Pasirodo, didžiausi paradoksai pernelyg dažnai tampa didžiausių (ir svarbiausių) atradimų šaltiniais. Juk jei neturėtume keisto, daugialypio, spalvingo, sausoką konservatyvumą ir begalinį kūrybiškumą puikiai derinančio Londono, neturėtume ir mados šiuolaikine šio žodžio prasme.
Mūsų laikais Londonas vis dar išlieka vienintelė pasaulio mados sostinė, gerbianti bet kokias, net keisčiausias, kūrybiškumo apraiškas ir beveik jokio dėmesio nekreipianti į vadinamąją komercinę madą. Šiuo metu pasaulinė mados industrija vis dar kenčia nuo ekonomikos krizės padarinių, todėl kartais pasigirsta nuomonių, kad progresyviausi ir talentingiausi Londono dizaineriai turėtų pagaliau nustoti žodį „komercinis“ laikyti pačiu baisiausiu keiksmažodžiu.
Taip, Niujorko ir netgi Milano mados savaitės dažnai kaltinamos perdėtu pataikavimu masiniam skoniui, tačiau net įtakingiausi mados kritikai kartais pradeda piktintis pernelyg lakia Londono mados kūrėjų vaizduote, nepaisančia nei logikos, nei sveiko proto ribų.
Tenka pripažinti, kad dauguma šių kaltinimų neatitinka tikrovės. Kone prieštaringiausiai vertinamas šiuolaikinio Londono mados avangardas padovanojo mums Alexanderį McQueeną, Johną Galliano, Vivienne Westwood, Husseiną Chalayaną – kitaip tariant, ryškiausias tarptautinės mados arenos žvaigždes.
Taip, tai dar vienas protu nesuvokiamas prieštaravimas, beje, puikiai atspindintis angliško mentaliteto vingrybes. Viktorijos laikų moralė ir XX amžiaus septintojo dešimtmečio jaunimo mados kultas? Krinolinai ir mini sijonai? Neįtikėtina dorove spindintys karalienės Elžbietos II kostiumėliai ir Alexanderio McQueeno sukurtos ateivės bei pusnuogės vampyrės? Nieko nuostabaus. Juk tai Londonas – miestas, kuriame įmanoma patikėti net pačiais neįtikimiausiais dalykais.
Perukai, dekoltė ir krinolinai
Manoma, kad stulbinamo XX amžiaus Londono estetikos margumo ir eklektiškumo šaknys sietinos su istoriškai susiformavusiais anglų mentaliteto ypatumais. Skirtingai nei madą ir grožį dievinantys prancūzai, anglai nelabai tiki besąlygiška estetizmo viršenybe. Kad ir kaip būtų keista, jie išvis ne itin domisi grožiu tiesiogine šio žodžio prasme. Užtat anglai visada teikia pirmenybę asmeninei saviraiškai ir kiekvieno žmogaus teisei į individualumą.
Žinoma, kalbame apie ištisos tautos mentalitetą, kita vertus, nevertėtų aklai tikėti apibendrinimais – kiekviena taisyklė turi savų išimčių.
Atrodo, kad estetinis Londono identitetas susideda vien iš prieštarų. Ko gero, tik šiame mieste gali egzistuoti ir konservatizmo tvirtove laikomos legendinės Savile Row ateljė, ir šiuolaikinio avangardo priešakyje stovinčių dizainerių dirbtuvės, kuriose naujos kolekcijos dažnai yra kuriamos iš lydytos plastmasės, senų laikraščių ir kitų neįsivaizduojamų keistenybių. Tačiau akivaizdu, kad būtent saviraiškai ir asmeninei kūrėjo vizijai teikiamas prioritetas leido XX amžiaus Londono estetikai užimti pirmaujančias pozicijas kuriant šiuolaikinę populiariąją kultūrą.
Specifinės, drąsios, kartais net akį rėžiančios Londono mados istorija prasidėjo labai vėlai – iki pat XX amžiaus septintojo dešimtmečio Anglija nedemonstravo likusiai Europai jokių ypatingų savo mentaliteto keistenybių. Nuo XVII amžiaus prasidėjęs Prancūzijos mados viešpatavimas privertė likusias Europos šalis kuo skubiau kopijuoti visas barokinės mados smulkmenas.
