai užrašytu žodžiu „kurwa“.
Atsibundame prakaito balose, kajutėje 48 laipsniai. Negalime išsivalyti dantų, nes upėje nesislėpdami plaukioja kakalai ir tualetinio popieriaus skiautelės. Visa tai dėl to, kad Varšuvos centro kanalizacijos nepakitusi nuo 19 amžiaus. Wojtekas mus ramina, kad 20 km pasroviui upė jau bus išsivaliusi.
Susipažįstame su kaimynu, šalia prišvartuoto laivo-namo savininku. Architektas pats jį sau susiprojektavo. Išgeriame pas jį kavos ir traukiame į miestą ieškoti dujų balionų savo primusui. Pakeliui iš Wojteko gauname gerą dozę pažinties su Varšuva. Vietinis kultinis baras, mušantis aplinkinių prabangių restoranų kainas, kurio specializacija – degtinė, kava, limonadas ar arbata po 4 zlotus, o visas maistas, pagrinde silkė, po 8 zlotus.
Baro menedžeris atrodo pažįsta pusę Varšuvos ir pusė Varšuvos mėgsta jį už tokį sąžiningą verslą. Taip pat dviračių remonto dirbtuvė rūsyje, pasakojimas apie biologą, tyrinėjantį miesto augalų ir gyvūnų kolonijas ir apie jo atrastą pomidorų koloniją ant Vyslos kranto, kuri, kaip paaiškėjo po tyrimo, atsirado iš kanalizacijos suneštų sėklų iš varšuviečių skrandžių po vienų ypač sėkmingų pomidorų derliaus metų.
Dar aplankome vieną reklaminį stendą, kuris nuolat kenčia nuo anarchistų perdirbtų plakatų. Lenkijai netekus prezidento, ten atsirado plakatas su užrašu „Kaip liūdna, kai nėra kam mūsų valdyti“ ir kabėjo nepaliestas ten kelias savaites.
Dujų primusui nerandame, tačiau įlekiame į seksualinių mažumų Gay pride paradą, vykstantį centrinėse Varšuvos gatvėse. Miestas knibžda policijos ir netradicinės seksualinės orientacijos žmonių, taip pat ir jų nekentėjų, įsisupusių į Lenkijos vėliavas ir smailiomis alkūnėmis braukančių žmonėms per nugaras. Gėjai linksmi ir atsipalaidavę, mes braunamės į parado vidurį, filmuojame ir fotografuojame.
Atsisveikiname su Wojteku ir patraukiame žemyn Vysla link Bydgoszo miesto, kuris jau mūsų pusiaukelė iki Berlyno.
