Viena aukščiausių pasaulio sostinių - Kitas (Quito) ir Kolumbiją su Peru jungiantis Panamericana greitkelis yra tiesiog apsupti vulkanų ir įspūdingų kalnų grandinių. Aukščiausia Ekvadoro viršukalnė Chimborazo (6268 m) net puikuojasi ant Ekvadoro herbo.

Pagal savo aukštį Chimborazo nėra aukščiausias kalnas Anduose, tačiau jis yra itin arti pusiaujo. Būdamas tik vienu laipsniu nukrypęs į pietus, dėl žemės asimetriškumo Chimborazo yra oficialiai pripažintas toliausiai nuo žemės centro nutolusiu mūsų planetos tašku.

Neišsigąskite, Everestui (8848 m) nieko nenutiko ir jis vis dar yra aukščiausia pasaulio viršukalnė. Tačiau dėl nukrypimo nuo pusiaujo (maždaug 28 laipsniai šiaurės platumos), net būdamas 2580 metrų aukštesnis už Ekvadoro įžimybę, Everestas yra daugiau nei dviem kilometrais arčiau žemės centro.

Chimborazo vulkanas yra neaktyvus. Mokslininkų teigimu, paskutinis jo išsiveržimas įvyko apie 550 prieš mūsų erą. Patikimi ir sąlyginai lengvi maršrutai traukia Ekvadoro turistus. Užkopti į šią viršukalnę gali net anksčiau alpinizmu neužsiiminėję keliautojai. Žinoma, geras fizinis pasiruošimas yra būtinas taip pat, kaip ir aklimatizacija (prisitaikymas prie praretėjusio oro ir deguonies trūkumo).

Nors nesame pasirengę alpinizmo profesionalai (daugiausiai laiko leidžiame bangose), tačiau, keliaudami po Ekvadorą, nusprendėme išbandyti savo jėgas ir pasikėsinti į Chimborazo vulkaną. Vėliau, tiesa, paaiškėjo, kad, deja, ne į pačią viršūnę, o tik į viduriuką - tačiau pamėginti buvo verta.

Iki kalno papėdėje įrengtos alpinistų stovyklos atvažiavome automobiliu (~4,5 km aukštyje). Visa augmenija išnyko pakilus į tokį aukštį. Liko tik akmenys ir lava. Atrodė, kad atsidūrėme mėnulio paviršiuje. Dėl tropinio Ekvadoro klimato sniegas kalnuose prasideda dar kilometru aukščiau.

Orą su žeme maišė debesys. Jie tai pranykdavo, tai atsirasdavo lyg iš niekur. Sukosi aplink kalną ir grasino paslėpti jį nuo mūsų akių. Kilo vėjo sūkuriai ir smėlio audros. Iš gyvūnų aplink matėme tik Vicuñas (lamų giminaites). Jos - vienintelės būtybės, galinčios gyventi tokiose sąlygose. Besiganydamos būreliais, jos atrodė tarsi ateiviai svetimoje planetoje.

Tačiau mėnulio paviršius ir aplinkiniai ateiviai negąsdino taip, kaip vidinė savijauta. Dėl oro trūkumo sukosi galva. Kvėpuoti buvo sunku. Vos pajudėjus, išpildavo šaltas prakaitas. Tiesą pasakius, visi žinojome, kad atrodėme šiek tiek juokingai. Baltieji žmonės, šliaužiojantys pasėdėti nuo vienos prie kitos didesnės uolos ir vis bandantys drebančiomis rankomis kelti savo objektyvus viršūnės link.

Patiems buvo šiek tiek juokinga. Žinojome, kad nepriklausomai nuo savijautos turime įamžinti vulkano viršūnę, kol ši neapsitraukė debesimis. Žinojome, kad turime savo fotoaparatais ir kameromis sumedžioti Vicuñas, nes daugiau tokia proga gali ir nebepasitaikyti.

Todėl ėjom. Kliuvom. Dūsavom. Juokėmės. Vulkano viršūnė vis dar slapstėsi toli tarp debesų, kai nusprendėm, kad laikas suktis ir grįžti į kiek labiau įprastą aplinką. Tačiau dabar žinojome, ką reiškia būti aukštai kalnuose. Kopti į tokią viršūnę buvo iššūkis. Todėl kitą kartą grįšime labiau pasiruošę fiziškai.

Kiek domėjomės, Chimborazo - nesudėtingas tikslas pradedantiesiems ir jau šiek tiek pažengusiems alpinistams. Taip pat tai - nepamirštamos akimirkos paprastiems, fiziškai nepasiruošusiems keliautojams, kaip mes. Aplinkiniuose miestuose ir Ekvadoro sostinėje Kite yra nemažai ekskursijas į viršukalnę organizuojančių agentūrų. Jos pasirūpins viskuo - nuo maršruto paruošimo, transporto ir gido iki aprangos ir alpinizmo įrankių nuomos.

Daugiau įspūdžių iš Ekvadoro.