Šiuo laikotarpiu mada turėjo gilią politinę potekstę – Prancūzijos karalius Liudvikas XIV visais įmanomais būdais siekė įtvirtinti savo šalies viešpatavimą Europoje. Prancūzų estetizmas pasirodė esantis patrauklus daugumai Europos valstybių, įskaitant ir Angliją. Nepriimti prancūziškos mados reiškė kaipmat tapti kultūrine provincija, todėl Anglijos karaliaus Charleso II dvaras per ganėtinai trumpą laikotarpį pasipuošė progresyviausią skonį atspindėjusiais prancūziško stiliaus apdarais.
Tiksliausią, išsamiausią (ir, be abejo, įdomiausią) šio Londono istorijos periodo ataskaitą pateikia garsusis „Samuelio Pepyso dienoraštis“ (angl. „The Diary of Samuel Pepys“). Būtent šis šaltinis suteikia mums begalę neįkainojamos informacijos apie kasdienį XVII amžiaus Londono gyvenimą – pradedant abejotina jo gyventojų higiena ir baigiant išsamiais šio laikotarpio mados aprašymais. Atrodo, kad ponas Pepysas buvo neabejingas naujausioms mados tendencijoms.
Pavyzdžiui, jis itin detaliai aprašė karaliaus Charleso II dvare išpopuliarėjusį naujojo tipo vyrišką kostiumą, susidedantį iš trumpų kelnių, ilgos liemenės ir ilgo, apačioje platėjančio drabužio, primenančio keistoką švarko ir palto hibridą. Būtent iš šių ansamblių išsivystė mums įprastas dabartinis vyriškas kostiumas, tačiau mados istorikai iki šiol negali sutarti vienu esminiu klausimu: kur buvo išrasti šie naujo tipo apdarai?
Didelė dalis istorikų mano, kad naujojo vyriško kostiumo gimtine laikytinas būtent Londonas. Tikima, kad Charlesui II nepatiko ne tik pernelyg įmantri Prancūzijos karališkojo dvaro vyrų mada, bet ir ją panaudojus plečiamas šios šalies kultūrinis ir politinis viešpatavimas Europoje.
Mums ir vėl belieka pasikliauti Samuelio Pepyso užrašais: 1666 metų rudenį jis teigiamai atsiliepė apie karaliaus ryžtą „pradėti naują vyrišką madą, kurios niekam nebus leista pakeisti“. Įdomu, kad šis žingsnis ne juokais papiktino ambicingąjį Prancūzijos monarchą. Liudvikas XIV ilgai nedvejodamas liepė visiems savo dvaro aristokratams nedelsiant pakeisti savo stilistinius įpročius ir nuo šiol vilkėti tik naujojo pavyzdžio drabužiais.
S. Pepyso dienoraštyje taip pat galime rasti įdomių pastebėjimų apie XVII amžiaus antrojoje pusėje plačiai paplitusią vyriškų perukų madą.
Išgirdęs, kad „Yorko hercogas ir karalius nusprendė pasipuošti perukais“, Pepysas suskubo pasekti jų pavyzdžiu, kaip, beje, ir kiti progresyviausi Londono aukštuomenės nariai. Kai 1664 metais garsusis memuaristas nusprendė šokiruoti konservatyvią visuomenės dalį pasirodydamas bažnyčioje su nauju peruku, jis nesukėlė jokio ypatingo susidomėjimo, mat ši mada jau buvo gan gerai įsitvirtinusi. Pepysas pastebi, kad „perukas niekam nesukėlė didelės nuostabos – aš veltui bijojau, kad į mane spoksos visi bažnyčios lankytojai“.
