Homero epinėse poemose aprašoma kaip Spartos karaliaus Menelajaus stulbinančio grožio žmona Helena pabėgo su Trojos princu Pariu. Šis meilės romanas įžiebė Trojos karo ugnį ir užtarnavo Helenai moters, dėl kurios veido į jūrą išplaukė tūkstančiai laivų, reputaciją.
Menelajus pradėjo stiprų Trojos puolimą, dėl kurio prasidėjo karas, kuriame dalyvavo ir Achilas, ir garsusis medinis arklys - legenda apie jį yra bene žinomiausia. Esą graikai laikė apgulę Trojos miestą, bet niekaip negalėjo jo užimti. Tuomet Odisėjas sugalvojo pagaminti didžiulį medinį arklį, kurio pilve pasislėptų karių būrys. Arklys buvo sukonstruotas ir apgaulės būdu įteiktas trojėnams kaip taikos dovana, o graikai sugužėjo į laivus ir apsimetė, kad išplaukė namo.
Trojėnai nepaklausė žiniuonių įspėjimų ir įsitempė medinį arklį į miestą. Naktį iš jo iššoko kariai, išžudė sargybinius ir atvėrė Trojos miesto vartus paslapčia sugrįžusiai savo kariuomenei. Miestas buvo sugriautas ir sudegintas, dauguma jo gyventojų žuvo.
Kuomet istorija yra taip glaudžiai persipynusi su legendomis, nenuostabu, kad istorikams ilgą laiką buvo neaišku, ar Troja iš tiesų egzistavo.
Akivaizdu, kad po Trojos karo, vykusio nuo 1100 iki 700 m. p. m. e., Trojos miestas buvo apleistas. Po to jis vėl buvo apgyvendintas ir atgaivintas, o 85 mūsų eros metais užkariautas romėnų. Netrukus ši civilizacija žlugo ir miestas tapo griuvėsiais, kuriuos archeologai atrado 1822 metais.
Nuo to laiko jiems pavyko atrasti daug miesto sluoksnių, pastatytų vienas ant kito. Akmeninės sienos ir tvirtovės, aptiktos seniausiuose šeštame ir septintame sluoksnyje, kaip manoma, ir yra ta Troja, kuri aprašyta Homero epinėse poemose, o Trojos karo legenda dabar yra visuotinai pripažįstama kaip tiesa, tačiau iki šiol nežinoma, kokia buvo karo priežastis.
Karų alinama Kartagina
Panašiai kaip ir Troja, Kartaginos miestas buvo labai patogioje vietoje – Viduržemio jūros pakrantėje netoli dabartinio Tuniso. Kartaginą įkūrė finikiečiai (tikriausiai apie 800 m. p. m. e.), kuriems buvo reikalingas prekybos punktas Šiaurės Afrikoje, tiesai priešais Italijos bato formos pusiasalio galą.
Nors miestas dėl savo vietos klestėjo, dėl jo taip pat kilo 150 metų trukęs karas – daugiausiai su Roma – kurio baigtis lėmė Kartaginos miesto pražūtį.
Pirmasis Punų karas (260-241 m. p. m. e.) įrodė Romos pranašumą kariaujant jūroje ir baigėsi visišku Kartaginos pralaimėjimu. Antrojo Punų karo metu (218-201 m. p. m. e.) Kartagina kovojo su Roma už teises į Ispanijos teritorijas ir vėl buvo sutriuškinta. Romėnai netgi sugebėjo pergudrauti legendinį Kartaginos karvedį Hanibalą.
Po triuškinančio pralaimėjimo Kartagina egzistavo vos kaip savo ankstesnės šlovės šešėlis iki 151 m. p. m. e., kuomet romėnai pastebėjo, kad miestas pradeda atgimti. Mintis, kad Kartagina gali klestėti, romėnams nelabai patiko, todėl jie pasinaudojo galimybe paskelbti karą po to, kai Kartagina pažeidė taikos sutarties sąlygas.
Šis karas truko vos keletą metų ir baigėsi visišku Kartaginos sunaikinimu kartu su visais jos pastatais bei tūkstančių miesto gyventojų žūtimi. Po kiek laiko miestas buvo vėl apgyvendintas, tačiau jau niekuomet nebeklestėjo. Dabar Kartagina yra turtingas Tuniso priemiestis.