Vertėtų nepamiršti, kad Prancūzija liovėsi diktuoti madas XVIII–XIX amžių sandūroje. Didžioji prancūzų revoliucija ir jos sukelta politinė bei socialinė sumaištis reikalavo visiškai naujų mados tendencijų. Kad ir kaip būtų keista, šiuo laikotarpiu ne tik Prancūzijos, bet ir Europos elitas sėmėsi įkvėpimo iš tuometinio Londono mados tendencijų. Manytina, kad aristokratija buvo pavargusi nuo perdėto rokoko epochos puošnumo – XVIII amžiaus pabaigoje išpopuliarėjo ganėtinai paprasto kirpimo vyriški ir moteriški drabužiai, kurių pavyzdžių galime pamatyti žymaus anglų dailininko Thomaso Gainsborough paveiksluose.
Naujas įmantrios mados periodas prasidėjo tik XIX amžiaus viduryje. Paradoksalu, tačiau būtent karalienės Viktorijos valdymo laikotarpis, kurio esminiai bruožai – krinolinai ir griežti moralės standartai, padovanojo pasauliui pirmąjį tikrą couturier. Žinoma, tai buvo Charlesas Frederickas Worthas. Paryžiuje savo mados namus atidaręs dizaineris garsėjo ūmiu būdu ir demonstratyvia pagarbos klientėms stoka, bet tai niekam nerūpėjo, nes turtingiausios Londono aukštuomenės damos norėjo vilkėti tik jo kurtais drabužiais.
Amžininkai teigė, kad, norint apsilankyti Wortho mados namuose, o ypač užsisakyti naujų apdarų, reikėjo turėti keletą pastovių klienčių rekomendacijų. Be jų aikštingas genijus kaipmat atsisakydavo aptarnauti net garsiausias tuometinės aukštuomenės atstoves.
Naujojo amžiaus reikalavimai ir popkultūros mada
Įdomu, kad Londone išgarsėjęs šiuolaikinės mados pradininkas Worthas pirmuosius pasaulyje mados namus atidarė Paryžiuje. Ir tai buvo protingas žingsnis – juk pirmoji XX amžiaus pusė priklausė tik Prancūzijos madai ir jos kūrėjams. Deja, šiuo laikotarpiu Londonas pradingo iš Europos mados gerbėjų akiračio. Ir tokia situacija turėjo konkrečias priežastis: mados pasaulyje viešpatavo jau ne tik Prancūzija, mat svarbų vaidmenį pasaulinės mados arenoje pradėjo vaidinti Holivudas ir populiarėjančios jo žvaigždės.
Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje prasidėjęs couture tradicijų renesansas vėl nustūmė Londoną į užkulisius. Visos šeštojo dešimtmečio mados gerbėjos atkakliai kopijavo Christiano Dioro, Cristobalio Balenciagos, Pierre’o Balmaino ir kitų legendinių Paryžiaus couturier sukurtus šedevrus.
Iki pat septintojo dešimtmečio Londonas išties nebuvo pajėgus konkuruoti su Paryžiaus mados pasiekimais. Tačiau Paryžius nepastebėjo, kad žaidimo sąlygos gan greitai pakito. Pasikeitusiai visuomenei reikėjo visiškai naujos estetikos, tad couture kruopštumas ir tobulumas vos ne pernakt tapo niekam nereikalingas, o prabangos sąvoka jaunimo kultūroje virto pajuokos objektu. Į pirmaujančias pozicijas išsiveržė kūrybiškumas ir asmeninė saviraiška. Taip, tai išties buvo Londono šansas ir Londonas jo nepraleido.
Septintasis, vėliau ir aštuntasis dešimtmetis galutinai suformavo bei įtvirtino pagrindinius šiuolaikinės populiariosios kultūros principus: asmeninio kūrybiškumo laisvę, greitus pokyčių tempus, bet kokios informacijos prieinamumą kiekvienam visuomenės nariui.
Šios permainos, žinoma, nepaliko nuošalėje ir mados. Vakarų pasauliui reikėjo naujos estetikos, paneigiančios pernelyg ilgai viešpatavusį buržuazinį solidumą ir konservatyvumą. Būtent todėl Londono jaunimo kultūra padovanojo mums ne tik hipių, pankų ar kitų tuometinių marginalinių grupių estetinius atradimus, bet ir madą šiuolaikine šio žodžio prasme. Madą, neturinčią nieko bendra su prancūzų couture tradicijomis.
Pagrindiniu naujosios mados bruožu tapo visuotinis prieinamumas. Šiame kontekste neįmanoma nepaminėti Biba fenomeno. Minėtos imperijos įkūrėja Barbara Hulanicki išties negalėjo rasti tinkamesnio momento: besiformuojanti Londono mados arena tiesiog akimirksniu sugerdavo bet kokias, net pačias drastiškiausias, naujoves.
Pirmosios Biba parduotuvės atidarymas sutapo su naujais jaunų Londono dizainerių eksperimentais. Garsiausia mados popmenininke vadinamos Mary Quant pristatytas mini sijonas padėjo kitiems mados kūrėjams vis drąsiau eksperimentuoti su aiškių geometrinių formų, ryškių spalvų ir kitų popmeno elementų deriniais. Jaunoji karta gavo neįkainojamą galimybę kurti ir demonstruoti savąjį mados ir stiliaus suvokimą, taigi vaikai ir paaugliai jau nebeatrodė kaip miniatiūrinės tėvų kopijos.
Ar verta stebėtis, kad pigūs ir neįtikėtinai madingi Biba drabužiai tapo svarbiausiu viso Londono paauglių troškimų objektu? Mados legenda Twiggy teigė, kad būdama trylikos metų beveik visą laisvalaikį praleisdavo Biba parduotuvėje. Nors neturėjo pinigų net šiems ganėtinai nebrangiems drabužiams, ji džiaugėsi galimybe bent jau pasimatuoti naujausius mados atradimus. Biba klientais greitai tapo ne tik paaugliai, bet ir „svinguojančio Londono“ (angl. „Swinging London“) žvaigždės – Marianne Faithfull, Davidas Bowie, Mickas Jaggeris.
Tiesa, vyresnė mados vartotojų karta piktinosi siaubinga Biba kūrinių kokybe. Amžininkai teigia, kad dauguma drabužių būdavo siuvami iš pigios sintetikos, o pati siuvimo kokybė leisdavo kiekvieną drabužį apsivilkti vos keletą kartų. Tačiau progresyviausiems Londono sluoksniams visos šios smulkmenos buvo nė motais ir jau septintojo dešimtmečio pradžioje Biba virto svarbiu sociokultūriniu reiškiniu. Būtent Biba fenomenas suformavo ir įtvirtino visiems mums puikiai žinomos prieinamos (arba „kasdienės“) mados pamatus. Zara, Mango, Esprit, Vero Moda – šie ir kiti masiniai nebrangių drabužių gamintojai drąsiai gali būti vadinami Barbaros Hulanicki mados imperijos palikuonimis.
Aštuntojo dešimtmečio Londonas tapo marginalinių subkultūrų estetikos viešpatavimo laikotarpiu. Čia neišsiversime nepaminėję Vivienne Westwood bei Malcolmo McLareno vardų. Įdomu, kad būtent agresyvi ir tuometiniam masiniam skoniui nepriimtina pankų subkultūra laikui bėgant virto kone svarbiausiu šiuolaikinės mados įkvėpimo šaltiniu. Jei tuo netikite, pažvelkite į Balenciaga, Balmain ar Givenchy mados namų kūrinius – visi jie būtų buvę neįmanomi, jei aštuntojo dešimtmečio Londone nebūtų atsiradusi Westwood parduotuvė skambiu pavadinimu „Sex“ bei McLareno pankroko grupė „The Sex Pistols“.
Riba tarp marginalinės ir masinės kultūros devintojo dešimtmečio pradžioje tapo ganėtinai miglota. Būtent todėl 1984 m. atsiradusi Londono mados savaitė po savo sparnu priglaudė ne tik agresyvią estetiką dievinančią „chuliganę“ Westwood, bet ir begalę kitų, ne ką mažiau drastiškas idėjas propagavusių dizainerių. Snobiškas tarptautinis mados ekspertų ratas ne iš karto pripažino akivaizdžius Anglijos pranašumus – iki pat dešimtojo dešimtmečio vidurio didelė dalis mados kritikų ir didžiausių pasaulio luxury prekybos centrų atstovų paprasčiausiai nesilankė Londono mados savaitėse.
Bet akivaizdu, kad naujas šimtmetis viską sudėliojo į savas vietas. Jei pasaulinei mados industrijai prireiks naujo Alexanderio McQueeno ar Johno Galliano, kiekvienas ekspertas žinos, kur jo ieškoti.
Avangardas su naujosios couture atspalviais
Turbūt niekas nedrįstų prieštarauti, kad šiuo metu tik eklektiška Londono mados arena daugmaž sėkmingai atlieka naujų talentų generatoriaus vaidmenį. Ne veltui Londono mados savaitė yra laikoma kūrybiškiausia pasaulyje. Iš naujesnių jos atradimų verta paminėti Christopherį Kane’ą, Garethą Pughą, Roksandą Ilincic bei Louise Goldin. Naujas Kane’o kolekcijas tiesiog graibstyte graibsto viso pasaulio prabangos segmento prekybos centrai, o Goldin eksperimentiniai trikotažiniai kūriniai Selfridges moteriškų drabužių skyriuje kainuoja ne ką mažiau nei Balenciaga ar Givenchy naujų kolekcijų modeliai.
Paradoksalu, tačiau dauguma drąsiausių Londono avangardistų šiuo metu yra kur kas arčiau tikrojo couture išskirtinumo nei dauguma legendinių Paryžiaus mados namų, priklausančių milžiniškiems tarptautiniams konglomeratams. Prisiminkime, kad ir McQueeno, ir Galliano karjeros prasidėjo nuo mažyčių Londono studijų, drąsių eksperimentų bei vienetinių rankų darbo modelių. Šiuo metu dauguma progresyviausių Londono dizainerių renkasi būtent tokį kūrybos būdą.
Be abejo, šis požiūris ne tik atspindi ironišką tikrosios bohemos snobizmą, bet ir suteikia kiekvienam jaunam Londono talentui galimybę pradėti karjerą neatsižvelgiant į komercinius rinkos reikalavimus. Manote, kad tai yra pernelyg naivu ir nepraktiška? Tuomet, ko gero, nustebsite sužinoję, kad konglomeratas „PPR Group“, kuriam priklauso mados namai Alexander McQueen, ieškoti naujojo dizainerio ėmėsi būtent Londone.
Šiuo metu realiausiu kandidatu laikomas 28 metų avangardistas Garethas Pughas, per trumpą ir neįtikėtinai sėkmingą savo karjerą ne tik ištrynęs beveik visas madą ir šiuolaikinį meną skiriančias ribas, bet ir nesukūręs nė vieno dėvėti tinkamo drabužio.
Taip, tai būtų išties logiškas žingsnis. Juk kažkada ganėtinai panašūs McQueeno eksperimentai buvo vadinami įdomia, bet visiškai neperspektyvia kryptimi. Pasirodo, ir mūsų godžiame pasaulyje vis dar gali egzistuoti nuo finansinių rodiklių nepriklausoma kūryba. Akivaizdu, kai dar vienam legendiniam mados pasaulio vardui prireiks naujo talentingo kūrėjo, niekas neabejos, kad jo paieškas teks pradėti būtent Londone.
Birželį lietuviškame "L'Officiel" skaitykite:
Žvilgsnis į ateitį: mada po 100 dienų. Rudens–žiemos tendencijų akcentai
Šiltojo sezono tendencijos
Ko nori vyrai? Kokios moterys mielos vyrų akims?
Gucci legendą tęsia įpėdinė Aleksandra. Pokalbis su legendinių mados namų įkūrėjo vaikaite
Šviesios mintys apie rytdieną. Geriausias Lietuvos interjeras 2009 metais
Kartu su žurnalu gausite aksesuarų priedą su 100 Lt dovana vasaros pirkiniams
